2016-02-15
 
 
 

Vasario 6 d. Ignalinos viešosios bibliotekos Mielagėnų filialas pakvietė į susitikimą su poetu Vladu Braziūnu, kurio naujausia knyga „Stalo kalnas” kartu su kitų autorių knygomis dalyvauja Metų knygos rinkimuose poezijos kategorijoje.

Į susitikimą susirinko mielagėniškiai bei artimesni ir tolimesni kaimynai iš Gilūtų, Didžiasalio, aplinkinių kaimų.

Vladas Braziūnas skaitė savo eilėraščius, atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus. Sužinojome, kad poreikis rašyti ne iš karto atėjęs, nemažai būta dvejonių. Jaunystėje rimtai ruošęsis būti ornitologu, stebėti paukščius, įstojo į žurnalistiką, po to perėjo į lituanistiką. Šypsosi prisimindamas savo dvejones, pasirinkimus, lydinčius per gyvenimą. Nors V. Braziūno mokykliniai metai jau seniai praeity, bet jo mintys vis grįžta į tuos metus. Su dėkingumu mini savo lietuvių kalbos mokytoją, paskatinusią  rašyti dienoraštį, ne bausmėmis, o gerumu pelniusią mokinio meilę.

Bene daugiausia kalba sukosi apie Metų knygos rinkimuose dalyvaujančią V. Braziūno poezijos knygą ,,Stalo kalnas”, kurios pavadinimas išsirutuliojo jam atradus metaforą iš Vladimiro Nabokovo knygos ,,Žvelk į arlekinus”: ,,paskui galvoje iškilo aiškus, kompaktiškas tarsi kažkas didingo, tvirto – altorius! Stalo kalnas!” Stalo kalnas, pasak autoriaus, – tai gyvenimo metafora: gausybės stalas, aukojimų stalas. Žemėlapyje galima surasti vieną Stalo kalną, esantį Vilniuje, kitą – Afrikoje, bet nereikia jo eilėraščiuose ieškoti tų kalnų vaizdų. V. Braziūnas sakė, kad niekas neveda į vienaprasmį, plokščią atsakymą. Aiškintis, ką reiškia vienas ar kitas eilėraštis, įvaizdis, kiekvienas galime ir turime teisę savaip. ,,Aiškinimas tiek mano, tiek skaitytojų – visiškai vienodom teisėm. Jeigu aš parašęs paleidau į pasaulį, turiu priimti ir kitų supratimus, – kalbėjo poetas.

Nebūtina stengtis viską suprasti. Poezija – tai žodžio muzika. Jos galima paprasčiausiai klausytis.

V. Braziūnui skaitant gimtąja tarme, kanklėmis pritarė Valentina Sinkevič. O jos vadovaujamo Didžiasalio kultūros namų kvinteto atliekamos dainos subtiliai persipynė su poezija, nors šie žmonės tądien susitiko pirmą kartą, nepažįstami, be jokių repeticijų. 

Buvo ramu, švelnu, gera – taip galima apibūdinti to susitikimo nuotaiką. Lyg per apeigas… Ir akys slydo eilėraščio eilutėmis:
 
„apeigos gal ne tos, bet graudžiai gūdus grumėjimas
sakinių, kur gaubia ir glaudžia, ne skaldo
negviešia valdyti, tik šviečia viešas ir mėlynas

žydras kalbos gomurys, žiburiai susilieja į švelnų
glostantį motinos delną…“

Net viduržiemio saulė buvo kartu su mumis: ji spinduliais apgaubė susirinkusiuosius, vakarop slinkdama, vis kitu atspalviu nušviesdama, įsiliejo į bendrą ramybės, susikaupimo nuotaiką.

Norisi padėkoti pirmiausia Vladui Braziūnui ir jo žmonai Almai už tai, kad atvyko, už šventę mūsų sieloms, už bibliotekai padovanotą knygą „Fontes amoris“.

Ačiū V. Sinkevič ir visiems jos vadovaujamo kolektyvo nariams. Ačiū visiems, kas palikę namų rūpesčius tądien buvo kartu.

Rima Misiūnienė,
Ignalinos viešosios bibliotekos
 Mielagėnų filialo bibliotekininkė