Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės / Aidas Marčėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 238 p. – ISBN 978-9986-39-710-6 

Ponas Aidas Marčėnas 2005-ųjų vasarą pokalbyje su Jūrate Baranova prisipažįsta, jog tingi „kankintis dėl vieno ar kito per gerai apie save galvojančio lietuvių rašytojo saviraiškos ir paskui stengtis apie jo ne visai vykusius tekstus vienu ar dviems sakiniais <...> pasakyti gražiai ir tiksliai, bet taip, kad per daug neįžeistum“. Poetas apžvalgų rašymą perleidžia „jaunam, talentingam žmogui su aiškia vertybių skale <...> ir dar – „taikliais nepataikymais“ nebijančiam pasakyti, kad ir jo gerbiami autoritetai pamala š...“.

Mano gerbiamas autoritetas 2012-ųjų metų pavasarį patrupina išalkusiems balandžiams batono – „Ištrupėjusių erdvių. Devynių gyvenimo eilių“. O aš, atėjęs į šį pasaulį jau pavargęs bei senas, su neprodiusuotais talentais ir pagal metų laikus besikeičiančiomis vertybėmis, labiau dergiantis karvelis nei žmogus, skrendu į Kauno apskrities viešąją biblioteką, apsižieduoju ir paties garbei tampu pirmuoju laikinu knygos savininku. Išsipešęs iš uodegos plunksną, imuosi veiklos, kuri „karvelinių“ grupuotės narius atpalaiduoja po sunkios laiškų nešiojimo dienos. Tai baltų dovanų iš padangių svaidymas. Manau, kad netaiklumo atveju autorius šiuos pyragėlius vis vien pasitiks stoiškiau nei taikius pataikavimus.

Nebrandus poetas mėgdžioja, brandus vagia.

2012-aisiais pasirodo dar viena knyga – Beatričės Rastenytės „Griūvančios erdvės : oreiviškų pratybų novelės“. Edukologijos leidykla šį 152 puslapių griuvėsį išleidžia keliais mėnesiais vėliau už Rašytojų sąjungos leidyklą, tačiau joje spausdinami studijų laikais parašyti tekstai. Nejau šiame griūvančiame, trupančiame pasaulyje trūksta originalių pavadinimų? Galbūt poetui derėjo pasilikti prie knygos viršelyje esančios idėjos: „ištrupėjusios r dvės“. Raidės „R“ dvės. Tarkime, kad A. Marčėnas tokiu pavadinimu nusprendžia kūryboje nebenaudoti šios riebios priebalsės. Tačiau aš pasitikiu šiuo lyrikos veteranu, kuris poilsį soste, skeptrą, gerbėjų vynuoges bei vėduokles iškeičia į priekines poezijos eiles kartu su kraujo ir garbės ištroškusiais jaunuoliais, nuolat galanda taiklių metaforų smaigalius. Poeziją, kaip būtent jaunystės sugulovę, įvardija patys poetai: Balys Sruoga, Sigitas Parulskis ir kiti. Visgi A. Marčėnas nėra tipinis senukas. Turiu omenyje ne biologinį amžių – Kaune gimusiam menininkui tik 52 metai. Kalbu apie poetinį amžių, kurio santykis su žmogiška trukme primena šuniškų metų konvertaciją į šeimininko gyvenimo stažą – keli meteliai poezijoje atitinka dešimtmečius realybėje. A. Marčėnas – krizenantis, patrakęs senukas su vaikiškomis akimis. Panašiai kaip Donaldas Kajokas. Šįkart ir „Ištrupėjusių erdvių“ architektas atsigręžė į rytus, bet skriestuvą nustatė ne ties haiku, o tankos – nerimuoto penkiaeilio padėtimi. Krišnos, Hokusajaus, samurajų taip pat netrūksta. Pripratę prie Nacionalinės premijos laureato šokančių sonetų ir rimuotų eilėraščių, šįkart aptinkame minimalistinę, lakonišką, koncentruotą kalbą, kuri tarsi ir byloja, jog autorius apkarpė bonsai medelius iki tobulybės – esmei perteikti užtenka penkių eilučių. Tai lyg tantrinis seksas – lytinės energijos sukaupimas, neeikvojimas, akto pratęsimas iki kelių valandų, individualių barjerų tarp partnerių redukcija, „vidinis“ orgazmas. O ką daryti, jei po kelių valandų tose penkiose eilutėse nieko neaptinki? Kapstais paviršiuj? Per mažai medituoji? Galbūt per daug pripratome prie interpretaciją palengvinančių Marčėno komentarų? O gal poetas tiesiog pažaidė, leido sau pasismaginti, pilti „gudriai naivias“ (šiuo epitetu pats apibūdina Landsbergio „pasakėčias“) eiles, nuo kurio supeikimo išgelbėja Poeto vardas:

„didelis grožis

regėti –

             akimirksniu

vėl tampa vaikais

užklupti netikėtai

susenę klasės draugai“

Šie žodžiai teisingi bei gražūs, tačiau gana nuvalkioti, kaip ir „dar keisčiau bus / nebūti“. Frazių su žodžiu „nebūti“ vartojimą reikėjo uždrausti jau po Mariaus Buroko knygos „Išmokau nebūti“. Nemažai Tankų dedikuojami konkretiems asmenims, „sankalbų“ ciklas – epitafijos mirusiems meno žmonėms atminti. Matyt, apie poetą besisukantiems žmonėms eilės asmeniškesnės, suprantamesnės ir reikšmingesnės. Atostogaujantiems anapilyje taipogi šilčiau atpažinus pažįstamą žodį. Devyni skyriai – gyvenimai, pateikti atbuline skaičiavimo tvarka, bylojantys, kad A. Marčėnas mėgaujasi jau paskutiniuoju gyvenimu, atlieka formalumus. Paskutinysis „Nulis“ – taip pat sankalba atminti pačiam autoriui: „šokiai, angelas, dulkės...“. Nestinga ir meistriškų tankų, šio žanro įkomponavimo, aptarimo, nors tai lyg ir neturėtų stebinti, pažvelgus į pavardę viršelyje:

               štai ji – tanka

              mąstant visatą:

„girdėjau, pleties?

tad vis rečiau sutiksi

poetų gerų;

likę linkę susitraukt,

susigūžt, susitankint“

Taigi, pone Aidai, mes jums leidžiame „akimirksniu vėl tapti vaiku“ – žaisti, eksperimentuoti, kvailioti. Nubrozdinimai, nudegimai, mėlynės tik atitolina senelių namus. Ypač, kai turi devynis gyvenimus. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad išalksim. Trupiniai – tik masalas, o iš tanko į balandžius nepašaudysi.

Rokas Povilius

Recenzijų konkursas