Sudie, rytojau: romanas / Unė Kaunaitė. – Vilnius: Žara, 2011. – 230 p. – ISBN 978-9986-34-267-0

Štai ir viskas, ką begalėjau pasakyti atvertusi pirmąjį knygos puslapį ir dar skeptiškai nužvelgusi tarsi iš spalvotų siūlų raizgalynės sukurtą Vilniaus senamiesčio vaizdinį. Tačiau, prisivertusi perskaityti, nuomonės nepakeičiau – kūrinys „Sudie rytojau” liko nesuprastas (tikriausiai dėl to, jog nepažįstu nei jaunosios rašytojos Unės Kaunaitės, nei Vilniaus, kurį galėčiau apibūdinti keletu skurdokų sakinių, nes nesu Vilniaus gyventoja). Tačiau iš pažiūros juokinga savo kritika aš nesiekiu įtikinti kitų  žmonių bibliotekose ar knygynuose tarsi juodojo maro užkratą apeiti šį romaną. Siūlau jį perskaityti tiems, kurie, kaip ir pagrindinio kūrinio veikėja Vytautė, turinti daug perspektyvų gyvenime, ieško  savosios vietos po Vilniaus saule. Kadangi Vytautė domisi įvairiais dalykais ir išsiskiria iš bendraamžių gabumais bei vidine branda, jai sunku apsispręsti dėl studijų. Skaitant  knygą, mintys bėginėjo Vilniaus grindiniu, Vytautės gyvenimo nuotrupomis ir Vilkės pėdsakais.

Būtų įdomu turėti panašią draugę, kuri gyvenime, kaip užsienio turistas Vilniuje, tikėtųsi pasiekti trokštamą tikslą. Pagrindinė veikėja labai primena pačią Unę – ji domisi įvairiausiais dalykais, jai nesvetimas veržlumas. Kūrinys tarsi įrodo, jog žmogaus, kitaip nei visi pasaulio gyviai, dažnai nežino, ko trokšta iš gyvenimo, nesuvokia, kaip save realizuoti, tapti laimingu. Manau, romanui trūksta išsamesnio veikėjų fizinių ir dvasinių savybių aprašymo. Tai ne tik pagyvintų tekstą, bet ir leistų labiau pažinti charakterius.

Taigi, romanas „Sudie rytojau“ galbūt ir nėra vertas Pulitzerio premijos ar tos pačios Vilniaus knygų mugės  įvertinimo, bet čia aprašomi ir nagrinėjami tokią pat svarbą turintys dalykai (meilė, laimės ir gyvenimo prasmės ieškojimas), kaip ir plačiai išliaupsintuose veikaluose.

Šiandien sakau „sudie“, o po metų gal bus „labas“.

Aistė Kikilaitė,
Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazija,
  IIg klasės mokinė

Recenzijų konkursas