Kodėl skaitydama gerą knygą nesijaučiu šiam pasauliui svetima?

Aš myliu knygas. Man labai patinka naujos dar dažais tebekvepiančios knygos su gražiomis iliustracijomis. Patinka ir senos: pageltusios, truputį nušiurintos. Jos tokios paslaptingos. Taip ir vilioja atsiversti ir skaityti...

Su knygomis susidraugavau nuo penkerių metų. Mama su sese išvažiuodavo į mokyklą, o mane palikdavo su močiute ir su kaskart vis nauja iš bibliotekos parnešta knyga. Mes su močiute taip per dienas jas skaitėm ir skaitėm. Matydavau, kaip sesė nupiešia savo perskaitytą knygutę. Taip norėjau daryti ir aš. Ateidama į pirmą klasę turėjau užrašų knygelę su 50-čia perskaitytų ir nupieštų knygučių...

Mokykloje man puikiai sekėsi nuo pat pirmų dienų. Viskas būtų buvę puiku, jeigu ne klasės draugės. Suprantu, kad jos man pavydi sėkmės, bet vis tiek labai skaudu, kai šnibždasi sukišę nosis, o man priėjus nutyla. Negi aš kalta, kad jos tingi atsiversti knygas ir yra tokios kvailos? ...

Mano pusbrolis Tautvydas (mes mokomės vienoje klasėje) sako, kad Dalė knygas skaito todėl, kad gyvena vienkiemyje ir neturi draugų. Iš dalies jis teisus. Bet jis nežino, kaip malonu skaityti knygas! Skaitydama taip įsijaučiu, kad užmirštu viską. Ir džiaugiuosi, ir liūdžiu, ir jaudinuosi kartu su veikėjais. Skaitydama knygą dažnai noriu atsiversti puslapį į priekį ir pasidomėti, kas bus toliau, bet susitvardau ir skaitau toliau, nerimaudama, kas atsitiks. O kartais, perskaičiusi knygą, ją net sapnuoju. Sapnuoju, kaip susitinku su veikėjais ir pati pakliūnu į visą veiksmą. Tokių knygų niekada neužmiršiu! Skaitydama knygą labai daug galvoju. Apmąstau, kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje, ką daryčiau kitaip, o ko iš vis nedaryčiau. Skaitydama daug ką suprantu ir sužinau. Todėl perskaičiuosi knygą jaučiuosi protingesnė. Ne visada, žinoma. Žiūrint kokią knygą skaičiau. Nuo vienų pailsiu, nuo kitų pavargstu galvoti. Nemėgstu lėkštų knygų apie kvailas mergas ir dar kvailesnes jų meiles. Tokios knygos tuščios, jos nepalieka jokio įspūdžio. Jos  man primena  klasės drauges, kurios panašiomis meilėmis ir tesidomi.

Labiausiai patinka nuotykių knygos!  Su pusbroliu Tautvydu vasarą žaidžiame žaidimus iš mano perskaitytų nuotykių knygų, pavyzdžiui, abu kalbame sutartais slaptažodžiais ir niekas mūsų kalbos nesupranta ( kaip Kalis Bliumkvistas su Baltosios rožės riteriais). Pusbroliui patinka mano žaidimai. Aš jam sakau, kad tai iš knygų, kad knygas reikia skaityti, kad tai labai įdomu, kad knygos daug duoda. Skaitydamas  knygas tu sužinai ne tik naujų žaidimų, tu sužinai, kaip gyvena kitų šalių vaikai ir suaugę, tu sužinai  apie visą pasaulį. Ir jautiesi tada jame puikiai: daug žinantis, drąsus, pasitikintis savo jėgomis. Ir visai nesunki tampa matematika, smagu rašyti rašinėlius, įdomi pasidaro istorija.

Skaitydama sužinai ne tik apie  kitus, bet ir apie save. Kartais supranti, kad perskaityta knyga pakeitė tavo mintis, leido suprasti dalykus, kurie tau iki tol buvo neaiškūs.

Aš dažnai galvoju, koks būtų tobulas mūsų gyvenimas, jeigu visi žmonės skaitytų knygas. Jie išmoktų mąstyti ne tik apie save, bet ir apie aplinkinius, gerbtų vienas kitą ir gražiai elgtųsi. Nebūtų barnių ir muštynių. Gal ir karų pasaulyje nebūtų?