Ida iš šešėlių sodo: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę / Kristina Gudonytė. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 191 p. –ISBN 978-9986-16-895-9

Kristina Gudonytė – aktorė, dailininkė, rašytoja, režisierė. Jos knyga „Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009 m. pelnė geriausios Metų knygos paaugliams vardą. „Ida iš šešėlių sodo“ – romanas, trečioji autorės knyga, skirta paaugliams.

„Mažas šviesos žiburėlis atsiskiria nuo debesies ir greitai nutolsta, pasiekia pirmąsias žemės ūkanas, leidžiasi vis žemyn žemyn. Likusi siela kurį laiką vieniša virpa debesyse... Galop neištveria ir pasileidžia pavymui.

– Palauk manęs... Aš tave myliu...
Ji labai skubėjo, todėl nesuspėjo išsirinkti nei tėvų, nei namų...
Ta savo meilę besivejanti siela buvau aš...“ (p. 87).

Taip savo rašinį apie meilę ir amžinybę užbaigia Ida. Iš tiesų ši paauglė „nespėjo“ nei tėvų, nei namų išsirinkti. Ją, dar kūdikį, rado šuns būdoje. Eidama netinkamu gyvenimo keliu ji daugybę kartų turėjo nemalonumų su teisėsauga... Po eilinio gyvūnėlių parduotuvės apiplėšimo mergaitė nuvaro automobilį ir patenka į kraupią avariją, po kurios per stebuklą išlieka gyva, bet visiškai praranda atmintį. Tik gydytojo-psichologo Aleksandro dėka ji gali grįžti į normalų gyvenimą. Aleksandras – senbernis ir labai myli vaikus, o savo pacientę Idą pamilsta lyg tikrą dukrą ir neriasi iš kailio, kad tik jai padėtų. Jis pirmasis įžvelgia joje šį tą daugiau nei nusikaltėlę. „Tik noriu pasakyti, kad kiekvieną iš mūsų labai lengva pražudyti, nurašyti į atliekas ir be galo sunku iš naujo prikelti gyvenimui“ ( p. 57). Gal ir gerai, kad Ida neprisimena savo ne kokio gyvenimo. Tai puiki galimybė pradėti viską iš naujo, atskleisti kitus gebėjimus nei „švarinti“ kišenes ir parduotuvių lentynas.

Kaip ir kiekvienam vaikui, Idai reikia draugų. Todėl po ilgų mėnesių, praleistų tarp baltų ligoninės palatos sienų, ji apgyvendinama psichologo sesers šeimoje, kur galės bendrauti su bendraamže Sofija.

Sofija ir yra šios istorijos pasakotoja. Ji – moksliukė, visa galva pasinėrusi į trimestro pabaigos atsiskaitymus. Be to, ji nori tapti rašytoja. Taigi gyvenimas su neaiškios praeities, amnezija sergančia naujakure Ida  jai yra papildomas galvos skausmas. Tačiau pirmasis Sofijos romanas juk ir yra apie Idą. „Kodėl pasirinkau Idą?.. Nežinau... Turbūt todėl, kad ji keista, kitokia, nepanaši nė į vieną mano pažįstamą žmogų... Lyg iš kito pasaulio... Todėl, kad jos ir mintys, ir gyvenimas keistas...“ (p. 9). Be to, Ida ir Sofija, nors ir svetimos, bet kažkuo artimos: sapnuoja tuos pačius sapnus, girdi viena kitos mintis.

Knygoje daug psichologinių paaiškinimų, informacijos apie mūsų pasąmonę. Iš pirmo žvilgsnio ši knyga atrodo realistinio pobūdžio, tačiau skaitant, kaip ir pati Sofija prisipažįsta, pamatai, kad kai kas čia truputį pagražinta. Būtent tas kartkartėmis atitrūkimas nuo žemės ir suteikia paslaptingo žavesio.

„Ida iš šešėlių sodo“ – neeilinio siužeto knyga. Įvykiai nenuspėjami, kulminacija pribloškianti, o pabaiga – šokiruojanti.

„Baisiausias dalykas – abejingumas, o jo taip daug aplinkui“ (p. 57). Šiuose psichologo žodžiuose atsiskleidžia visa knygos pasakojimo prasmė ir Idos lemties priežastis. Perskaitęs knygą suvoki, kiek daug tu gali suteikti kitam, jei neliksi abejingas.

Dalė Miknevičiūtė,
Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos
10 klasės mokinė

Recenzijų konkursas