Ida iš šešėlių sodo: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę / Kristina Gudonytė. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 191 p. –ISBN 978-9986-16-895-9 

Ką tik užverstos knygos recenziją rašyti be galo sunku: rieda ašaros, gerklėje tarsi koks gumulas įstrigęs, trukdo blaiviai mąstyti ir vertinti. Bet, nepaisant visko, pasistengsiu  išsakyti savo mintis apie šią knygą.

Pirmiausia norėčiau pradėti nuo knygos išorės. Viršelis labai patrauklus, atspindintis knygos turinį. Manau, kad knygyne pamačiusi šią knygą, tikrai nepraeičiau pro šalį, nepaėmusi jos į rankas. Intriguoja ir pavadinimas. Vardas Ida, parašytas stambiu šriftu, iš karto krinta į akis, o perskaičiusi likusius pavadinimo žodžius susimąstai. Kas ta Ida? Kodėl būtent iš šešėlių sodo? Taigi knygos pavadinimas labai mįslingas ir traukiantis skaitytojus lyg magnetas.

Dar vienas šios knygos privalumas – nelabai stora, kaip tik tinka paaugliams, mėgstantiems viską daryti greitai. Be to, šriftas taip pat nėra labai smulkus, todėl lengva skaityti. Lengva ir todėl, kad parašyta paprastu, paaugliui suprantamu stiliumi. Atrodo, kad visa tai, kas vyksta, yra tikrame gyvenime, lyg pats dalyvautum tuose įvykiuose. Šią knygą skaitydama jaučiausi panašiai kaip ir skaitydama Vandos Juknaitės „Išsiduosi. Balsu“. Manau, kad šios dvi knygos kai kuo panašios. Pavyzdžiui, K. Gudonytės knygoje rašoma apie vienišą, atstumtą, laikomą beprote mergaitę Idą, o V. Juknaitės knygos personažai – visuomenės atstumti ir nuskriausti vaikai. Abiejose knygose rašoma apie atstumtus, nesuprastus vaikus, bet tiek vienoje, tiek kitoje atsiranda drąsių žmonių, kurie išdrįsta, nepaisydami kitų nuomonės, jiems padėti. Knygoje „Ida iš šešėlių sodo“ atsiranda kilnus psichologas Aleksandras. Gvildenama skaudi problema: mūsų visuomenė žiauri ir abejinga kito žmogaus skausmui. Iš tūkstančio žmonių atsiranda vienetai, negalintys abejingai praeiti pro kenčiantį. Knyga moko jaunuolius gailestingumo ir supratimo. Leidžia suvokti, kad esame skirtingi, bet ne mažiau verti dėmesio, rūpesčio ir meilės.

Ši K. Gudonytės knyga ne tik apie nuskriaustą, visų laikomą beprote, žodžiu, visiškai beviltišką mergaitę, bet taip pat ir apie meilę, kuri trunka amžinai. Nesvarbu, kad tu mirsi. Jei iš tiesų myli, mylėsi net ir po mirties, nes atgimsi kitame kūne, ir tavo meilė truks amžinai. Šioje knygoje Ida atgimsta Sofijos dukroje: „Sapnuose pasirodysiu tyliai, / Kad priminčiau, kaip tave myliu“. Perskaičius knygą šie žodžiai smelkiasi iki kaulų smegenų ir taip stipriai paveikia, kad tampa neįmanoma nepravirkti.

Jei kalbėčiau atvirai, pradėjusi skaityti, galvojau, kaip greičiau pabaigti ir dar spėti parašyti recenziją, nes laukia tiek namų darbų. Bet perskaičius knygą mano nuomonė pasikeitė: nesvarbus tapo net biologijos kontrolinis darbas ir netgi tai, kad teks miegoti penkias valandas ir turėsiu eiti į mokyklą mieguista. Visa tai tapo bereikšmiai dalykai, nes knyga taip patiko, kad verkiau kaip mažas vaikas, iš kurio atėmė saldainį. Mano nuomone, šią knygą tinka skaityti ne tik paaugliams, bet ir suaugusiesiems. Ji tarsi tikrojo gyvenimo nuotrauka, atspindys. Visos šios meilės, melo, neteisybės problemos aktualios ir mūsų gyvenime.

Taigi galbūt tai ne V. Šekspyro „Hamletas“, bet lygiai tokia pat gera knyga ir tikrai verta tapti metų knyga. Ji mane labiau sukrėtė nei garsusis V. Šekspyro „Hamletas“. Jei žmogus, skaitydamas knygą, pravirksta ir per ašaras nemato teksto, manau, kad tai daug pasako apie knygos vertę. Ko galima pasimokyti iš personažų? Vieno gero dalyko – visada sakyti tiesą ir nemeluoti.

Gintarė Kutraitė,
Radviliškio rajono
Šiaulėnų Marcelino Šikšnio vidurinė mokykla,
11 klasė

Recenzijų konkursas