Ryšys su vadaviete: eilėraščiai / Rimvydas Stankevičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 103 p. – ISBN 978-9986-39-712-0

Poetas Sigitas Geda sakė, kad poezija yra tai, kas geriausiai atitinka mūsų vidinę būseną. Kas adekvatu giluminiams virsmams apibendrinti [1]. Tie virsmai – gaivalingoji gyvenimo jėga – yra dominantė jau šeštosios poeto Rimvydo Stankevičiaus knygos „Ryšys su vadaviete“. Pavadinime minimas ryšys – tai ryšys su metafiziška vadaviete, dialogas su transcendentine dimensija; tai sąmonės poreikis patirti srūvant du skirtingus būties kanalus kaip egzistencines žmogaus galimybes. Šis poezijos rinkinys – lyg simfonija su visomis savo dalimis: sielvarto intonacijas čia keičia dvasiniai praregėjimai, vienatvės patirtis – stipri dievojauta.

Vitalizmo persmelktų autoriaus eilėraščių centre yra vienišas, tačiau nepaliaujamai būties prasmės ieškantis kalbantysis, kuris stengiasi suvokti savo gelminį aš, rasti įtrūkį tarp šiapus ir anapus. Tas įtrūkis – ypatingai stipria galia pasižymintis transcendentinis matmuo, reflektuojantis erdvės kosmiškumą ir slėpinių atodangas. Eilėraštį, tokiu pačiu pavadinimu kaip ir knyga, – „ryšys su vadaviete“ – norėtųsi vadinti pamatiniu, jutimiškai erdviu paralelinio pasaulio buvimo ieškojimu. Kreipimasis į anapusybę tampa ir kreipimusi į Aukščiausiąjį:

Esu velniškai geras
Tavo kareivis, Viešpatie –
[...]
Esu budrus, esu visiškai nuogas Tavo akivaizdoje –
Atlaužtu saugikliu –
[...]

Vis dar klausau, vade,
Vis dar klausau, pone,
Mano gelmėse sprogstančių pasaulių

(p. 96, 98).

Negalimybė iki galo atsidurti anapus žmogiškosios egzistencijos ribų sąlygoja R. Stankevičiaus subjekto pajautas, kad Dievas – Absoliutas, individualaus jo gyvenimo tvarkos steigėjas. Kareivio įvaizdžiu kalbantysis įženklina savo poziciją – tarnystę ir atsidavimą Aukščiausiajam. Tas atsidavimas – tai ne racionalus žvilgsnis į dieviškąją perspektyvą, tačiau jausminis, patirtas sieloje jutimas. Taip teigė ir B. Pascalis: Dievas juntamas širdimi, o ne protu [2]. Atvira transcendentui lyrinio aš vidujybė formuoja patirtinį santykį – suvoktis, kad už pasaulio ribų yra kažkas, galintis būti visų prasmių prasmė, egzistenciškai stiprina žmogų, tampa jo dvasinės tvermės palaikytoja. Net menkiausias ženklas šiapus, menkiausia subjekto pajauta gali būti anapusybinių virpesių įrėža, atsakymas į ramybės neduodančius klausimus; kartais, galbūt, dar labiau suklaidinanti regimybė. Kreipimosi intencijomis paženklintas eilėraštis „ryšys su vadaviete“ skaitančiojo žvilgsnį nukreipia į itin stiprios dievojautos plotmę; plotmę, kuri lyriniam subjektui yra ne tik substancialaus pažinimo šaltinis, tačiau ir imperatyvus žmogaus priklausomybės nuo aukštesnių galių įrodymo pavyzdys.

Aplink R. Stankevičiaus eilėraščių ašis regimas ir mirties pradas, kuris įženklina amžinybės problematiką,  egzistencinio žmogaus gyvenimo laiko išsišakojimus. Mirtis yra naujo – pomirtinio – gyvenimo pradžia. Įaudęs ją į eilėraščio prasmių lauką autorius atveria prieštarą žemiškumui:

Noriu delnais prisiliesti pačios versmės –
Paprastai, be metaforų, būti tiesiog
Vedamam Dievo už rankos
Prie pirmosios tikrosios Komunijos...

Nesakau, kad nebijau mirties.
To svaigaus, kvapą gniaužiančio kritimo
Iš visų galimų kontekstų, to pirmojo
Žingsnio iš kūno, slenksčio šelmens,
Pačio mirimo...

(p. 94).

Lyrinis subjektas atranda savo asmeninę, nenuginčijamą sąsają su anapus – tai yra jo, kaip šiapus žmogaus, mirties galimybė (ją, suvokia kalbantysis, reikės išnaudoti), tampanti skirtimi, keltu į anapus, vadinasi, ir keltu arčiau dieviškumo. Nuo gyvybės, minties, ilgesio (šiapusinių suvokčių) artėjama į centrą, kuriame išryškėja vidiniai subjekto imperatyvai, nukreipti į transcendentinę erdvę, į neišvengiamą perėjimą, kuris išplėš žmogų iš kasdienio gyvenimo. Mirties baimė R. Stankevičiaus subjektą įgalina daugiaprasmiam atsivėrimui – pirmiausia, atsivėrimui prieš save patį, savo gelminių jutimų atvėrimui, o antra – paralelinio pasaulio suvokimui, kuris smelkiamas sunkiai nusakomo nerimo. Kūną kalbantysis supranta kaip laikiną šios materijos ekvivalentą, neturintį nieko bendra su anapus ar sielos tvarumu. Eilėraščio pabaiga paženklinta prašymo (prašydamas, kreipdamasis subjektas įtvirtina savo ir adresato santykių reikšmę) intencijomis:

Todėl tik sakau, kad nenoriu
Atilsio amžino, Viešpatie,
Aš dar nepavargau –
Aš dar toliau galiu eiti...

(p. 95).

Atsiradusios mirties nuojautos, jų linijiškumas kalbantįjį įtraukė į transcendentinį lauką, į dieviškojo nekintamumo egzistavimą, tačiau net suprasdamas tai kaip legitimaciją, subjektas viliasi žemėje dar pabūti, vis dar eiti, nes tai – šiapus žmogaus viltis.

Partitūra gyvenimui šiapus ir mįslingam būviui anapus – taip norisi pavadinti naujausią R. Stankevičiaus poetinių pranašysčių, suvokčių rinkinį. Lyrinis kalbėjimas kyla iš vidinės dvasinės veiklos, iš ilgų kontempliacijų ir atspirties taškų; lyrinis kalbėjimas kaip išsigelbėjimas, kaip aukštesniojo pasaulio, dieviškumo paieška. Visa tai telpa į „Ryšį su vadaviete“ – į ryšį tarp žmogaus ir stipresnių už jį galių, į ryšį-virkštelę, kuris gali suteikti katarsį ir pilnatvę. Kažin, ar amžiams?..

[1] Sigitas Geda, Vasarė Ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai, Vilnius: Vaga, 2008, p. 517.

[2] Blaise Pascal, Mintys, Vilnius: Aidai, 1997, p. 91.

Monika Andrulytė

Recenzijų konkursas