Lalagė: apsakymų vainikas / Andrius Jakučiūnas. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 240 p. – ISBN 978-9986-16-866-9

Ankstyvoje paauglystėje didžiausias literatūrinis iššūkis man atrodė Jameso Joyce‘o „Ulisas“: ir dabar prisimenu tą nemalonų jausmą, kai skaitydama romano sakinius kliūvi, klumpi ir supranti, kad tikrojo skaitymo malonumo negali patirti dėl savo ribotumo (kurio pripažinti iš pradžių labai nesinori). Taigi tuo laiku žmones skirsčiau į tuos, kurie perskaitė minėtąjį romaną, ir tuos, kurie ne.

Tą jausmą, kylantį mėginant skaityti „knygą-iššūkį“, prisiminiau dėl to, kad Andrius Jakučiūnas išleido savo ketvirtąjį kūrinį, pavadinimu „Lalagė“. Pasirodžius knygai teko nugirsti ne vieną prieštaringą vertinimą. Įdomu ir tai, kad „šviežutėlė“, tik ką į knygynus atvežta „Lalagė“ jau gavo Lietuvos rašytojų sąjungos premiją. Viena premijos vakare dalyvavusi literatūrologė knygą įvardijo kaip „skirtą literatūros gurmanams ir tikrai ne skaitymėlius liaudžiai“. Keli pažįstami literatai, nepabijoję būti neintelektualūs, spjaudėsi dėl kūrinio nepaskaitomumo ir nuobodžio. Tad knygą atsiverčiau iš anksto nusiteikusi blogiausiam. Ir tikrai – jau skaitydama pirmą apsakymą (kuris čia prasideda nuo 121 puslapio) supratau, kad reikalas yra rimtas.

Knyga tiktų romano žanrui, tačiau A. Jakučiūno išmoningai pavadinta „apsakymų vainiku“. Pirmo varianto pavadinimas turėjo būti „Tarnė“, bet jis pakeistas į Horacijaus eilėraščio mylimosios kreipinį, kuriuo kartkartėmis mintyse į tarnę kreipiasi jos ponas – pagrindinis šių apsakymų veikėjas: „(...) jam vėl būtų kietėję, pašaukus ją Lalage, tiksliau, tą vardą mintyse deklamuojant, nes ji taip buvo parašyta, ir jai neatsiliepus, tačiau šioji (gali būt, ji nutuokusi, ko jis iš jos tikisi) išlaikė lygiai tokį patį šnarėjimo ritmą ir reikšmę, netgi šiek tiek sulėtėjusį, kad jis tiesiog negalėtų nesuprasti, kokie reikšmingi jos judesiai, kartu dar parodydama neleisianti sau atlikti nieko, apie ką anksčiau nėra duota aiškesnių užuominų. Visu savo turiniu klykianti, kad jos elgesyje nėra ir negali būti netikėtumų (kaip jų negalėjo būti eilėraštyje, iš kurio kilo anas vardas), ji bene ir iš jo reikalavusi elgtis taip pat, kaip visuomet elgdavosi susidūręs su jos uolumu (...)“ (p. 165). Kadangi tarnė yra kitų veikėjų trajektorijas lemiantis personažas, toks knygos pavadinimas ir fikcinis tarnės vardas įgauna ne vieną semantinę prasmę.

„Lalagėje“ veikėjų nėra daug – tai ponas, kurio galvoje vykstančius dalykus maloniajam ir įdėmiajam skaitytojui tenka patirti ir pačiam sudalyvauti, minėtoji tarnė, pono žmona bei sodininkas. Knygos pradžioje matome tvarkingai nubrauktus sakinius – skaitytojas tarsi įgauna galią matyti išvirkščias kūrinio siūles. Visą laiką susiduriame su pagrindinio veikėjo kalbiniais impulsais, kurie neišsilieja iš jo smegenų tiesiog šiaip sau – kiekvienas žodis kruopščiai apsvarstomas: „Šie stovėję vienas priešais kitą jo akių drėgmėje tarsi vandenyje (nors jis neverkė, veikiau sakydamas žodį „drėgmė“ norėjo simboliškai apsiginti nuo „sausumo“)“ (p. 50).

Be to, jaunasis (?) prozininkas yra tikras detalių meistras: juda mikroskopiniais žingsneliais, kruopščiai užfiksuoja kiekvieną, rodos, plika akimi nepastebimą mažmožį. Šis kūrinys – būdas įsilaužti į tuo metu dirbusias rašytojo smegenis ir matyti, kaip sulimpa ir vėl išsineria siužetas, o žodžiai žiba savo daugiabriaunėmis nugarėlėmis.

Štai kiek pagyrų. Ir nepaisant to: „Šauk tu briedį, Jakučiūnai, kas per tekstas!“ – pasižymėjau n-tojo puslapio paraštėje. Šis apsakymų vainikas išties erzina: ilgais kaip traukinys sakiniais, milžiniškomis it koks nepajudinamas monolitas pastraipomis. Išlepusios nuo patogaus, dozuotų pastraipų skaitymo akelės vargsta bėgiodamos eilutėmis. Kai kuriuos sakinius tenka skaityti keletą kartų. Nuolat kintanti fikcija, atvirai aptariamas siužetas ir pasakojimo žodžiai, veikiantys vieną ar kitą personažų intenciją, sukelia jūros ligos jausmą – atrodo, nėra tvirto pagrindo, kuriuo galėtum pasitikėti. Bet nublokšti knygą į šoną vis tiek nesinori – skaityti verta vien jau dėl to, kad jauti azartą: ar ji tave, ar tu ją?

Nereikia būti literatūrologu, kad matytum, jog „Lalagė“ pakėlė lietuviškos prozos kartelę. Ir šis išmoningas eksperimentas, kad ir koks nuobodus jis būtų, yra įvykis ir būsimas galvos skausmas visiems jos neskaičiusiesiems. Tiek rimtos literatūros mėgėjams, tiek eksperimentų fanams, tiek snobams. Galiu užtikrintai prognozuoti, kad tikrai nemėgs, neskaitys ir nepirks šios knygos didžioji dalis šiaip jau potencialių lietuvių literatūros skaitytojų. Ak, šimtaprocentinė nekomercija! Už tai galima uždėti riebų pliusą leidyklai „Tyto alba“, numojusiai ranka į finansinę knygos sėkmę. Ir laukti toliau: kokią kitą lalėjimo kryptį, kitą eksperimentą pasirinks šios socialinės laikysenos autorius.

Jurga Tumasonytė

Recenzija publikuota „Nemune“


Recenzijų konkursas