Lėlė / Nomeda Marčėnaitė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 79 p. – ISBN 978-9986-16-862-1

„Lėlė“ – pirmoji visiems mums žinomos dailininkės ir televizijos laidų vedėjos Nomedos Marčėnaitės knyga. Pirmasis Nomedos žingsnis į vaikų literatūros pasaulį pasirodė ypač sėkmingas: knyga jau pripažinta 2011 metų geriausia metų knyga mažiesiems ir reikšmingiausiu metų vaikų literatūros debiutu. Apdovanojimus skyrė IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos) Lietuvos skyrius. Tad pažvelkime atidžiau į šią be galo menišką, pačios autorės iliustruotą knygą.

Knyga įtraukia į savo pasaulį dar neperskaičius pirmojo sakinio – pirmiausia mus pasiglemžia vaizdai. Jau pačiame viršelyje užkoduota būsimojo pasakojimo gija – matome pieštą mergaitę ir fotografuotą lėlę, sendintą popierių atkartojantį foną ir vaikiška rašysena išvedžiotas raides. Tolesnės iliustracijos – įvairių faktūrų pavyzdžiai (medžio, audinio, dažytos sienos fragmentai), į fotografijas puikiai įsiliejantys piešiniai (tiek profesionalios rankos, tiek neįgudusios vaiko rankelės piešti) – įvilioja į ribinį pasaulį. Tai pasaulis, kuriame susilieja išmonė ir realybė, gyvenimas ir pasaka, tikra istorija ir išmanyti jos personažai. Tekstinis lygmuo tai tik patvirtina. Pasakojimo pradžia pretenduoja į pasakoms būdingą universalią situaciją, kai nekonkretizuojami nei laikas, nei erdvė: „Kartą gyveno mergaitė, o gal ir dabar gyvena“ (p. 7), bet pasakojimo situacija labai konkreti ir atitinkanti šiūdienos aktualijas – maža mergaitė keliauja pas močiutę į kaimą, nes jos mama išvažiuoja į Airiją.

Tai palikto vaiko, vienišo vaiko istorija. Vienišam vaikui reikia draugo ir tuo draugu tampa palėpėje rasta lėlė. Tikriau lėlės galva, mat ji be kūno. Bekūniškumas ir bevardiškumas (mergaitė kasdien susigalvoja sau naują vardą) ir yra geriausias vienatvės įvardijimas. „Aš neturiu mamos, o tu pametei savo kūną. Mes galėtume susidraugauti. Mes abi vienišos“ (p. 22). Taigi dvi nelaimingas būtybes – mergaitę be vardo ir lėlę be kūno – suartina išgyvenama vienatvė ir palikto, užmiršto draugo situacija. Įdomu, kad mergaitė neranda draugo močiutės asmenyje, tarp jų žioji nemenka praraja: „Kaimas buvo labai toli, o močiutė dvelkė nepažįstamu kvapu ir su ja šnekėjo taip, lyg pati būtų ketverių“ (p. 8); „Močiutė nežino labai daug dalykų ir vardo ji neturi. Vargšiukė“ (p. 10). Galbūt taip yra todėl, kad mergaitei, kaip ir lėlei, reikia atrasti save.

Savęs atradimas šioje istorijoje prilygsta vardo įgavimui. Lėlė palaipsniui įgaudama kūną (iš pradžių drobinį maišiuką nuo liepžiedžių, tada meškiuko kūną, galop ji nunešama pas lėlininkę, kur jai pasiuvamas tikras lėlės kūnas) įgauna ir vardą: knygos viršelyje mes matome pavadinimą „lėlė“ (iš mažosios raidės), bendrinį daiktavardį, reiškiantį daiktą, kaip tokių pat daiktų visumos atstovą, tai atitinka lėlės situaciją – ji guli palėpėje užmiršta ir vieniša, ji niekieno, tokia pat lėlė, kaip ir visos kitos; kai mergaitė atranda lėlę ir su ja susidraugauja, ji tampa Lėle, suindividualėja, tampa vienintele ir nepakartojama; galop švęsdamos gimtadienį mergaitė ir lėlė išrenka jai tikrą vardą – Matilda. Savo ruožtu mergaitė, kiekvieną dieną išgalvodama sau naują vardą (Airija, Pelargonija, Princesė ant žirnio, Marija ir t.t.), galų gale pripažįsta savo tikrąjį vardą kaip vienintelį galimą, tarsi susitaiko su savimi: „ – Mano vardas ne Mergaitė, bet Vaiva, o čia Matilda. Mes laukiam, kol mama apsipirks parduotuvėje, ir mums viskas gerai“ (p. 80). Tokia transformacija tampa galima tik įvykus stebuklui. Tikros ir nuoširdžios draugystės stebuklui.

Nomedos knygoje galime rasti ne tik liūdesį ir vienatvę, bet ir begalę šviesių ir džiaugsmingų dalykų: gyvenimo tiesų („Kad ir kokia ilga būtų kelionė, ji kada nors baigiasi. Jeigu tik turi kantrybės“ (p. 49); „Kartais, kai mama numiršta, meilės nepalaidoja kartu“ (p. 56); „Juk svarbiausia galva, o kūnas tai visoks gali pasitaikyti“ (p. 67)), originalių įžvalgų („Kartais ieškai užtiesalo, o atrandi geriausią draugę“ (p. 33); „Kartais gėlės ima smirdėti“ (p. 40)), vaikiško smalsumo ir logikos pavyzdžių („(...) kodėl tu eini į bažnyčią, jei Dievas ten negyvena?“ (p. 40); „Vieną dieną kai kurios mergaitės pavirsta močiutėmis, o atgal nebeatvirsta“ (p. 44)), atradimo džiaugsmo („Tai štai kur visos dulkės, viršuje, ten, kur močiutė su savo skudurėliais neužsikaria. Jos čia ir gyvena“ (p. 18); „Pastogė panaši į didelę atverstą knygą, po kuria gali vaikščioti“ (p. 18)), moralės pamokų („(...) pavydėti negalima, ir tiek“ (p. 32)), bandymų apibendrinti, daryti išvadas („Ant aukšto gyvena daiktai, bažnyčioje garsai, o teatre gyvena lėlės. Tiesa, šiene gyvena vabalai“ (p. 72)).

Autorė neišvengė dvigubo knygos adresato ir daugiasluoksniškumo. Ar tai gerai, ar ne vaikų literatūroje aš nesvarstysiu, tiesiog pabandysiu šį daugiasluoksniškumą atskleisti. Knyga labai polifoniška, joje girdime ne vieną balsą – trečiuoju asmeniu kalbančio visažinio pasakotojo, reflektuojančios ir dialogą su skaitytoju mezgančios autorės, bei pačios mergaitės vidinį balsą, išskirtą kursyvu. Šios kursyvu išskirtos mergaitės mintys dauguma atvejų pretenduoja tapti aforizmais, bet ne visada rodosi vaikiškos (nežinau, ar dar penkerių neturintis vaikas gali sugalvoti, kad „močiutė panaši į troleibusą – niekada nenukrypsta nuo maršruto“ (p. 14), arba kad „net numirėliai po truputį blunka, kol visai išnyksta“ (p. 43)). Tad greičiau tai suaugusio balsas, bet tas balsas kupinas supratimo ir pagarbos vaikui: „O tau patinka lėlės? Na ir puiku! Tu turi teisę mėgti tai, kas tavo mamai ir netgi tėčiui nepatinka“ (p. 22). Vaiku tikima ir pasitikima: „Turbūt galima nugyventi visą gyvenimą nė nesusimąstant apie tai, kas esi, kodėl esi ir ką su visu tuo daryti. Bet tu juk ne toks ir tu ne tokia. Nes kitaip neverta net pradėti“ (p. 76). Atskleidžiama pasaulio atradimo būsena, kognityvinės, kalbinės besivystančio vaiko savybės, ypač santykis su kalba: „(...) o tas keistas suolas tai ne šiaip sau, bet ožys. Senelis irgi buvo keistas, juk ožys tai baltas, gyvas ir su ragais“ (p. 14)). Kartu autorė prisimena save pačią vaikystėje, savo svajones, mintis, būsenas: „Ne taip seniai, gal tik prieš kokį šimtą metų, pažadėjau geriausiai draugei, kad tada, kai turėsiu miške savo namą, būtinai pasikviesiu ją gyventi kartu, ir mudvi niekada daugiau nesiskirsime. Šiandien išties gyvenu miške, o kur gyvena mano draugė?“ (p. 68). Šitaip išnyksta atstumas tarp autoriaus ir skaitytojo, istorija tarsi kuriama kartu, pasakojama pasitariant ir pasiklausiant, ir, mano galva, tai viena puikiausių šios knygos ypatybių.

Kitas daugiasluoksniškumo pavyzdys – vaiko įtraukimas į tautos istoriją. Mergaitės rasta lėlė ne paprasta, o kadaise į Sibirą ištremtai mergaitei priklausiusi. Tuo tarsi parodoma, kad visi mes turim praeitį, o ji gali būti ir skaudi. Taip pat tekste pabrėžiama ir tradicijų svarba: močiutė pasakoja, kaip jos mama pindavusi jai šieno Katrę. Tai užuomina į folklorinę lėlę (skudurinę, molinę, padarytą iš šieno, kailio, šakelių), per amžių amžius močiučių anūkėms pinamą, perduodamą iš kartos į kartą, turinčią labai svarbią didaktinę, o senų senovėje ir maginę reikšmę. „Lėlių būna pačių įvairiausių – skudurinių, medinių, plastikinių, popierinių, porcelianinių ir net guminių. Bet ne taip svarbu, iš ko lėlė padaryta, svarbiausia, ar yra apie ką su ja pasikalbėti“ (p. 56), ‒ teigia autorė. Mergaitės surastoji lėlė – porcelianinė. Tai miestietiška lėlė, taip pat turinti savo istoriją, bet ši istorija jau užmiršta: „Ką gali žinoti, gal kaip tik Vilniuje ji ir pradėjo savo gyvenimą. Kas besupaisys“ (p. 71), „Niekas nebežino, kada tas tikrasis jos porcelianinis gimtadienis“ (p. 76). Tad lėlė gimsta iš naujo – atranda draugę, kūną ir vardą: „Ji dar nepamiršo jausmo, kai pirmą kartą išvydo savo draugę, o kartu ir dienos šviesą. Po daugybės metų. Tik kas gali prilygti akimirkai, kada žiūrėdamas į veidrodį matai ne maišelį, ne mielą meškiuką, bet save. Tokią, kokia esi tik tu ir niekas daugiau. Man regis, tai ir yra tikrasis gimtadienis“ (p. 76).

Baigdama noriu pabrėžti dar vieną svarbų šios istorijos leitmotyvą – drąsos. Autorė puikiai supranta, kaip sunku tokioje situacijoje (o kiek tokių situacijų šių dienų Lietuvoje?) vaikui ir stengiasi jį padrąsinti mergaitės pavyzdžiu. Ji, pati gyvendama be mamos, drąsina savo lėlę: „Tik tu nieko nebijok“ (p. 24), „Tuoj ką nors sugalvosim“ (p. 25), „Aš tavęs niekada nepamesiu“ (p. 33) ir t.t. Ši drąsa persiduoda ir įkvepia, priverčia patikėti, kad draugystė gali viską, kad mamos grįš, lėlės gaus naujus kūnus, mergaitės – vardus, kad „viskas visada vis tiek bus gerai“.

Inga Mitunevičiūtė

Recenzijų konkursas