Ida iš šešėlių sodo: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę / Kristina Gudonytė. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 191 p. –ISBN 978-9986-16-895-9

Aktorės, dailininkės, režisierės ir rašytojos Kristinos  Gudonytės  trečioji knyga paaugliams „Ida iš šešėlių sodo“ apie meilę, pavydą, pasitikėjimą, išdavystę, amžinybę ir mirtį.

Romanas parašytas Sofijos vardu. Ji paauglė, trylikametė, vienturtė lituanistės dukra, daranti taip, kaip nori mama, mokslo pirmūnė, mėgstanti skaityti, vertinanti žmogaus sielos grožį ir rašanti romaną apie bendraamžę iš tamsos, visai nepanašią į kitas iki šiol sutiktas mergaites.

Sofija sunkiai įsileidžia Idą į savo gyvenimą, abejoja, ar ras su ja bendrą kalbą, nes dygiai dar prisimena tipelį, kurį iš gatvės mama buvo atsivedusi pietų.

Įtarimas išlieka nuo pirmos susitikimo minutės dėdės automobilyje, kai viena į kitą mergaitės spoksojo „kaip baikštūs žvėreliai“, kai grąžina į rastų daiktų skyrių Idos nukniauktą piniginę, kai slapta perskaito jos rašinį apie dvi viena kitą mylinčias sielas, kai pavydi Idai rodomo dėmesio.

Tik Tedas iš pirmo žvilgsnio įsimyli Idą, stebi ją iš sodo tamsos, budi ligoninėje, išdrožia jai gėrio ir vilties ženklą- kregždutę.

Tėviškai Idos kūno ir dvasios sveikata rūpinasi psichoterapeutas Aleksandras, ja tiki ir pasitiki, sudaro jai galimybę pajusti šeimos laimę.

Ida talentinga paauglė. Jos nelavinta kūrybinė vaizduotė prasiveržia prie pianino ir  piešinyje, kur mergaitė nutapo nuo žiedų sprogstantį baltą vyšnių sodą – gražios ir laimingos būties utopiją, taip ir neišsipildžiusią  dėl vienos nekaltos išdaigos.

Jaunam skaitytojui tikrai patiks stipri romano intriga, gyvi dialogai, žodinga kalba ir aktuali problema, provokuojanti diskusiją: kodėl vaikai nepasakė tiesos.

Irena Varnienė

Recenzijų konkursas