Tikriausiai šie žodžiai labiausiai tiktų pavadinti vieną žiemos vakaro susitikimą Žaslių bibliotekoje, į kurį mus pakvietė bibliotekininkė Onutė Karvelienė. Susirinkome aptarti  Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių knygų, bet pokalbis greitai išsirutuliojo į Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas – Marytė“ aptarimą. Ši knyga apie „vilko vaikų“ likimą skaitytojams paliko tokį stiprų įspūdį, kad buvo skaitoma šeimomis, rekomenduojama draugams ar bendradarbiams. Štai keletas minčių, nuskambėjusių vakaro metu:

„Ašaromis aplaisčiau kiekvieną knygos puslapį“ (Nijolė);

„Negalėjau užmigti nuo įtampos“ (Jovita);

„Tiek naujo sužinojau apie „vilko vaikus“ ir jų siaubingas kančias!“ (Onutė);

„Patiko knygos stilistika. Tas stingdantis letargo miego pojūtis nuo šalčio, bado, kančios... ir murzinai pilka spalva su kraujo dėmėmis...“ (Laima);

„Skaičiau ją kaip istorikas: tikrinau faktus, lyginau su savo tėvo – vilko vaiko – likimu“ (Rimvydas);

„Kadaise tarnavau Kaliningrado srity, tad vis stengiausi įsivaizduoti tą gyvybės kelią į Lietuvą“ (Gintas);

„Skaičiau apie vokiečių vaikus, o galvojau apie savo mamą, kuri pateko į Lietuvą iš kito krašto, bet patyrė panašų likimą“ (Valerija).

Realiai išgyventų istorijų užmiršti neįmanoma, nors būtent užmiršti, negrįžtamai palaidoti siaubingą praeitį stengėsi romano personažų prototipai. Juk ir knyga tarsi be pabaigos, nes Renatė atsisakė dar kartą grįžti į tą laikmetį. Kiekvienas A. Šlepiko knygą priėmė savaip, bet abejingų ji nepaliko.

Knygos personažų likimai privertė susitikimo dalyvius prisiminti skaudžius savo tėvų likimus pokario metais. Jie irgi būtų verti rašytojo plunksnos.

Kai knygos sukeltos emocijos kiek aprimo, Rimvydas Dekas istoriškai apžvelgė knygos veiksmo laikmetį, plačiau papasakojo apie „vilko vaikus“ ir apie vieną iš jų Herbert Dech – savo tėtį, kuris prisistatydavo: „Mano vardas – Albinas“.

„Mano vardas – Regina“. Taip galėtų vadintis vienos žaslietės, neįstengusios grįžti į „vilko vaikų“ laikus, istorija.

„Užmiršti negalima prisiminti“.

Kablelį kiekvienas padeda pats...

P.S. Ačiū Onutei už gilų ir prasmingą vakarą.

Laima Dekienė,
renginio dalyvė