Greitaeigis Laiko liftas: eilėraščiai / Tautvyda Marcinkevičiūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 146 p. – ISBN 978-9986-39-715-1

Jeigu reikėtų pagalvoti apie meilės ir kūrybos „tandemą“ – poetų porą – nė nemirktelėjusi įvardyčiau Vytautą Bložę ir Nijolę Miliauskaitę. Kelis kartus mirktelėjusi prisiminčiau ir kauniečių „komandą“ – Gintarą Patacką ir Tautvydą Marcinkevičiūtę. Nors V. Bložės ir N. Miliauskaitės kūryba skyrėsi kaip diena nuo nakties, šios poros kūrybinė programa nėra toli viena nuo kitos nutolusi. Man atrodo, G. Patackas jau nebenustebins, nepasieks savo jaunystės laikų poezijos lygio, o štai T. Marcinkevičiūtė ėmė ir save išaugo.

Naujausioji jos knyga „Greitaeigis Laiko liftas“ išleista po ketverių metų pertraukos. Solidus eilėraščių rinkinys pratęsia ankstesnėje rinktinėje „K.E.Lionė“ praktikuotus žodžių skaidymo žaidimus. Leidinio nugarėlėje autorė prisipažįsta mėginusi suderinti teoriją (Saussure’o „langage articule“) ir poetinį įkvėpimą. Kas iš to išėjo?

Bene pusę knygos užima žodžių lukštenimas, skaidymas ir prasmių priauginimas. Žaidimas įdomus, nors kartais tik tuo ir lieka: „Užsipuola mane Liudvikas Jakim (ovič), / Anot Aido Mar(Čeno)“ (p. 53). Arba: „Einu lažą pas Baklažaną / nes gyvenu kinijoj su Cu-kinija“ (p. 68). Daugiau prasmių atsiveria proziškesniuose pasakojimuose, kuriuose taip pat pasitelkiama žodžių šaknų išieškojimo, angliškos leksikos invazija. Štai kad ir eilėraštyje, skirtame Loretai Asanavičiūtei: „Tai nebus įprastos vest-uvės įprastam dviejų žmonių / susitarimui. bet tai bus West-uvės, ir tai bus Est-uvės, tai bus / South-uvės, ir tai bus North-uvės, nes Tavo amžinai jaunos / fotografija bus rodoma nuo Keiptauno iki Folklendo salų, nuo / Trinidado ir Tobago ligi Gerosios Vilties kyšulio, fotografija su / tokiais vešliais plaukais, kad bus sunku pritvirtinti nuometą, / mergaite Angelo veidu“ (p. 14).

Didžiai sveikintina, kad autorei dažnai pavyksta suderinti anotacijoje suplanuotą įkvėpimą ir teoriją.

Tačiau stipriausi man pasirodė tie eilėraščiai, kuriuose mažiau eksperimentų, bet daugiau emocinio apsinuoginimo. Štai, pamenu, kitados skaičiau A. Nykos-Niliūno dienoraštyje paminėtą Patackų atvykimą į Baltimorę – pora jam pasirodžiusi kaip „tikri kauniečiai“. T. Marcinkevičiūtė taip pat prisimena A. Nyką-Niliūną. Prisiminimas vertas eilėraščio, kuriame įrašytas jaunos merginos jaudulys, kitoniško, Vakarų žmogaus ir erudito derinys, sukeliantis baugią pagarbą: „Jis toks R-uditas, kad nejučia žvilgčioju į jo frako / Kišenes, ar jos neišsipūt-usios nuo šperų: tik / Atlantas gali išskalauti tiek putų – tiek poetų pavar- / Džių, kiek mini Nyka“ (p. 117). Ir tada kyla klausimas – ar ši poetinė kalba, užrašyta kitokia grafika, prarastų įtaigumą? Ir ar žodžių skaidymas čia griežia pirmuoju smuiku? Matyt, kad ne.

Eilėraščių ciklas, skirtas žilagalviams kūdikiams, taip pat pasirodė vienas stipresnių, tiesiog smelkte persmelkiantis autentika: „Trejus metus ant rankų / Laikiau savo kūdikį, kuris gimė mergaite / O dabar ta jau pati pražilusi mergaitė / Maitina mane šaukštu, / Susmulkinusi jos pagamintą maistą / Į tokią tyrelę (kūdikių maistelis!), / Kad ją galėtų praryti mano / Lyg naujagimio / Dar neprasikalusiais dantukais burna“ (p. 22).

Knygoje, kaip ir G. Patacko kūryboje, daug antikos, populiariosios kultūros motyvų. Vietomis skoningai, vietomis – ne. Kai kurie eilėraščiai taip išretėja, jog virsta haiku, dar kiti – suauga į storą prozos pastraipą.

Pasak poetės, „greitaeigis laiko liftas nežada naujo bandymo“, todėl kopiant sunkios buities laiptais svarbu išsaugoti savo sielą gyvą. Manau, ši knyga bus lyg lokio nagai įsikabinti sunkion kelionėn į amžinybę.

Jurga Tumasonytė

Recenzija publikuota „Nemune“


Recenzijų konkursas