Pekino dienoraščiai: esė / Vaiva Grainytė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 254 p. – ISBN 978-5-415-02251-9

Pirmoji Vaivos Grainytės knyga „Pekino dienoraščiai“ knygynuose pasirodė tuo laiku, kai aplink laužą šoko Jonai ir Janinos – taigi tada, kai žmonės lepinosi ilgiausiomis dienomis ir vienas po kito gulė ant smėlio ar hamako skaityti knygų, kurias jau seniai norėjo paskaityti. Vos 800 egzempliorių tiražu išleista knyga beregint buvo išgraibstyta ir „Vagos“ leidyklai prisiėjo išleisti dar vieną knygelių partiją.

Skaitydama „Pekino dienoraščius“, lanksčiau pirštų sąnarius skaičiuodama knygos apžvalgas ir autorės interviu internete: apžvalgininkai plojo iš susižavėjimo, o žurnalistai domėjosi Pekinu bei Vaivos talento ir humoro jausmo mįslėmis. To ir buvo galima tikėtis – juk ir anksčiau „Šiaurės Atėnuose“ publikuoti, šviežiai iš Pekino atsiųsti, Vaivos dienoraščiai daugelį traukte traukdavo kuo greičiau atsiversti paskutinį laikraščio puslapį ir laukti jos naujų tekstų kaip dar vienos įtraukiančios serijos. Knyga verta dėmesio ir yra talpi – tinka tiek nuotykių, egzotiškų kraštų gerbėjams, tiek gyvos, aštrios dokumentikos mėgėjams, tiek gero stiliaus, absurdo ir metaforų smaguriams.

Niekada neskaičiusiems Grainytės tekstų apie Pekiną, turėčiau pasakyti, kad knygoje „Pekino dienoraščiai“ pasakojama vienerių metų laikotarpio istorija, prasidedanti tada, kai kaunietė gauna laišką iš Pekino, kuriame iškilmingai pranešama, kad 2010 – 2011 ji galės studijuoti Pekino universitete, gyventi bendrabutyje, gauti stipendiją ir mokytis paišyti hieroglifus. Lyg ir turėtume orientuotis į autobiografinę, kelionių žanro knygą, kurią diktuoja knygos tematika, tačiau tiek forma su ištaigingais skyrių pavadinimais, tiek santykis bei autorės kalba, sukuria nestandartinio teksto įspūdį.

Skaitant „dienoraščius“, iš karto į akis įkrinta Grainytės kultivuojama bjaurumo estetika: „Užsukau į susmukusią, chloru ir šutiniais tvoskiančią valgyklą (indai, manau, čia plaunami senais apatiniais). Norėjau užsisakyti to, kas man atrodo nemaloniausia ir pavojingiausia: šnicelį arba kitą mėsos ir pamazgų hibridą (...) Užsisakiau grikių porciją, apipiltą taukais. Radau tris bobos plaukus, nusipurčiau, bet pastūmusi šią trijulę – svetimos galvos ūglius – į lėkštės pakraštį, sukirtau taukingas kruopas“ (p. 9).  Tai šiek tiek primena barokinį stilių – daug išraitymų, vingiavimų natūralistiškai pateikiamos bjaurasties, apipiltos metaforų blizgučiais. Pati Vaiva rašo, kad riba tarp siurrealizmo ir kičo yra menka. Į autorės akiratį pakliūna tamsiausi svetimos šalies užkaboriai, keistuoliai ir egzotika, kurią ji apvelka savo pačios patirtimi, todėl tekstas paveikesnis negu fikcija.  

Nuo pat knygos atsiradimo pradžios Grainytė gavo „anekdotų karaliaus“ titulą – taip ir klausyk, kiek juoko ašarų ir seilių iš praviros gerklės į jos puslapius pataikė skaitytojai. Juoko įspūdį, mano galva, kelia siurrealistiniai arba absurdiški objektų sukergimai su kitais objektais, ironijos dozė ir nestandartinis žvelgimo kampas. Pavyzdžiui: „Chaosas prasidėjo į automobilį įlipus kinų porelei – suktasis vairuotojas paėmė juos nuo kelio. Mergina – zylės ir „Mis pasaulis“ dukra (t.y. labai mažutė ir nepaprastai graži) – ir jos vaikinas, primenantis bebrą iš „Colgate“ reklamos, ėmė mane kabinti angliškai“ (p. 219).

Be dienoraščių, knygoje dar yra keletas filmų apžvalgų, ekspromtu užrašytas interviu apie teatrą, tokia ėjimo prie Kinijos mentaliteto per kultūrinius ženklus interpretacija. Autorė pati dalyvauja visuose kinų pažinimo atrakcijose, šiukštu neprisileisdama artyn trafaretinių turistinių motyvų. Apskritai, dar sykį perverčiau „Pekino dienoraščius“ ir galiu konstatuoti, kad  banalių sakinių ten – nėra nei vieno. 

Be puikaus stiliaus, nuoširdaus sąmojo ir gyvojo siužeto, dienoraščiuose juntamas ir Grainytės pasilinksminimas traukiant savo sutiktus žmones per dantį. Daugiausiai Vaivos strėlių susilaukia iš Vakarų pasaulio globalizacijos gyslomis atitekėjęs „popsas“, buitinis absurdas. Kai kada jos žvilgsnis primena bambėjimą:  „Bendrabučio kaimynės visą naktį kėlė siaubingas dramas: lakstė pirmyn ir atgal, trankė durimis ir vieną kitą koneveikė. Iki saulės patekėjimo amerikono ir Kinės dukra nesiliovė kūkčiojusi. Gal susipešė dėl kosmetikos? Nervai pašlijo? Gal pėdkelnes susiplėšė? Nagas nulūžo?“ (p. 78). Tai veikiausiai irgi vienas iš būdų įsijausti į kartais susierzinančią Vaivos sąmonę, kuri, vargšelė, privalo ne tik aprašyti aplinką, bet ir savo kailiu ją patirti.

Nors ir nemėgstu giedoti ditirambų, ši knyga tikrai verta plataus skaitytojų rato susidomėjimo: pradedant stilingomis moterytėmis, sekančiomis moteriškus žurnalus, diedais – profesionalais, baigiant – Kauno bohema ir paprastais studentais. Telieka laukti dar vieno smūgio iš Vaivos, nes negali žinoti, ką šįkart ims ir iškrės šis avangardinių užmačių talentas.

Jurga Tumasonytė

Recenzijų konkursas