Mano vardas – Marytė: romanas / Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 181 p. – ISBN 978-9986-39-701-4

                                                

Knygynų lentynose pasirodžiusi nauja Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“ vizualiai skaitytojo neturėjo vilioti. Bet pilkas ir niūrokas dailininko Romo Oranto viršelis su šmėstelėjusia raudona dėme, kurioje telkšojo pavadinimas, jei ne traukė, bent jau intrigavo. Tad ne paprasto blizgesio, bet intrigos laukiančiam, mąstyti pasiruošusiam skaitytojui, viršelis šį tą jau sakė. Jis kalbėjo, kad geros nuotaikos jame vaizduojamų basų kojų savininkai, vargu, ar dovanos. Ir net smėlio vaizdas kažkodėl neragino ilgėtis vasaros, paplūdimių ar tiesiog lengvo, šilto laiko. Viršelio visuma nežadėjo linksmos istorijos, bet su kiekvienu pasvarstymu kėlė susidomėjimą. Juolab, kad pavadinime šmėsteli miela mažybinė forma „Marytė“. Rašys apie vaikus? Anotacija tai patvirtina – bus kalbama apie vilko vaikus. Nelabai girdėta sąvoka. Ji pirmiausia asocijavosi su I. Bergmano vilkų valanda, valanda „... tarp nakties ir aušros. Tai valanda, kai miršta dauguma žmonių, kai miegas giliausias, kai košmarai realiausi. Tai valanda, kai nemigos kankinamus apninka kraupiausios baimės, kai vaiduokliai ir demonai turi didžiausią galią. Vilko valandą gimsta ir daugiausia vaikų....“

Nežinau, ar romano autorius rašydamas šią knygą galvojo apie vilkų valandą,  tačiau kuo toliau  skaičiau, tuo labiau įsitikinau, kad personažai yra paženklinti šios valandos mistikos. Vilkų valandos energija tarsi apgaubia visą romaną. Knygos skyreliai neturi pavadinimų, tačiau kiekvieno jų pradžia turi paryškintus žodžius (svarbiausius būsimame skyriuje), neleidžiančius skaitytojui pamiršti dominuojančios nuotaikos. 1946 metų Rytprūsių žmonių gyvenimas apgaubtas niūrios spalvos nuo pat romano pradžios. Dominuoja juoda spalva: „Artėja naktis“ (p. 11), „Ankstyvas žiemos rytas“ (p. 41), „Temsta“ (p. 88), „Tamsa. Tamsa, Tamsa“ (p. 105). Ir skyriaus pradžios žodžiai „Naktis namuose“ nežada jaukumo ir ramumo, nes jau daugybę kartų šalia žodžio „namai“ pasikartos „šalta“ ar „šaltis“. Ir pamėklišką nuotaiką sustiprina juodos negandos pranašo kranklio „Krumm... krummm“ (p. 66). Taip skyrelių pradžiomis kuriama žmonių skausmo istorijos ašis. Tai Rytprūsių žmonių gyvenimas, kai atėjus sovietų kariams, prasidėjo masinės žudynės ir badas, kai žmonės netekę vilties už maisto kąsnį pardavinėjo savo vaikus ar siuntė juos už Nemuno, į Lietuvą, tam, kad išgyventų. „Žmonės pasirodo tarytum iš rūko, iš speigo, iš ūkanotos žiemos, sujuoduoja, meta šešėlį ant karo sutryptos, kraujo prisigėrusios žemės ir išnyksta“ (p. 7). Vis pasikartojantis tamsos, pilkumos motyvas tai patvirtina. Tačiau jų paveikslai, jų gyvenimo istorijos romane įgauna unikalių ir neabejotinai atmintyje liekančių, sukrečiančių, kino kadrų įspūdį. Ne veltui autorius A. Šlepikas susijęs su kino menu. Tai jam leidžia profesionaliai žaisti vaizdais ir įtikinti skaitytoją tuo, ką pamato, netgi vieno sakinio kadre. Dėl to sutinku, kad šio romano „Žmonės ir įvykiai apsupti vėjo nešamo sniego ar tyloje tvyrančio rūko. Viskas nutolo, tačiau nepamiršta“ (7 psl.). Būtent atminties galia čia svarbi. Apie vilko vaikus istorija nelabai daug kalba. Šis istorijos puslapis blankiai prisimenamas. Romane istorija juodai baltais kino kadrais atgyja ir neleidžia pamiršti pokario Rytprūsių, kai viskas buvo persismelkę žodžių: „Žudyk visus vokiečius, taip pat jų vaikus. Nėra nekaltų vokiečių. Imk jų turtą, imk jų moteris. Tai tavo teisė, tai tavo grobis“ (p. 8).

Bėgant sakiniais kuriamiems kadrams akyse išlieka pagrindiniai personažai, kurių vardais irgi prasideda ne vienas skyrius. Tai Brigita, Grėtė, Renatė. Šalia jų šliejasi Hanselis, kurio draugų būrys jau romano pradžioje negailestingai apšaudomas palydint rusų kareivio žodžiais: „Stok, atgal, stok, klausyk komandos, stot, fašistinės kiaulės“. Knyga prasideda kovos su beginkliais, alkanais vaikais vaizdu. Žuvę mažyliai, išsigelbėjęs, bet negrįžtamai vilkų vaiko vardą gavęs Hanselis, radęs prieglobstį miške, nevaikiškoje erdvėje kovojantis už savo silpstantį gyvenimėlį. Tai vienišas vaikas, kuris reprezentuoja daugybės to meto vaikų likimą. Be laiko suaugę, savo ir savo šeimų gyvenimus gelbėjantys vaikai stoja greta mamų (daugelio tėvai negrįžę iš karo). Mamos kaip vilkės atiduoda paskutines jėgas, bandydamos išgelbėti savo vaikus nuo bado. Knygoje Rytprūsių vokiečių motinų kasdienybė parodoma Martos ir Evos paveikslais. Geriausias drauges dar labiau suvienija istorijos laikas. Tačiau abi turi jau skirtingus Aukščiausiojo parašytus scenarijus. Viena iš jų per anksti dingta iš skaitytojo, su vis didėjančiu susidomėjimu stebinčio juodai baltų kadrų skubėjimą, akiračio. Jautresnis vis negali patikėti, kad likimas energingai mamai toks neteisingas. Gal dėl to paradoksaliai nuskamba žodžiai: „Kai pasirodė pirmieji rusų kareiviai, žmonės bijojo, meldėsi, bijojo, tačiau tikėjo, kad Tolstojaus ir Dostojevskio ainiai nebus nuožmūs laukiniai užkariautojai...“. Stebint žmonių likimus pasitvirtina, „... kad Tolstojaus tie vaikinukai raukšlėtais veidais nebuvo skaitę, jie skaitė ką kita, jiems, išdegintiems kelerių karo metų, žiauriausių karo metų, nebuvo labai svarbu – daugiau viena mirtimi ar mažiau...“ Rytprūsių žmonės tai suvokę savo vaikus ėmė mokyti: „Vilkų jau seniai nebėra, jie tik pasakose, dabar žmonės kaip vilkai....“ (p. 23). Tačiau nenorėdami visiškai būti sunaikinti tėvai vaikams vis primindavo, kad jie turį prisiminti, kas ir iš kur esą, nesvarbu, kur likimas ateity nublokštų, kokiu kitu vardu tektų pasivadinti.

Savąją istoriją nešasi ir mažoji Renatė. Atsidūrusi Lietuvoje ji pradeda ilgąją odisėją į paprastą, vaikišką gyvenimą. Čia pirmąjį kartą gelbėdama savo gyvybę ji ištaria: „mano vardas Marytė“ (vokietukai buvo naikinami, tad reikėjo „tapti“ lietuvaite), kol šis sakinys tampa paskutinių knygos skyrių skaudžiu motyvu, sakiniu, virstančiu tarsi nuo visko saugančia malda. Tačiau vilkų pasaulyje ne viskas veikia pagal įprastus dėsnius. Dėl to skaitytojas iki pat pabaigos lieka nežinioje dėl Renatės – Marytės likimo. Kai mergaitė apsigyvena pas gerus, širdingus  lietuvius Stasę ir Antaną (jų vardais taip pat prasideda ne vienas skyrius), atrodo, įsivyrauja pasaulyje teisybė. Tačiau tame pačiame mažyčiame pasaulėlyje, toje pačioje troboje gyvenanti Stasės sesuo Elzė tarsi piktoji pasakų veikėja pakreipia visų gyvenimus juoda vaga. Ir vienintelį skyrelį, prasidėjusį pozityviu sakiniu: „Dienos ima tekėti greitos ir saldžios“ pakeičia tas pats šiurpinančio laiko motyvas: „Ankstyvas rytas“ ir paskui keletą kartų skyriuose pasikartojantis vienišos mergaitės vardas: „Renatė įeina į tuščią, aidinčią bažnyčią“, „Renatę krečia šaltis“, „Renatė klaidžioja“...

Taip mergaitė Renatė – Marytė, kurios gyvenimo kadras šoktelėjęs į knygos pavadinimą, ir lieka klaidžioti. Vilties skaitytojui romano pabaigoje suteikia išaušęs šv. Velykų rytas, margučiai mergaitės delniukuose ir geros mokytojos rankos, nešančios nualpusią Renatę į šviesų namą, kur šokčioja būrelis mažučių balerinų.

Istorija baigiama tašku, bet labai norisi dėti daugtaškį.

Kai perskaičiau romaną, norėjau, jog pabaiga būtų aiškesnė, šviesesnė. Tačiau privalėjau prisiminti, kad tai tikrais faktais paremta istorija, kad tai atminties paminklas pokario Prūsijos žmonėms. Ir nepaisant to, kad knyga nėra tik meninė fikcija, neapleidžia jausmas, kad juodai balti kadrai niekaip negalėjo ištrūkti iš bergmaniškojo vilkų valandos laiko, kai realybė ir mistika susivienija ir įgyja nenuspėjamiausias formas. Juk net dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, ne visi išgyvenusieji šią istorinę tamsos ir vis neateinančios aušros valandą, nori prisiminti. Pabaigos žodyje autorius tai patvirtina vienos iš liudytojų atsitvėrimu tylos siena. Tyla ir istorinė atmintis vis dar šalia. Tad norėčiau tikėti, kad kiekvienas perskaitęs šią knygą neliks abejingas juodai baltai istorijos iškarpėlei iš mažai prisimenamo pokario Rytprūsių gyvenimo. O gal ateity ir išvys šios knygos ekranizaciją.

Adelė Žeimytė

Recenzijų konkursas