Šiemet  literatūrologai pasiūlė skaitytojams išrinkti geriausią ne tik prozos, kaip kasmet, bet ir poezijos knygą. Iš penkių pasiūlytų dėmesį patraukia netikėto dizaino – su autoriaus „paišo“ inkliuzu – Gyčio Norvilo knygelė „Išlydžių zonos“. Pavartę ją, atrandame ir daugiau keistų, įdomių autoriaus „paišų“, žyminčių kiekvieno skyriaus pradžią. Gi įrašai ketvirtajame viršelyje dar labiau suintriguoja: „Ši knyga niūri it spalio pavakarys ir kupina tylaus pasiutimo“ (Marius Burokas). „Pamatinės pirmykščio žmogaus juslės jam svetimoje šiuolaikinių prekybcentrių dykynėje“ (Castor&Pollux). „Ryškus ekspresyvaus žodžio poetas, į avangardinį tekstą įtraukdamas siurrealistinės stilistikos metaforas, programiškai trina estetinės vizijos ir kasdienybės kalbų ribas“(Regimantas Tamošaitis).

Šiuos įmantrius įrašus vainikuoja dar įmantresnė anotacija: „Tai trečias konceptualaus jaunosios kartos poeto Gyčio Norvilo (g. 1976 m.) eilėraščių rinkinys, kibirkščiuojantis eksperimentiniais naujų raiškos formų ir tematinių laukų išlydžiais. Aukštą poetinę įtampą jame sukuria nervingai trūkčiojančios metaforos ir archaiškų įvaizdžių blyksniai, įelektrinantys moderniosios kasdienybės substanciją. Kompoziciškai vientisa ir vizuali knyga vainikuoja brandžius avangardinės poetikos eksperimentus ankstesniuose poezijos rinkiniuose – „Akmen-skeltės“ (2002 m.), „Skėrių pusryčiai“ (2006 m.).

Dukart perskaitę tą tarptautiniais žodžiais „kibirkščiuojančią“ anotaciją, atsiverskime pagaliau autoriaus tekstus... Bet ne! Čia randame dar dvi reikšmingas citatas:

„Dieve, apsaugok nuo upės, tekančios iš vidaus <...> nuo vidinio verpeto, nuo išsibarstymo į tūkstančius akimirkų. Nuo mano miglotumo. Nuo maišaties, kuri esu“ (W. Gombrovičius).

„Žvelgdamas žemyn į plyšį, matau lygybės ženklą, pasaulį išlaikantį pusiausvyrą, pasaulį, kuris visas be likučio sueina į nulį <...> ženklą, iš kurio kyla daugybė matematinių pasaulių, sverto atramos tašką, kuris suteikia pusiausvyrą žvaigždėms“ (Henri Miller, „Vėžio atogrąža“).

Šios dvi citatos kalba apie žmogaus ir pasaulio „kosmosą“ – jų abiejų sudėtingumą, o kartu ir žmogaus amžinuosius bandymus suprasti save ir pasaulius.

Autorius taip pat bando šešiuose skyriuose atskleisti savo įžvalgas. Pirmo skyriaus „Vilko valandos“ pirmajame eilėraštyje „Rentgeno nuotrauka“ tvarkingai prisistato – kuria šiek tiek šokiruojantį „avangardinių metaforų“ rūbais „žaižaruojantį“autoportretą: „Esu tylėtojas, / tyla galiu užmušti triušį <...> esu angelų medžiotojas / labai gardūs džiovinti / prie vienatvės ir nuovargio / esu mirusiųjų tautybės, / turintis gyvųjų pilietybę / esu tik laikinai einantis žmogaus pareigas iki pareikalavimo, / esu veršelių priėmėjas, / vyšnių sodintojas, / esu asiocialus, / pagal horoskopą pusiau žmogus, pusiau dviratis <...> esu lauželių kūrentojas, save deginantis“... Ak, nereikia čia cituoti visų tų drastiškų metaforų, vis tiek neišsiaiškinsim, kokias savo savybes, teigiamus ir neigiamus bruožus jomis užkoduoja. Gali tik spėlioti ir tapatintis su autoriumi: iš tikrųjų daugelis esame į jį panašūs, kad ir koks jis išskirtinis bepasirodytų...

Antrasis eilėraštis kuria pasaulio paveikslą. Pasaulis – „apverstas vėjo sūkurys, iš dulkių išauginantis gėlę“. O žmogus jame tik „vėjo pražiodytas polietileno maišelis, nešamas pažeme prieš eismą / tai laisvė“... Kad ir kaip tai „drastiška“, bet savotiška tiesa...

Eilėraštis „Gatvės koanai“- paradoksų apie žmogaus situaciją pasaulyje rinkinys: „Velniai nematė – jiems visada tamsu akyse“... „Žmonių neviltis sklinda iš batų“... „Kiek iki mūsų gyveno žmonių?! Žemė nuolat riebėja“... „Reikia šiek tiek numirti, kad žinotum, kaip atrodai“... „Gal ne ta koja išlipai iš lovos? / Išlipai be kojų“...

Ypač įdomus eilėraštis „Monologas iš statinės dugno. Didžiosios privatizacijos“, šmaikščiai, „su geluoniu“ nusakantis daugelio poetų savitumą, kai kurių institucijų esmę: „Bažnyčia privatizavo tikėjimą, Dievą <...> Temidė privatizavo tiesą <...> Parulskis privatizavo mirtį, Kajokas – drugelius, jų sapnus ir visus mažmožius, kurie neva judina pasaulį, Marčėnas – angelus ir beveik visas banalybes. / Marcinkevičius su šutve privatizavo tėvynės fantomą, kalbą, atėmė teisę net išsižioti, mylėti gimtinę, / manydami geriausiai žinantys, kaip tai daryti <...> Geda privatizavo viską, kas liko, dar ir dabar randa niekam nežinomų teritorijų, aptveria jas mamutų kaulais ir juokiasi: / kodėl – jūsų tokios atlėpusios ausys, matos, kad negabūs“ (p. 22).

Antrasis skyrius „Nacho pasivaikščiojimai“ pavadinimu primena keiksmą: „Eik tu na...“ Autorius aiškina, kad „Nachas – tai žmogus stačiomis akimis“, tai besistebintis pasauliu vaikas, vis klausinėjantis, todėl įkyrus, viską matantis, todėl pavojingas, jį reikia vyti kuo toliau. „Vaikas“ vis „tardo“: „Kodėl trigubu dugnu mašinos, lagaminai <...> tiesos?..“

„Aklas vėjas smūgiuoja į kepenis <...> Bet kaip sunku neužmušti, sako tas vaikas, bijantis grįžti namo / pilnom saujom užgyvento / sudužusio kruvino vaizdo“ – (su sudaužytais akiniais)...

Keisti to „vaiko“, to „Nacho“, potyriai, kai „miestas iš Vilniaus grimzta į akių dugną“, kai šaukia „už plaukų ištrauktas iš žemės sapno“, kai, darinėjamą avį pamačius, „kalbą užrakina burnon brendantis šaltis“, kai, panirus į vandenį, jo glostomam, kyla pagunda „būti niekur“ ir virsti tuo, „kas yra turinys amžinybės“. Tai tokiomis metonimijomis šiame skyriuje perteikiami vaikystės išgyvenimai, kurie gyvi ir trisdešimtmečio poeto pasaulėjautoje.

Trečiasis skyrius „Trumpieji junginiai“ – tai grakščios miniatiūros – poetiški „pamatymai“, kaip antai: „Žalvariniai rudens ryto berželiai / įkypoj saulėj / – neūžaugos jūs, neūžaugos – / kurkė naktį ujantis lėlys“ (p. 38).

Tai ir savęs „pamatymai“: „ratilais išsivaikšto veidas“, brendant į vandenį...

Tai būsenos: „Vietoj plaučių įdėjo du duonos kepalus – / vis labiau iškvepiu nei įkvepiu“.

Ketvirtasis skyrius „Sapnų ikonos“ – tai autoriaus „paišų“kolekcija. Ant karikatūriškų piešinėlių užrašyti beveik neįskaitomi sakiniai. Šitų gal ir rimtų paišdykavimų nesugebu „įsisavinti“.

Užtat penktasis skyrius „Kūnų geografija“ labai patiko, nes tai apie meilę moteriai. Kokie troškimai, kokie jausmai ir vaizdai! „Kai numirsim, norėčiau pasivaikščioti kartu po parką, / būti takeliu tau po kojom / arkliai rupšnoja vienas kito šešėlį“...Eilėraštis „Keliauju tavo kūno dykuma“ savo erotiniu poetiškumu tikrai nenusileidžia biblijinei „Giesmių giesmei“. Jį ir „Pavydo litaniją per šv. Užmarštį ir tyrus“ reikėtų cituoti visiems ir išmokti atmintinai.

Kuri moteris nenorėtų išgirsti tokio prisipažinimo: „Aš tavęs pavydžiu alėjai, kuri godžiai ryja tave, / liepžiedžiui, nukritusiam ant tavo peties“ (p. 59) <...> „Kruvini krumpliai žydi it žalčialunkiai <...> kandu sau į ranką iš įsiūčio, aš taip pavydžiu tavęs <...> esu mirtingas kaip niekad“...

Gražiai, droviai erotiškas eilėraštis „Laimingi, kad ežere“. Ar esame begėdžiai prieš gamtą, prieš Dievą? „Kai sklendėme valtimi per ežerą, / iš gėdos neturėdamos kur dėt akių, / į kumščius kosėjo žvaigždės“ <...> „aistros kupini kirminai, alkani troškimo gyventi ir mirti – kiekvienas už du laimingi“ (p. 63)...Gal ir gėdinga, bet kaip gražu – iki graudulio!..

Šeštasis skyrius „Iš nulinių buvimų“ su „paišu“, kuriame parašyta: „Skėrys atsuka vieną valandą atgal“ – nors nupieštas ne skėrys, o moteris... Tai lyg filosofiniai-paišdykavimai. Svarstoma apie bendrašaknius žodžius. „Judėjimas. Judas <...> daiktas, kuris juda <...> vaikystėj esu išdavęs draugą – atsisakiau kartu bėgioti krosą <...> Esu išdavęs vasarą... (p. 67). Visas eilėraštis – ištisa Judo išpažintis“. Iš tikrųjų – ko tik nesame išdavę per savo gyvenimą!..

Eilėraštis „Kariuomenės“ – filosofavimas apie kultūros ir gamtos „kariuomenes“, jų „karą“: „Miestai plečiasi lyg dujos ar lydomas švinas – tai pakrikus kariuomenė. / Kita žygiuoja iš priešakio. / smilgos, medžiai, atstatę ietis, stumias pirmyn <...> labai lėta kariuomenė, atkakli kaip ujamas žmogus“ (p. 69)... Ar nepavojinga stebėti tų kariuomenių mūšį? Ir kurios kariuomenės pusę palaiko stebėtojas? „Aš visas – po vandeniu. Šis raibuliuojantis vaizdas – tobuliausias mano televizorius, transliuojantis vienintelį – amžinybės kanalą“ (p. 69)... Ar tai atsakymas?..

„Skerdykla nr. X“ – labai baisus ir liūdnas eilėraštis, kuriame „polką su ragučiais šoka elektra ir dalgiai“, kuriame „čirška ir spragsi riebus raudonas dangus“, o vaikystė „atsitraukia it jūra“...

Baugios, liūdnos patirtys įmantriomis metaforomis išreiškiamos eilėraščiuose „Išdidumai“, „Iš nulinių buvimų“, pavyzdžiui:

„Kai bulvės rūsiuos iš akių, iš tamsos, stūmė daigus / buvau susitraukęs į sieros gumuliuką / vienatvės dievo degtukų dėžutėje“...

„Kai laikrodžiai klaksi pumpuruodami mirtį – reikia padėt nusibaigt šiam laikui“.

„Tik ilgesys dar gali išgelbėti mūsų galvas ir susigalvoti (pačius tikriausius) dievus“...

Iš tikrųjų: knyga pilna „pačių tikriausių“ tiesų ir poetinių būsenų.

Ar ji yra pati geriausioji iš visų 2012 m. išleistų knygų, reikia dar paskaityti ir kitas... Kad ji yra pati spalvingiausia, „išdykiausia“ – neabejojame. Todėl ją taip džiaugsmingai, įmantriai apibūdino jaunieji vertintojai. Teauga džiaugsmas!

Na, o mes atsiverskime vyresnio poeto Aido Marčėno santūresnio dizaino (dail. Romas Orantas) knygą „Ištrupėjusios erdvės“, papuoštą ištrupėjusiu pavadinimu, ištrupėjusiu ratu ir „persekiojamą“ suraizgytų virvagalių piešiniais. Ką tai galėtų reikšti? Gal tai, kad autorius daugelį eilėraščių skiria jau „ištrupėjusiems“ – į amžinybę persikėlusiems – poetams?..

Knyga „aprūpinta“ padėkomis R. Stankevičiui, A. Šlepikui, R. Šileikai. „Mestelėta“ ir skaitytojui:

„Skaitytojas man nerūpi. Todėl jį ypač gerbiu“.

Anotacija taip pat santūri: „...eilėraščiuose – patiriami išgyvenimai, dabartinio pasaulio ir žmogaus būsenos, aktualūs apmąstymai. Knygoje išsiskiria „sankalbų“ ciklas, tęsiantis poeto pokalbį su mirusiais meno žmonėmis. Akivaizdi saiko ir tvarkos pozicija: visą rinkinį sudaro tik lakoniškos tankos, tam tikra jų sistema“.

Ketvirtajame viršelyje paaiškinamas šio eilėraščio formos savitumas: „Haiku yra aukščiausio meistriškumo vieno kirčio menas. Tanka – dviejų. Tarp dviejų kirčių atsiveria kosmoso banalybė. O ši, neslėpkim, yra mėgstamiausias virtuvės šefo ingredientas“... Čia autorius „suniekina“ save, pasakydamas, kad jo eilėraščiuose „atsiveria kosmoso banalybė, o ne jo minčių begalybė, žinoma, ne tiek „atsiveria“, kiek užkoduota tankomis – tais šešių eilučių – dviejų trieilių eilėraščiais.

Štai kaip atrodo tanka:

              Pavasarėjas –

              Jau greitai mieste linksmos

              Mergiotės išsprogs –

              Ir saulė

                       Išrengs jas, ir

              Akys išrengs, ir vėjas (p. 13).

Tikrai – nieko giliamintiško, lyg ir banalu. O gražu! O tai – ir gyvenimo šypsnis, ir džiaugsmas!..

Tokie, atrodo, kasdieniški, liūdnoki pastebėjimai: „Stebiu / Jono Strielkūno laidotuvėse / ant gretimo kapo prisėdusį Baltakį: Poezija! Kai / mirtinai pagalvoji, kad tai dar rūpės, / Gyvenimą užverčiąs liūdnas rūpintojėli“ (p. 23).

Gyvenimas ir mirtis – artimai susisiekiantys indai. Džiaugsmingas gamtos stebėjimas ne visada žadina viltingas mintis apie amžinybę. Greičiau apie nebūtį:

„Ilgai dūmoję, / debesys pasipūtę, / ką gi primenėt man? / Išnyksiu kaip dūmas? / Nieko naujo po saule?“ (p. 30).

Pro kasdieninę banalybę šviečiasi tamsi ir juoda žmogaus ir jo kūrybos tragedija:

„Knygyne už dyką įgijus / E.Mieželaičio septyntomį:

„Septynios aidžios / planetos už didelį / dyką, maestro – / Štai toji, verta tikro / poeto, tragedija“ (p. 54)...

„Pakaruokliškas“ humoras, kai galima pasijuokti iš savo būties-nebūties:

„Pliaukšt, nebeliks ir / manęs, uode užtvotas! / debesys tingūs / plauks kaip ir plaukę, mudu, / bjaurybės, nezysime“ (p. 57).

Pasiguosti ir pasidžiaugti senatvės trapumu ir negaliom „taip elegantiška“!..

„Gyvenimas – ššš – / ir prašoko, skiemenį / šnabždanti jūra! / ale įsauly šilta / mudviem su laumžirgėliu (p. 86)...

„Ne tai, ak, ne tai / ko tikėjaisi, guodžia / senatvėj... / Vaikai? / Gamta? / Kur tau! / Tik šįryt nebemaudžiančios kojos“ (p. 87)...

„Kol dar kriošenoms / liko kuom džiaugtis – keblu / seniais vadintis, / mums, / tik ką pradėjusiems / kembridžus praradimų“ (p. 91)...

Labiausiai džiaugiamasi, aišku, kūrybiniu įkvėpimu, kuris, atrodo, nesensta ir nesendina poeto – tiek jame gyvybinės energijos, grožio pajautos!

„Ar daug reikia mums / laimės, piliarože tu / išsistiepusi – / kamanės lanko tave, / o mane – įkvėpimai“ (p. 171)...

„Ką gi, regisi, / jau ir nugyvenau čia, literatūroj, / kur snaudžia tamsūs – / miškai / ir lietuviai barzdočiai“ (p. 172)...

Bet labiausiai man patiko ir iki ašarų juokiausi, perskaičiusi štai šią šmaikščią ir „gilią“ tanką: „pagalį, mestą / pokvailio šeimininko, / atnešti – tiek to, / tiek to gyvenimėlio, / jaunas linksmas šunėke“ (p. 99).

Iš „sankalbų“ tikėjausi daugiau – galvojau, kad lyrinis subjektas „kalbėsis“ su anapusybėn išėjusiais, o jis tik vienu kitu anų žodžiu juos tik pamini. Geriausia, man rodos, „sankalba: Sauliuką atminti“. „Saulius Pečiulis sukūrė himną „Mūsų čia trys milijonai meilių karštų...“

„Gitaros, tos, už / septynis penkiasdešimt, / rojuje dygsta / nelyg inkilai, / paukštuk / iš trijų milijonų“ (p. 191).

Knygos pabaigoje teigiama, kad „šiai knygai gyvenant, senstant, sankalbų vis gausės“, nes vis plonės ribos tarp gyvenimo ir mirties – tarp epigramų ir epitafijų, „kol galų gale išaiškės, kad jokių ribų nėra ir niekad nebuvo, nes toks visų tikrai gyvenusių – žmonių ir knygų – likimas“ (p. 230).

Nors knyga suskirstyta į dešimt dalių, įvardytų skaičiais „devyni“... „nulis“, ir turi paantraštę „devynių gyvenimų eilės“, bet tematiniai skirtumai neryškūs: visuose skyriuose svarbiausia žmogaus būties prasmė, kūrybos apmąstymai, pagarbus nusilenkimas kūrybos broliams ir sesėms (sankalba su jomis, deja, daug mažiau).

Knygą malonu ir lengva skaityti, daugelį šmaikščių aforistinių tankų norisi išmokti atmintinai.

Visai nemalonu ir nelengva skaityti Rimvydo Stankevičiaus eilių knygą „Ryšys su vadaviete“ (2012 m.), kurią pristato Aidas Marčėnas:

Tai ne egocentrizmas, tai poetocentrizmas. Ar yra galimybių žmogui išsigelbėti, įveikti pražūtingą poeto puikybę? <...> Pranašas yra aklas, pranašas turėtų būti nebylys. Žmogus yra silpnas – tą puikiai žino stiprus poetas. Bet be žmogaus bei jo silpnybių, poete, nėra poeto bei jo stiprybių...

Gana mįslingas R. Stankevičiaus poezijos apibūdinimas, nieko nesakantis apie jo savitumą, išskirtinumą. Tad susipažinkime ir su anotacija:

„Šeštas žinomo poeto eilėraščių rinkinys. Šia knyga autorius užsklendžia vientisą kūrybos ciklą, pradėtą rinkiniu „Laužiu antspaudą“ (2008 m.) ir pratęstą rinkiniu „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (2010 m.). Žmogiškųjų būsenų įtampas, burtažodžio galių imperatyvus lydi poetiniai pranešimai iš vadavietės – niuansuota knygų ciklo visumos plėtotė“.

Taigi ir anotacija kažkokia „aptaki“, nieko nepaaiškina...

Skubėkime atsiversti pirmąjį eilėraštį „Įpučiantis nupučiantis“. Keisti teiginiai, keistos, superrimtos tarsi kokio mediumo būsenos: „Seniai nujaučiau, kas iš tiesų yra vėjas – tik tylėjau – bijojau beprotnamio. / Užsimerki, ir veidu / Tarsi pravažiuojančio automobilio šviesos nubėga / Viso pasaulio knygos. / Užsimerki, ir plaukus / Sušiaušia laisvoji gyvybės energija – beasmenė versmė. Užsimerki, ir bloškia / Į nugarą epochos, iš amžių glūdumų. / Tai vėjas / Mano balsas į Dievo ausį...“

Iš tikrųjų įspūdinga ekspozicija: žmogaus, suvokusio save visatos ir Dievo akivaizdoje, be galo rimta ir atsakinga būsena. Kasdienybei ir filosofiniams pašmaikštavimams čia nebus vietos.

Eilėraščiai suskirstyti į tris skyrius – tris beldimus į „Dievo ausį“: „sakei belsti, tai aš ir beldžiu:1 „Siela įstrigusi veidrodyje“, 2 „Paskui bus mergaitė“, 3 „Yra kas paliudytų“.

Pirmojo skyriaus pirmasis eilėraštis, kaip supratau, yra skirtas sau pačiam, atlikusiam spiritizmo seansą. Tai tarsi ieškojimas savojo „aš“ tapatybės: „Nubudęs jau būsi / Aš! Ir dar „daugelį kartų pareisi ieškoti savęs“.

Sudėtingas ciklas eilėraščių „Pozuoju paveikslui“. Tai irgi galimas savęs ieškojimas keistomis aplinkybėmis, skausme ir kančiose, kurios čia atskleidžiamos ekspresyviomis metaforomis, psichofizinėmis detalėmis:

„Pro šalį nušniokščiantis / Koridoriaus triukšmas, atsilapojančios durys <...> palengva atrastumei ausį / išsiilgusioms savo lūpoms, <...> Suręstum (surastum) namus / Laikyt savo meilėms ir Dievui“... (p. 15).

„Nei šventųjų kaulai, kyšantys / Iš mano žaizdų, / Ir nei šventieji krikšto marškiniai, / Surištomis už nugaros rankovėmis – / Niekas negelbėjo“ (p. 21).

Pribloškia hiperbolizuotas nesuprantamų, skaitytojui neįspėjamų lyrinio „aš“ kančių paveikslas: „Išraudodavau duobes pagalvėse. / Nuo drėgmės ištindavo durų staktos, / Langų stiklai sueižėdavo žaibo zigzagais, / Atsakydami į mano sutartinius klyksmus (p. 21)...

Išskirtinės fizinės kančios lydimos ir išskirtinių dvasinių būsenų – tų „šokių su vilkais“:

„Mano vilkai – tai ne tie, kur ėda ir dvesia. / Mano tie, kur staugia stulpais į įtemptą dangų... /

Argi gali sumedžioti paties vilkiškumo idėją? <...> Srovena upės vilkų paskui mano mintis suveltas <...> juk kadaise vilku vilkėjau... / O dabar jau tik arklį mušu – savąjį laiką vilkinu“ (p. 23)...

Nežinia kokias dvasines patirtis, kokius išgyvenimus ir ieškojimus perteikia šitas metoniminis „šokio su vilkais“ paveikslas...

Eilėraštis, poezija, Dievas ateina ne per džiaugsmingas, bet per skaudžias, kankinančias patirtis: „Pamenu tik spiegiančias savo kojas ir šlapią asfaltą <...> žvaigždė ar kregždė man spurdėjo trachėjose <...> su duonos dviem gurkšniais ir degtinės rieke svajonėse <...> vienatvės spuogais išbertas, bjauriausiom mintim apsileidęs, / Eilėraščiais ant sugertukų – seilėtais jausmų skeletais...“ (p. 24). „Mebijaus juosta“ „išspinduliuoja“ tokį „saviplakos“ ar „savigailos“ paveikslą?..

Kokia mįslinga patirtis užkoduota eilėraštyje „Deguonies kaukė“ tokiom šiurpulingom vizijom?

„Mačiau paukštį nušautą, / Nepanorusį kristi. / Įsitvėrusį amžiams snapu / Debesies skverno“ (p. 34).

„Mačiau iš arti medžių sulą, / Požievinėmis upėmis tekančią. / Ir sielius jų srovėje, ir sielininkus, / Kurių vienas (kraujuojančia burna) / Tikrai esu aš“ (p. 34)...

Turbūt toks skausmingai mįslingas yra eilėraščio gimimas?.. Poetinė kūryba?

Skausmingas tas „sielos įstrigimas į veidrodį“: „Lyg lediniame piene mirkčiau, / Arba – mėnesienoje. / Neperžvelgiamoje, tartum bintas. / Lyg būčiau joje ištirpęs. / Kūnas nutirpęs <...> Suglumęs ir išsi – / Barstęs kaip smėlis... / Lyg būčiau įtrintas, įmūrytas sienoje / Skaudžiai kietėjantis tinkas. <...> Sidabro tyrėj žodžiai klimpsta / Ir supas“ (p. 36)...

Pavydėtinas turtingumas tų fizinių ir dvasinių – kad ir skausmingų – potyrių! Kažin ar rastume lietuvių poezijoje turtingesnę jų skalę!

2d. „Paskui bus mergaitė“ eilėraščiai atskleidžia artimo žmogaus praradimo sielvartą ir Dievo ieškojimą, dvasinį brendimą?

Ką reiškia tokia siurrealistinė metafora: „Ilgai negalėjau matyt savo rankų <...> sulaukėjo nuo rūko <...> Bėgdavo iš namų, nakvoti negrįždavo <...> Kad jos – vis dar mano, suprasdavau / Tik iš skausmo <...> pernakt negesintos stygos, pirštų virpėjimas / virš žvakės“ (p. 44)...

Kokias maldas slepia „duobė“ / Bučiniais išdaužyta / Marmurinėse Jėzaus kojose“?..

Ir ką reiškia ta lyrinio „aš“ akistata su pačiu savimi (kaip tame spiritizmo seanse) su „laisvu, nieko nebijančiu, šąlančiu dabar „šlapiomis pirštinėmis, einančiu paskui karstą“? „Eik eik ko – ko sustojai?“ (p. 51) – pasiragina tasai mįslingasis lyrinis „aš“...

„Buvau kitoks vaikas“, – skelbia eilėraščių cikle „Įėjimai“: „Pavydėdavau spiečiams, / Gebantiems įsimesti į svetimas valdas <...> netgi laikinėms pelėms“ (p. 53).

„Daug tikėjausi iš Komunijos“, – toliau eilėraštyje „Kraujosruvos“ pasakojasi tas „kitoks vaikas: „Maniau Dievas įsimes į mane, / kaip kitados į krūmą Mozės akivaizdoje <...> Jaučiausi lygus kunigams, šventųjų statuloms“ (p. 54)...

„Paskui buvau dar kitoks vaikas“, – toliau brenda į išpažintį tas savim pasitikintis pasakotojas: „Mano tikėjimas buvo pagrįstas žvakėmis <...> Žvakės įprato / lydėti mane namo po mišių / Rudeniniais laukais“ <...> Mokino būti, kai sunku <...> Nebūti, kai tuščia, nyku ir negera – / Parodė, pro kur / netikėtai / pareiti iš karo / Bado / Ir maro“ (p. 60-61).

Daugiaprasmis žvakės įvaizdis – gal tai vilties, gal ištvermės simbolis? O eilėraštyje „Žvakelė“ – tai ir lyrinio „aš“ sielos provaizdis, tos sielos veržimasis į tobulumą, į Dievybę:

„Mačiau vieną paklydėlę, / Užpūsta galva atkakliai / Bandančią pareit į turėtą / Pasaulį <...> Ir dabar ji klebena, / Per naktį suklupus klebena / Klebonijos užšautas / Duris“ (p. 70)...

Taigi antroje dalyje matome, kaip dvasiškai tobulėja, bręsta tas lyrinio „aš“ „vis kitoks vaikas“, ieškantis savo vietos Dievo pasaulyje.

O štai trečioje dalyje „Yra kas paliudytų“ matome žmogų, jau apsisprendusį prisiimti atsakomybę, apsisprendusį būti „surastam, suprastam, paliestam arba ištartam“ (p. 74)...

Ir vėl tokia keista būsena: „aš“ ir alter ego“: „Niekada nebūdavau vienas – /Šalia lovos buvau pasidėjęs / Ilgakojo uodo lavoną, / Su kuriuo dalindavausi gyvenimu / Abu ten baksnodavom snukiais / Į pažinimo ribas, abu palei rytą / Krisdavom kaip negyvi, / Visas jėgas atidavę pratyboms“ (p. 81). „Kažkam tiesiog reikia manęs, / Kad nebūtų vienas, / Kad prireikus, galėtų / Savo buvimą įrodyt“ (p. 83)...

Tai galėtų būti poeto credo: „Kažkam tiesiog reikia manęs, kad nebūtų vienas“.

O eilėraštyje „Be metaforų“ atvirai deklaruoja: „Noriu delnais prisiliest prie pačios versmės – / Paprastai, be metaforų, būti tiesiog, / Vedamam Dievo už rankos“...

Gi eilėraštyje „Ryšys su vadaviete“ tarsi prisiekia ištikimybę savo „Vadui“: Ir prašo:

„Esu velniškai geras / Tavo kareivis, Viešpatie. / Visa esybe mečiausi atakon. / Judėjau pirmyn, vis pirmyn./ Leisk man veikti, / Pagaliau turėti ką pasakyti / Nuo Tavęs tikro, / Net nebūtinai guodžiančio“ (p. 96)...

Lyrinis „aš“ jaučiasi nugalėjęs žemiškąsias pagundas, kūno negalias. Norėtų jį nusimesti kaip mūšyje susitepusią uniformą: „Mūšyje uniformų nieks netausoja – / Ją vėliau nusimesiu ir aš / Drauge su visais įdrėskimais širdies plote, / Riebiomis aistrų dėmėmis, siūlėse / Besigūžiančiais rajais / Kaltės vabalėliais... / Esu budrus <...> nuogas parengtas ginklas / Atlaužtu saugikliu <...> Vis dar klausau, vade, <...> Mano gelmėse sprogstančių pasaulių, / Sproginėjančių pumpurų“ (p. 98)... Būti Dievo kareiviu! Paruoštu ginklu prieš tamsą, blogį, skausmą, kančią, neviltį, susvetimėjimą! Būti kareiviu, perduodančiu viltingus Vado žodžius tam, kuris jaučiasi apleistas ir vienas! Būti daugiau Dievo, ne kūno – to „primityvaus moliusko“ su jo „gličia meile“, „liežuvių šokiu”! (p. 98) – štai toks lyrinio „aš“ gražus, vyriškas pasiryžimas, prabylantis ir į mūsų sąžinę...

Ak, turime pagaliau mūsų poezijoje sukurtą taurios, valingos asmenybės paveikslą, nutapytą raiškiomis, ekspresyviomis metaforomis, simboliniais vaizdais!

„Ryšys su vadaviete“ – bene rimčiausia šių metų poezijos knyga.

Anarsija Adamonienė

Recenzijų konkursas