Ida iš šešėlių sodo: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę / Kristina Gudonytė. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 191 p. – ISBN 978-9986-16-895-9

Kas įdomu ir aktualu šiuolaikiniam paaugliui? Aišku, kad tai, kas nelegalu, amoralu ir kenkia sveikatai: alkoholis, narkotikai, muštynės ir peštynės, nelaiminga meilė, seksas, seksas ir dar kartą seksas bei mirtis. Suplakus šiuos elementus išeina neprastas koktelis, kurį visas pasaulis ragauja ne vienerius metus. O ką geriame mes? Drungną arbatą, pavadinimu „Mergaičių proza“. Sudėtis: tobula paauglė, švelniai krypstanti nuo visuomenės nustatytos tobulumo normos, bloga, nes kitokia, jos draugė, meilė, meilė, meilė, šiek tiek mistikos ar detektyvo elementų, ir švelni, gailestinga mirtis, paliekanti daugiau saldumo negu kartumo gėrime. Skoniui pagerinti galima įsimesti griežinėlį šiuolaikinio Vilniaus. Šiais sausros metais ir grynas vanduo tiktų troškuliui numalšinti.

Kristina Gudonytė jau trečią kartą ruošia šią mergaitišką arbatą. 2009 m. gertas „Blogos mergaitės dienoraštis“ jau pasimiršo, o 2011 m. visiems siūlytas „Gėlių dvaras“ neįtiko: gal buvo per daug cukraus ir per mažai prieskonių, o gal tuo metu norėjosi kavos. Ragaujame „Idos iš šešėlių sodo“. Saldu, kartu, jaučiamas intrigų, meilės bei psichoanalizės prieskonis ir vėl saldu saldu... O kambaryje pasklinda žydinčių vyšnių kvapas...

„Romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę“ – skelbia paantraštė. Svajingo Idos rašinio ir nelaimingos dviejų sielų (Idos ir Tedo) meilės istorijos nepakako, kad ši tema virstų romano pagrindu. O ir puslapių mažoka tokiems užmojams. Žinoma, meilė nebūtinai turi būti tarp dviejų priešingos lyties atstovų, romantiška ir užburianti. Pagirtina Sofijos meilė tėvams, dėdei Aleksandrui ir jo draugei Viktorijai (retai beaptiksi paaugliams skirtą knygą, kurioje šeima nebūtų suskaidyta). Bet Idos pamilti jai taip ir nepavyksta. Kaip sąmonė (ar išmintis) gali pamilti pasąmonę? Ypač kai joms rūpi tas pats berniukas? Nugalėtoja galima paskelbti Sofiją: jai atiteko ne tik Tedas, bet ir galimybė toliau gyventi.

Grįžkime į pradžią: kokia šios arbatos sudėtis?

Pagrindinė veikėja ir pasakotoja (skaitome jos rašomą romaną) Sofija gyvena Vilniaus senamiestyje, nelegalių vyšnių apsuptyje. Pilies gatvės bomžai pietauja jos namuose, o naktimis atgyja kitas – senasis miestas, pervadintas Bambikiu: „Iš karto pamačiau, kad čia kažkas ne taip... Tai buvo mano gatvė ir mano Vilnius, bet tikrai ne toks, kokį pažįstu...“ (p. 124). Tobulą Sofijos pasaulį sudrumsčia Idos atsiradimas. Iš pradžių ji tėra pasakojimas apie nusikaltėlę mergaitę, kuri nekalba, nevalgo ir nevaikšto. Kaip paaiškina psichoanalitikas dėdė Aleksandras, dėl visko kaltas atminties praradimas, tačiau „Nors prisiminimai po tokių traumų grįžta iš lėto, mūsų pasąmonė budi nuolatos“ (p. 26). Ida stebuklingai greitai sveiksta ir atkeliauja pagyventi į Sofijos namus. Štai tada ir įsisuka veiksmo karuselė: pavydo priepuoliai, skundai, sąmokslai ir dramos. Šį mišinį dar labiau sutirština mistinių Idos sugebėjimų išsiskleidimas, meilės istorija, liga ir veiksmo filmo vertas pagrobimas. O pabaiga? Pabaiga kaip pabaiga. Šiek tiek arbatžolių puodelio dugne ir neištirpusio cukraus likučiai.

Arbatos skoniui išskirtinumo suteikia gal sapne, o gal iš tikrųjų įvykęs Idos ir Sofijos pasivaikščiojimas po Bambikį. Charizmatiška senutė, kurią kamuoja reumatas, katinas Františekas, jaučiantis juos, NEGIMUSIUS, raudonskruostis mėsininkas ir midaus prisišniojęs sargybinis daug gyvesni veikėjai negu lituanistė Sofijos mama ar po moterų padu atsidūręs tėtis. O kai pradedama kalbėti apie kaulus („DAUGYBĘ ŽMONIŲ KAULŲ!!!” (p. 130)), trūnijančius bažnyčių rūsiuose ir pamirštuose požemiuose, pritrūksti žodžių. Bet... Bambikio pasaulis ir dviejų vienas kitam skirtų sielų bei negimusiųjų idėja apčiuopiamumo neįgavo ir netapo tokia tikra, kaip labai kieto austrų psichoanalitiko Zigmundo Froido mintis, kad „žmogus turi ne tik normalų protą, bet ir pasąmonę. Apie ją daugybę metų niekas neįtarė, o pasirodo, toje pasąmonėje tokie dalykėliai kaupiasi, kad oho!“ (p. 28).

Meilė ir amžinybė – pagrindinės vertybės, iškylančios ir vėl nugrimztančios pasakojimo verpetuose. Tik jomis galima taip pat suabejoti, kaip ir Bambikio egzistavimu. Nebūčiau moteris, jei nepaklausčiau: kaip Tedas, Idos dvynė siela, sugebėjo ne tik pergyventi Idos mirtį, bet ir vesti jos draugę? O kur dingo prisiminimai, kasdienis skausmas, matant tuos, kurie jį supažindino su Ida? Šie klausimai jau nebe drungnos arbatos, o putojančio ir kunkuliuojančio šampano skonio, skirto visai kitokiam skaitytojui. Ne tai svarbiausia knygoje, visai ne tai.

„Ida iš šešėlių sodo“ bus geriama ir mėgstama arbata. Pasiryžus jos paragauti, būtina puodelį išgerti iki dugno, kad pasimėgautum saldumu ar surauktum nosį, nurijus kartesnį gurkšnį, ir galiausiai prisimintum tik vyšnių kvapą. O apibendrins tobuloji Sofija: „Potėpis laisvas, ekspresyvus.. Ypač gerai atrodo tie ore sklandantys žiedlapiai... Ir, reikia pripažinti, tau pavyko.. Bet yra šiokių tokių trūkumų...“ (p. 116).

Aleksandra Strelcova

Recenzijų konkursas