Pekino dienoraščiai: esė / Vaiva Grainytė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 254 p. – ISBN 978-5-415-02251-9




Iš draugės bibliotekininkės rankų, kartu su entuziastingais atsiliepimais, gavusi „Pekino dienoraščius“  ir viršelyje perskaičiusi pavardę „Vaiva Grainytė“, truktelėjau pečiais:  „Kas tokia? Kodėl nežinau?“.  800 egzempliorių tiražu „Vagos“ išleista knyga nesiafišuoja Lietuvą apklojusių „Pegaso“  knygynų top-dešimtukuose,  o jos autorė  neskelbia  įžvalgų nuosavame bloge populiaraus dienraščio tinklapyje.

Pradėjus skaityti, jau nuo pirmo įrašo norėjosi įsižnybti į ranką, ar nesapnuoju, ar tikrai mergina  važiuoja mokytis į Kiniją, o ne žuvis darinėti į Norvegiją; po frazės „jeigu rotveileris gali atsikąsti mano kojos, kodėl aš negaliu atsikąsti rotveilerio“  prunkšdama Google pasitikrinau  bendramiestietės gimimo metus (1984),  pasirašiau po sakiniu  „man labai patinka Lietuvos panos: ne girtuoklės, keliauninkės, gudragalvės, aktyvios, drąsios“, nes man irgi patinka tokios panos kaip Vaiva, kuriai „norisi godžiai siurbti kiekvieną dieną, o ne būti ėdamai socialinių prievolių“ ir kuri, be kitų gerų darbų, parodė interneto nepraustaburniams, kad Kowno ne govno.

O tada atsidaviau malonumui matyti Kiniją man patinkančio žmogaus akimis.  Aplinkinių nuostabą dėl  pasiryžimo viską mesti ir mestis į studijas Kinijoje, Vaiva atremia sakiniu „kol kas man čia viskas įdomu ir neturiu kuo skųstis“. Įdomu nuo nulio pradėti mokytis hieroglifų, nors smegenys dūsauja ir alpinėja lyg panelė;  bastytis senomis Pekino gatvėmis, mirkant džinsų galus  šlapimo balose, kol skaitytoją ėda įtarimas dėl hutongų sanitarinės būklės.  Žmonių grūsties ir erdvių mastai gąsdina, bet ne todėl, kad gąsdintų autorė. Ne, ji tiesiog rašo: „Iškračius vagoną turbūt gautųsi Kauno gyventojų skaičius. Visi mes tas 17 valandų (kelionė truko būtent tiek) buvom vienos sriubos ingredientai“.   Netgi istorija apie lietuvės  organizmo kovą su Azijos  virusais ir jų sukeltu „hipochondriniu tuberkuliozės nerimu“  apibendrinama  stoiškai:  „gydytojai jau moka ištarti „Grainytė“. Ir netikėtai, be jokio  seilėjimosi išnyra  „o jeigu taip mano ilgesį konvertavus į benziną?... Degalų užtektų visoms Pabaltijo šalims.“  Skaitytojas net ne iš karto supranta, kaip iš tikrųjų baisiai ilgu yra žmogui visiškai vienam visiškai svetimoje kultūroje.

Bet Kinija – ne tik mokslai. Kai nesimoko hieroglifų, Vaiva keliauja.  Aš keliauju kartu su ja Google.  Didžioji Kinų siena (tai visiems žinoma), Sudžou, Handžou, Tiandzinas (nieko nesakantys miestai su dvigarsiais pavadinimuose), Vidinė Mongolija (pirmą kartą apie tokią girdžiu. Nors visur kitur Vaiva keliauja su draugais, į tolimas stepes ji, kaip tikra Lonely Planet adeptė, išsiruošia viena).  Ir Nanpingas – Vaivos širdies VIP.  Google suradau ir peržiūrėjau Nanpingo kaimo nuotraukas;  manau, kad radau  Vaivos aprašytą pirklio namą su anga stoge ir lietaus drenažu akmeninėse namo grindyse, medinius drožinius ir „painų Nanpingo stogyną“. Tačiau padariau tai ne dėl Kinijos, o atliepdama  mūsų bendrai patirčiai: „jeigu kada tektų reinkarnuotis į uogienes ryjantį storulį su propeleriu ant nugaros, gyvenčiau ant vieno iš Nanpingo stogų“. Norėjau pažiūrėti, kur, mylimu Karlsonu virtusi, gyventų mano europietiškoji sesuo.

„Pekino dienoraščiai“ man suteikė skaitymo džiaugsmą, atradimo džiaugsmą, sustiprino vis silpstantį gyvenimo džiaugsmą. Bet  jeigu paprašytumėte pasakyti, kas labiausiai šioje knygoje nustebino – tai būtų dalykas, visiškai nesusijęs su Kinija. Tai 14 eilučių esė „Fukušima“. Ją perskaičius užverčiau knygą, garsiai iškvėpiau ir nieko nekomentuoju.

Jolita Stačiokaitė

Recenzijų konkursas