Vieną ankstų lapkričio rytą rašytoja Gintarė Adomaitytė pareiškė namiškiams, kad jos kelionė – jau paskutinė šį rudenį. Įvairiausi projektai („Atversti knygos lapai“, „AKIM“...) neleido nurimti nei rugsėjį, nei spalį.
Lapkričio 8 dieną Gintarės Adomaitytės laukė Joniškis – Jono Avyžiaus biblioteka ir jos skaitytojai, panorę seminare „Pagauk skaitymo džiaugsmą“ aptarti pasaulio literatūros aukso fondą, gal kiek apdulkėjusį, tačiau vertą dėmesio. Kita pokalbio dalis – Metų knygos rinkimai.
„Iš meilės ir sapnų visa tai arba apie knygas, balansuojančias ties realybės ir išmonės riba“ – taip seminaro rengėjai įvardijo susitikimą su rašytoja Gintare Adomaityte.
Žinau, kad į Joniškio pusę visada vyksti pakiliai nusiteikusi. Kodėl?
Manyje teka šiek tiek Žagarės kraujo. Artimųjų ten seniai nebeturiu, bet Žagarė, prisiglaudusi pačiame Lietuvos pasienyje, tebeskamba kaip slaptažodis. Joniškio rajone visada bandau įsiklausyti ne tik ką, bet ir kaip kalba žmonės. Jų tarmė galėjo tapti manąja. Kita džiugesio priežastis – Joniškio bibliotekoje visada sutinku nemenką būrį skaitančių žmonių.
Kokia auditorija laukė šį kartą?
Bendravau su rajono bibliotekininkais, bet ne tik. Atvyko ir mokytojų, ir mokinių, ir Joniškio rajono literatų – pilnutėlė skaityklos salė.
Žinau, kad savo paskaitose nelabai mėgsti madingą, tiesiog būtiną ekraną, skaidres... Stoji viena prieš žmones be jokios medijos.
Kam rodyti ekrane knygų viršelius, jei galima rodyti pačias knygas? Joniškio bibliotekoje radau viską, ko reikėjo mano paskaitai.
Pradėjai, žinoma, nuo savo mylimo Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno...
...o baigiau mėgstamu Eugenijumi Ališanka, jo eseistikos knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“. Buvau ką tik ją perskaičiusi, įspūdis gyvas.
Hoffmannas ir Ališanka? Juntu, ką galima rasti bendro, bet papasakok Tu.
Romatinką radau. Ne tą saldžiąją, apkaišiotą širdelėmis, bet orią, garbingą. Intelektą. Abu juos – Hoffmanną ir Ališanką – beskaitant būtina mąstyti, ir man tai patinka.
Lietuvoje labiau žinomos Hoffmanno pasakos. Eseistika – tik nedaugeliui, tačiau verta priminti ir ją.
Gebėjimas sapnuoti atmerktomis akimis, pasakoti apie sapną kaip apie gyvenimą, o apie gyvenimą – kaip apie sapną! Štai kas yra rašymo meistrystė. Džiūgavau ją atradusi Eugenijaus Ališankos knygoje.
O juk įrašyta ir daugiau. Knyga alsuote alsuoja ne vyro ir moters meile, ne draugyste ar bičiulyste. Joje pulsuoja brolystė – du pametinukai Ališankos, skulptorius ir poetas, toli keliavę ir tebekeliaujantys, bet savo mieste – jų kalvarijose - likęsi.
Kai kas manys, kad karštai agitavai susirinkusius balsuoti už Eugenijaus Ališankos knygą.
Metų knygos rinkimai – ne rinkimai į Seimą, o aš – ne partijai klusni agitatorė. Niekada neagituoju, nė nebandau agituoti nei už, nei prieš kolegas ar jų knygas. Aš tik kalbuosi su žmonėmis apie skaitymo džiaugsmą.
Nuo Hoffmanno iki Ališankos – ilgokas Tavo paskaitos kelias. Kurie dar rašytojai keliavo?
Jei kalbėsime apie aukso dulkes – tai Wilhelmas Hauffas, dažnokai, deja, painiojamas su Hoffmannu. Joniškio bibliotekoje tą dieną, laimei, radau parodą, skirtą Hauffo kūrybai.
Keliavo mano paskaitoje ir du Nobelio premijos laureatai – Selma Lagerlof, Rudyardas Kiplingas. Prisiminiau Tuvės Janson kūrybą, nuo jos gera švelniai pasukti prie Gendručio Morkūno. Jo knygos ne kartą spindėjo Metų knygos rinkimuose.
Kaip ir kodėl? Nuo Janson iki Morkūno?
Šių metų spalį, viešėdama pas Reginą Morkūnienę, sužinojau: Gendručio Morkūno kolegos fizikai iš Švedijos jį praminė Muminuko tėčiu, Reginą – Muminuko mama.
Pokalbis buvo privatus, bet Regina gal nepyks, kad išgirstą žinią paskleidžiau plačiau – per visą Joniškio kraštą. Ar gali pykti Muminuko mama?
Suvokiu, kad Joniškyje negalėjai aptarti visų aštuoniolikos Metų rinkimų knygų. Ką akcentavai?
Man – mums visiems – svarbią naujieną: pirmą kartą pastebėtos poezijos knygos.
O tarp poetų – Gytis Norvilas, kurio tapyto paveikslo paunksnėje abu šį vakarą kalbamės...
Minėjau Joniškyje Gytį Norvilą. Ne dėl to dovanoto paveikslo, ne dėl bičiulystės jausmo. Dėl to, kad jį suvokia jaunoji karta. O juk salėje buvo paauglių...
Pasakojau, kad Jaunųjų filologų konkurse dalyvavo gimnazistas, savo eiles dedikavęs Norvilui. Kai kam Gytis – vis dar jaunasis kūrėjas, jo eilės – eksperimentai. Kai kam –jau autoritetas.
Pagaliau sulaukiau to žodžio – paaugliai. Esi bene pirmoji Kristinos Gudonytės ir Unės Kaunaitės knygų recenzentė. Svetainės Skaitymometai.lt lankytojai Tavo recenzijas, be abejo, jau patyrinėjo. Gal Joniškyje apie tas knygas prabilo patys paaugliai?
Joniškio paaugliai apie knygas neprabilo. Jaučiau, kad klausimai tvyro ore, bet... Suaugę – taip, kalbėjo. Pajutau: simpatizuojama Kristinos Gudonytės knygai. Apie Unės Kaunaitės kūrinį kalbėta, kad jis labiau skirtas vilniečiams, autorės bendraamžiams.
Suprantama, sulaukiau Joniškyje įprasto klausimo: kodėl lietuviai taip nenori rašyti paaugliams.
Ir kodėl?
Galėčiau pateikti bent penkis skirtingus atsakymus. Nė vienas jų nebus melagingas. Tačiau visuose skambės šiek tiek falšo – teisinimosi ar teisinimo.
Tiesą sakant, aš nežinau. Man įsiminė Giedrės Kazlauskaitės samprotavimai „Šiaurės Atėnuose“. Nepamenu tiksliai nei publikacijos metų, nei rašinio pavadinimo. Tačiau mintis tokia: skaitantys paaugliai imasi suaugusiųjų literatūros – ir labai rimtos. Ar privalome rašyti neskaitantiems? Diskutuotina ta Giedrės mintis, net labai, bet...
Apie paauglių literatūrą galiu pasakyti tik tiek: Metų knygos rinkimų ekspertai yra reiklūs. Besidomintys žino, kad knygų paaugliams Lietuvoje praėjusiais metais išleista daugiau nei dvi. Būta su rašybos, korektūros klaidomis...
Gal jau baikime tą paauglių temą?
Nė nemanau. Juk kalbuosi su autore, rašančia ir paaugliams. Gal į tuos vaikų ar paauglių knygų rinkimus reiktų įsileisti knygas, kurias vadiname pažintinėmis? Suaugusiųjų rinkimuose eseistika tiesiog klesti, nors esama šio žanro oponentų.
Gal. Ką čia gal – būtinai būtiniausiai. Jei tik vertų rasis.
Praėjusiais metais daug kalbėta apie Tavo „Paklydusią pasaką“ – paaugliams ji ar ne...
Yra toks pasakymas: per Marytės plauką... Taigi, tik per Marytės plauką ta knyga buvo pripažinta tinkama paaugliams, pateko į Metų knygos rinkimus. Ir dabar jau ryžtingai kreipiu pokalbį Marytės link, nes...
...nes?
... nes tą dieną, kai viešėjau Joniškyje, bene daugiausia kalbėta apie Alvydo Šlepiko knygą „Mano vardas – Marytė“.
Ką Tu apie ją pasakojai?
Pasakojau ne aš, pasakojo mano auditorija. Dabar, kai mudu rašome šį interviu, Alvydas Šlepikas, spėju, jau pakeliui į Joniškį. Žinau: jo ten laukia, kaip laukia... Joniškyje bendravau su žmonėmis, kuriems Alvydo knyga ir įtiko, ir patiko. Vieniems aprašomi įvykiai buvo netikėti, kitiems – atgaivino atmintį, gal pačių prisiminimus, gal tėvų ar senelių pasakojimus apie priklydėlius vokiečių vaikus.
Ar Tau svarbi ta knyga?
Labai. Seniai seniai, vaikystėje, pažinojau ponią Renatą – vokietaitę, įvaikintą mano močiutės artimų bičiulių Zaukų. Ir jei Tau, mano klausėjau, dar rūpi paauglystė... Knygos jauniems... Ta tema...
Taip.
Kai kurie literatūros žinovai bandė sakyti, kad Alvydo Šlepiko knyga galėtų būti skleidžiama kaip paauglių lektūra. Neįsivaizduoju, ką apie tai sakytų knygos autorius.
Ko dar laukia Joniškis?
Kristinos Sabaliauskaitės, Nomedos Marčėnaitės...
Ar prašė Tavęs įvertinti jų kūrinius?
Prašė prisipažinti, ar aš pernai balsavau už Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Kuo atviriausiai pasakiau: ne.
Prisipažinai už ką esi balsavusi?
Aną gruodį Ignalinoje, ties mudviejų Baltuoju namu, sniego pusny žydėjo našlaitės.
Našlaitės kaltos: pasirinkau Alfonsą Andriuškevičių. Pusnis dar kaltesnė. Našlaitės nužydėjo, pusnis ištirpo, aš dėl nieko o nieko nesigailiu.
Atrodė, sparnuota išvyksti į Joniškį. O grįžai?
Grįžau. Ir ne bet kaip. Su muzika. Tą patį vakarą Joniškio bažnyčioje Maironio garbei koncertavo vargonininkė, pianistė Jūratė Landsbergytė ir dainininkas Danielius Sadauskas. Jaučiu, Tu skubėsi teirautis: o ar buvo bažnyčioje, tame koncerte, žmonių? Buvo, buvo... Ir mišiose, ir koncerte...
Svarbu minėti: koncertas – Joniškio bibliotekos sumanymas, jos projektas.
Mačiau laimingą žmogų – Joniškio bažnyčios vargonininką. Kaip jiedu kalbėjosi po koncerto – Jūratė ir jis...
Tavęs beklausant, tuoj pasivaidens: kokia laimė gyventi Joniškyje...
Gyventi yra laimė. Bibliotekoje regėjau kelias parodas. Ne tik Hauffas paminėtas. Ir signataras iš Joniškio Gintaras Ramonas – su gyvenimu nebesutaręs, iš jo savo valia pasitraukęs... Šiek tiek jį pažinojau.
Gal labiausiai apie Gintarą – jo neviltį – mąsčiau Joniškio bažnyčioje – beklausydama Jūratės ir Danieliaus. Ir ilgame tamsiame kelyje atgalios, Vilniaus link – Danieliaus automobilyje.
Žinai, kokia keistenybė?
Joniškio biblioteka įsikūrusi Vilniaus gatvėje. Ir aš, toje bibliotekoje, apie knygas bekalbėdama, pajutau: nuolat kartoju – Vilnius, Vilnius, Vilnius. Susivokiau, balsiai pareiškiau: lietuviška tradicinė kaimiškoji literatūra jau tapo miestiška, ir ne šiaip miestiška – itin vilnietiška.
Tik nedėliokime mudu, Mariau, kol kas nei pliusių, nei minusų. Likimės mudu ne sostinės, o kultūros ir natūros kryžkelėje.
Likimės, likimės. O jau dabar pati iškrauk savo kelionės kuprinę. Ne visko aš Tavęs išklausinėjau, o ir Tu viešėdama Joniškyje – juk ne apie viską išsikalbėjai?
Nepasikalbėjau su Joniškio žmonėmis apie jų žemės rašytoją – mįslingąją Jolitą Skablauskaitę.
Nemokėjau pateisinti Lietuvos vaikų rašytojų, atstumti bibliotekininkų jiems mesto kaltinimo: kodėl rašytojai nuolat suteikia gyvūnams žmonių vardus? Kaip aš teisinsiu, kaip? Pati nežinau: kodėl, kolegos, Jums to reikia?
Išgirdau priekaištų Nomedos Marčėnaitės „Lėlei“. Ne tekstui. Viršeliui. Per pilkas, per niūrus, vaikų netraukia – taip man sakė nuoširdi bibliotekininkė, ėjusi ne tik knygotyros, bet ir dailės mokslus.
Apžvelgdama knygas, skirtas vaikams, itin dėmesinga buvau Vilės Vėl knygai „Kaip mes išgarsėjome“. Nepamiršau paskelbti, kad Vilė Vėl (tikrasis vardas ir pavardė Vilija Dailidienė) – Vilniaus licėjaus lituanistė, ugdžiusi Unę Kaunaitę. Juk įdomu, svarbu: Metų knygos rinkimuose susitinka mokytoja ir mokinė.
Bet...
Pamiršau priminti, kad jautrią knygą „Kaip mes išgarsėjome“ redagavo Rita Urnėžiūtė, kilusi iš Joniškio.
Ar gavai Joniškyje laiko sau – pasisukioti po miestą? Tiesiog šiaip – kaip Tu mėgsti?
Joniškyje turėjau laiko. Sutemų valandą, belaukdama Jūratės ir Danieliaus koncerto, judviejų jaukaus Maironio, sukiojausi gatvėmis.
Ir prisiminiau, kaip aš prisiminiau Lietuvos kultūrai svarbius žmones, kilusius iš Joniškio. Tik tada, tik tose sutemose – kalbininkę Ritą Urnėžiūtę, architektą Arūną Eduardą Paslaitį, Operos ir baleto teatro administratorę Dalę Aksijonaitienę.
O dabar blaškysiu sutemas, tiesiai šviesiai paklausiu: kaip jautiesi Tu, rašytoja, kartais patenkanti, o kartais – nepatenkanti į tuos Metų knygos rinkimus. Ką keičia jie rašytojo gyvenime?
Rašytojas žūsta. Nusižudo. Miršta. Bent jau merdi. Nykiai egzistuoja. Jei tik ima taikytis į konkursus, rinkimus, bando alsuoti jų ritmu, paisyti taisyklių, kurių ir nėra, negali būti, jos tik menamos – šakės jam, šakės. Būk geras, nebandyk manęs ant jų pamauti. Geriau eikiva prie knygų – o, kiek dulkių...
Su rašytoja Gintare Adomaityte kalbėjosi
Marius Kraptavičius
| 
