Visi žmonės (bent jau tie, kurie stengiasi savo gyvenimui įkvėpti prasmingumo) dvejoja, ieško atsakymų į klausimus, į kuriuos sau atsakyti gali tik jie patys. Būtent apie tai ir ši knyga, apie pagrindinės herojės Vytautės ieškojimus atsakymų į garsiai neištartus klausimus, apie meilės paieškas ir baimę likti vienai.

Vytautė jau nuo pat ankstyvos vaikystės buvo toks vaikas, kurį paprastai apibūdina: „Vytaute, nuostabu“ arba „Tu tiesiog tobula!“ ir panašiai. Ir ji tuo tikėjo, juk pažymių knygelėje puikavosi vieni dešimtukai, ji lankė muzikos, dailės, šokių pamokas ir visur be didelių pastangų spėdavo, o kur dar draugų nuolatinės pagyros. Be viso to dar likdavo laiko pasvajoti, parašyti ką nors ar pasivaikščioti su savo mylima augintine Vilke po taip garbinamą Vilnių. Bet kas kitas jos vietoje būtų tiesiog išprotėjęs, o ji visur spėdavo ir kartais netgi jausdavosi neturinti kuo užsiimti. Ji visada buvo nepaprastai paklusni, būtų tapusi bet kuo, kuo tėvai pasiūlys tapti, bet jie turėjo begalę pasiūlymų, pradedant Lietuvos prezidente, politike ir baigiant garsia gydytoja, ir nuo to viskas darėsi tik sunkiau. Abiturientė, viską daranti tobulai, galėjo stoti bet kur, tačiau ji dar nežinojo, ko nori.

Trys žodžiai, kurių Vytautė ilgą laiką negalėjo ištarti – tai „bijau“, „myliu“, „nežinau“. Ji nežinojo, ką reiškia verkti, gailėtis ko nors ar paprasčiausiai nežinoti atsakymo. Ir niekada nebūtų sužinojusi, jei ne įvykiai, kurie privertė susimąstyti: iširusi draugystė su Marija, netikėta močiutės mirtis, žmonės, kuriuos, būdama sąžininga, privalėjo palikti, Vilkės mirtis ir sutiktas Robertas, išgelbėjęs ją nuo skrydžio į Nėries upę. Taip, Vytautė manė, jog žino atsakymus ir nebijo likti vieniša, pati dažnai kartodavo: „Žmonės ateina ir išeina, o tu lieki, todėl nereikia prie jų priprasti.“ Kalbėdama apie bet kokį žmogų, visada užbaigdavo: „taip, jis nenorėjo būti vienišas, nieko naujo“, tačiau ji nesuprato, jog pati velniškai bijojo likti vieniša. Visi žmonės to bijo, visi klysta, visi verkia, bet tik ne Vytautė! Tačiau po visų gilių sukrėtimų, užlipusi su Robertu ant Kongresų rūmų stogo, ji pagaliau leido sau pripažinti tai, ko anksčiau negalėjo ir nenorėjo.

Radusi visus reikalingus atsakymus, ji metė politikos mokslų studijas ir įstojo į architektūrą. Dabar ji elgsis taip, kaip nori ji pati, o ne kiti, ir žinojo, jog tai bus tikrai reikalinga jai ir ne tik jai. Vilnius tiesiog šaukėsi jos pagalbos.

Man ši knyga labai patiko, joje radau tai, ko knygose ieško kiekvienas skaitytojas – radau dalelę savęs. Nors daugelyje situacijų, esu tikra, būčiau pasielgusi kitaip ir kartais buvo sunku suprasti Vytautės elgesį, bet ji tikrai įdomus personažas. Taip pat šioje knygoje nemažai Vilniaus aprašymų, gali susidaryti nuomonę apie sostinės kultūrinę ir visuomeninę padėtį. Šis kūrinys sukelia šiltą artumo jausmą jau vien dėl savo šiuolaikiškumo – jau vien ką reiškia mūsų kartai tekste rasti žodį „Facebook“.

Žiedūnė Grigaliauskaitė,
Radviliškio rajono
Šiaulėnų Marcelino Šikšnio vidurinė mokykla,
11 klasė

Recenzijų konkursas