Ida iš šešėlių sodo: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę / Kristina Gudonytė. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 191 p. – ISBN 978-9986-16-895-9

Ar gali tos pačios autorės kūrinys vėl tapti geriausia metų knyga paaugliams? Be abejo, jei kalbame apie Kristinos Gudonytės, žinomos scenarijų autorės, dailininkės, rašytojos ir režisierės „Idą iš šešėlių sodo“. Daugelis, ko gero, nė nepastebėjo, kad autorė rašo scenarijus vos ne kultiniams lietuviškiems TV serialams „Moterys meluoja geriau“, „Neskubėk gyventi“ ir „Nemylimi“. Gaila, kad neteko skaityti pirmojo rašytojos romano „Gėlių dvaras“. Užtat didžiuojuosi skaičiusi „Blogos mergaitės dienoraštį“ ir manau, kad teisėtai galiu vadinti Kristiną Gudonytę savo mylimiausia lietuvių rašytoja, kuriančia paaugliams.

Kyla klausimas: ko reikia, kad perskaičius knygą imtum sakyti pagyrimus jos autorei? Visų pirma, intriguoja pats knygos pavadinimas – „Ida iš šešėlių sodo“. Jeigu dar netikite, pažvelkite į anotaciją. Esu tikra, kad ne vien mano, bet ir jūsų susidomėjimą tai padvigubins. O jei galvojate, kad knygoje maža ryškių veikėjų (pagrindinės dvi: Sofija ir Ida), vėlgi apsirinkate. Kas jos? Sofija – tai trylikametė paauglė, klasės pirmūnė, nusprendusi parašyti knygą apie keistą, bet kartu labai įdomią mergaitę Idą. Sofija kalba pirmuoju asmeniu (tai dar vienas knygos privalumas – atrodo, kad herojus artimas skaitytojui). Ida –Sofijos bendraamžė. Kaip aiškiau ją apibūdinti? Tai tikrai nepaprasta, gabi, savotiška, visai kitokia nei mes, to paties amžiaus paaugliai. O gal ji – tai aš, tu, jis, ji... Juk Ida sunkiai nuspėjama, nelengvai atsiverianti, gyvenimo pažeista, su savo talentais ir nedorybėmis (Kiek tokių nepastebimų aplinkui!). Staigūs veiksmo kitimai įtraukia ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio.

Sofijai atrodo, kad gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai jos namuose apsigyvena Ida. Mergaitė akivaizdžiai pastebi tėvų nutolimą, dėmesio stoką jai, bet anaiptol ne Idai. Naujoji gyventoja lyg užkeri Sofijos tėvus savo nekaltumu, gerumu, kaip autorė sako, „Ida patiko iš pirmo žvilgsnio“. Nors Sofijai tai nemiela, bet mergaitė neparodo to tėvams, o bando tiesiog susidraugauti su Ida (ko gero, retas atvejis, kad į įnamį būtų žvelgiama pozityviai). Ida parašo gražų rašinį apie meilę ir amžinybę. Gal tai pati lyriškiausia romano vieta, tačiau pataikyta, kaip paaugliai sako, į dešimtuką. Vėliau mįslingas pasivaikščiojimas po Vilnių, iš pradžių po požemius, o paskui po senamiestį. Sapnas tai ar realybė? Sofija svajoja nutapyti vyšnias, augančias sode, o Ida ima ir nutapo. Amnezija, melas, Teodoro pokštas, o gal to nebuvo? Pagaliau meilė... Visa tai knygoje pasakojama labai nuosekliai. Staigūs gyvenimo posūkiai įkvepia skaityti knygą ir nepaleisti jos iš rankų netgi tada, kai matai paskutinį tašką. Kulminacija visai netikėta, o dar labiau netikėta knygos atomazga. Vargu, ar kuris nors skaitytojas galėtų taip įsivaizduoti.

Skaitydama knygą, neretai stabtelėdavau ir pagalvodavau: o kaip elgčiausi aš, jei būčiau Sofijos vietoje? Mano manymu, autorė norėjo skaitytojams parodyti, jog ne tiek svarbu, koks yra žmogus, bet kaip tu pats priimi kitą. Romane didžiausią įspūdį paliko du dalykai: Teodoro pasikeitimas susipažinus su Ida ir, kaip minėjau, knygos pabaiga. Nors ji primena pasakos sceną „gyveno ilgai ir laimingai“, tačiau tai yra žavu. Juk nėra per daug realybėje šviesių akimirkų, ypač kai tau ...niolika ir esi pasimetęs savo jausmų ir nuotaikų vandenyne. Gal „Ida iš šešėlių sodo“ padės išplaukti? Gal šis ypatingas romanas (vėl giedu ditirambus?) įkvėps optimizmo, siekio skonio ir visų kitų gyvenimo prieskonių.

Gabija Usevičiūtė,
Kėdainių rajono
Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazija,
IIg klasė

Recenzijų konkursas