Mano vardas – Marytė: romanas / Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 181 p. – ISBN 978-9986-39-701-4





Perskaičiusi A. Šlepiko knygos „Mano vardas – Marytė“ pavadinimą nusišypsojau ir žaismingai norėjau atsakyti: „Mano vardas – Justina, malonu susipažinti“, lyg tai būtų tik dar viena nauja kasdienio gyvenimo pažintis. Bet pavarčiusi knygos lapus, panorau atsiimti savo žodžius. Ne veltui sakoma: „Nespręsk apie knygą pagal viršelį“. Na, aš sprendžiau pagal pavadinimą. Bet akivaizdu, šis posakis tinka visiems atvejams.

„Mano vardas – Marytė“ – šokiruojanti knyga, įvairiapusiškai supažindinanti su viena iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ padėtimi. Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką Marytės vardą, ir jos šeimos išgyvenimai atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą ir gyvenimo sąlygas. Vokiečiams pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių moterys ir vaikai gyveno tragiškomis sąlygomis: moterys savo vaikus siuntė kitapus Nemuno, kur buvo duonos, arba išmainydavo juos į pusmaišį bulvių, nes vaikų juk ne vienas, o prasimaitinti reikia... Didžiausias lobis – rusų karių išpilamos maisto atliekos, sušalusių bulvių lupenos. Į namus, kuriuose anksčiau gyveno vokiečiai, kėlėsi rusų šeimos, išmesdamos namų šeimininkus kaip šiukšles, vos su keliais šiltesniais skudurais, kuriuos dar spėdavo nugriebti. Geriausia vieta, į kurią galėjai įsikelti – kiaura kaip rėtis malkinė. Verti knygos lapus ir tiesiog baisiesi, kaip nežmoniškai buvo elgiamasi su pralaimėjusia puse... Mirtis to meto žmonėms buvo kasdienybė. Dar dabar prieš akis išnyra baltam lape išspausti žodžiai: „Štai motina su vaikais, einanti tiesiai į ledonešiu grumantį Nemuną, panyranti srovėje be jokios išraiškos, be jokios minties, tarsi nusiskandinti būtų paprasta ir kasdieniška“.

Dažnai skaitant knygą nugara nubėgdavo šiurpuliukas ir turėdavau nustoti skaityti, nes prireikdavo nemažai laiko „suvirškinti“ naujai gautą informaciją, bet knygą be jokių dvejonių į rankas paimčiau dar kartą. Ir rekomenduočiau ją kiekvienam žmogui, kuris paskendęs šiuolaikinėje rutinoje pamiršta, kaip viskas yra trapu, laikina ir brangu. Niekada negali žinoti, kada tavo šalį, giminę arba šeimą ištiks bėda, o juk žmogaus gyvenimas – toks trapus ir laikinas. Knyga man padėjo įvertinti kiekvieną daiktą, kurį turiu, kiekvieną maisto trupinį... Juk „vilko vaikai“ neturėjo nieko, bet ištvėrė visas negandas ir sulaukė šviesesnio rytojaus.

Justina Jesevičiūtė,
Alytaus Jotvingių gimnazija
2 klasė

Recenzijų konkursas