Šiuolaikiniame pasaulyje tiek daug erdvių, tiek daug naujų gyvenimo kišenių ir rankovių, kad kalbos žiponas, kurį tariamės pasiuvę patys, ima apsimetinėti kur kas gyvesniu padaru už daržo kaliausę, – kur ten?! – jis ima lygiuotis į Gyvenimą, dangaus laukus apsodina itin derlia kultūra – žodžiu, o jau tas, ne pirštu penėtas ir įvaldęs savaiminio susitvarkymo procesus, mosuodamas margomis sinergetikos vėliavomis, išplaukia mums nežinoma kryptimi. Gaudyk tu jį negaudęs, žodis, įsitraukęs į branduolinio skilimo ir kitokius dauginimosi žaidimus, ima telktis į bendruomenes, netgi armijas, nusmailintomis šaknimis puolančiomis kitų literatūrinių paribių žodelyčius kaip priešus pikčiausius. Taip atsitiko ir su poezijos bei prozos stovyklomis, ne tik skirtingais rimais, ritmais bei tempais ten gyvenama, bet ir mutavusių vėliavų abiejų stovyklų žodiniai dariniai jau nebeatpažįsta. Todėl poetas, kad ir balta taikos nosinaite mosuodamas, prozos žemėse dažniausiai paklysta. Lygiai taip prozininkas, – čia būna dar juokingiau, – į poezijos ganyklas atjojęs ant ožio (gal jam ir atrodo, kad tai pegasas, o gal net sparnuotas vienaragis), nepriverčia ano gerti iš tyriausio šaltinio.

Bet tai ne apie Eugenijų Ališanką, kuriam ir poezijos, ir prozos stovyklos neblogai pažįstamos. Žodis jį veda, ir jau keliauji ne tik keruakiškais sovietų keliais, nesgi, kai gerai pagalvoji, jokios geležinės užtvankos minčių upių, tekančių tiesiog dangumi, išlyjančių į susitaršius jaunatviškas galvas, kuriose vien pagavos, vien čiuptuvai, užtvenkt neįstengė ir neįstengs, kalbos, minčių nuotrupos, atplaukusios vėju, lipdo vientisą pasaulį, veda net ne savo prisiminimų, laisvės – koks jos, uždraustos, skonis! – paribiais, stato tave iš naujo, pasąmonės kertėj atrandi jau ir abrikosų sodus, ir arbūzų laukus, ir kitas filosofinės estetikos prieigas. Rodos, jau visai visai priartėji prie kaži ko esminio, gal savo vaikystės ir jaunystės vertybių atskaitos taško, apie kurį ir anuomet tik nujautei, bet... paslaptis, jos švytėjimas atsiveria netikėtu blykstelėjimu, tuomet gali nuoširdžiai tikėdamas pasakyti: „mes išjudiname kalnus“ (55 p.), tada dar tiki, kad turi ne vien kalbą, kad „kalba geriausiu atveju tėra būties pažodinis vertimas, jos logika nesutampa su būties, gyvenime nėra palyginimų, parabolių, metaforų, nėra sudurtinių ir sąlygos sakinių. Visa tai atsiranda vertime, be kurio ir aš nežinau kaip išsiversti, nes mes išmokstame gyventi bet kaip, neišmokstame gyvenimo kalbos, mokomės tik versti. Esame pasiklydę vertime“ ( 58 p.), ir jau nebežinai, ar susapnuota praeitis, iš kurios prisigraibei pakankamai daug įtikinamų detalių: medžiojama pelė, kuri tose sovietinio karo pratybų dekoracijose gal yra tavo vienintelė sesė, po kurios sumedžiojimo galima tik rezignacija, paskutinė pakopa, po kurios turėtų užplūsti tikėjimas – tavoji Džomolungma, į kurią niekas kitas be tavęs negali įkopti, ir skaičių bei žodžių maldos – tikrieji minčių vienuolynai, vedantys į žmogų, o ne atvirkščiai, ne uždarantys, bet atveriantys, atsiveriantys (tai vis kalbos išdaigos, naujos, jos pačios susikurtos erdvės); ir kažkur visai visai čia pat tikrasis išsipildymas nes tiki, kad kažkur (gal tik sapnuose?) yra akys, į kurias žiūrint atrodo, „kad jau nieko gražesnio šiame gyvenime“ (73 p.)...

Nugyventas laikas kaip sapnų fotoalbumas, kuriame kažkodėl kiekvienas randame vis kitus atspindžius, kur gal atsitiktinis, o gal ir visai nuspėjamas judėjimas venas kito link, ne mažiau stochastinės santuokos ir skyrybos, santvarkų griūtys, nauji tikėjimo tramdomieji, na, tramdomuosius atpažįsta gal visi, bet spalvos, raštai kiekvienam vis kitokie, bet ir to negalėtum tvirtinti, juk „...visą pasaulį matome per siaurą bangų plyšelį, girdime siauru diapazonu. Per siaurą plyšį ateiname į šį pasaulį, plyšin atgulame.“ (83 p.) Siauras praregėjimo blykstelėjimas. Argi galėtų būti kitaip, juk iš plyšio, žodžio mums taip kilniaširdiškai atverto, žvalgomės po plačiuosius sapnų ir prisiminimų sodus, tikresnius už tikrus, nes Ališankos žodis įtikina. Psichofizinė to žodžio struktūra, poezijos perbėgėlio magija leidžia įtikėti, kad plyšy buvome laikinai, ogi „laikinas gyvenimas neturi adreso, <...> laikinam gyvenimui reikia nedaug,“ (94 p.) tuotarp kita, prozos stovyklos, patirtis šaipos iš to įsivaizduojamo laikinumo: „Kvailas pleonazmas: laikinas gyvenimas. Tarsi būna kitaip.“ (105 p.)

Dar daugiau apie tuos žodžio perbėgimus iš vienos stovyklos į kitą, o gal tiesiog apie rašymą, apšilimą, nėrimą, išnėrimą ir kitokias burtų formas visiškai atvirai ir netgi su pablyškusia ironija (o argi ši galėtų būti raudonskruostė?) rašoma esė (labai tinkamas placdarmas žodžiui – poezijos perbėgėliui) „Kaimynai“.  Kaimynystė čia labai svarbi, matyt, turėtume jos paisyti ir paleisdami išlavintą, išauklėtą žodį į artimiausią kiemą, ir įsileisdami ano kiemo kito auklėjimo žodžius. Bet gal ir nieko, kad užklysta koks sulaukėjęs, iš padorių žodynų išmestas žodis, kad prirūko tavo kiemą, kad dantenom „primenančiom Dresdeno griuvėsius po amerikiečių antskrydžio“ (114 p.) apkramto ką tik pasodintą kultūrinio žodžio daigą, juk palieka krūvą gyvų gyviausių palyginimų – tegyvuoja susipriešinusių kultūrų draugystė. Kaimynystės tema plėtojama, vis daugiau užmetama kabliukų, kad ir policininko įkaimyninimas: „niekada „labas“ nepasakys, akių nepakels, sveikinkis su juo nesisveikinęs. Tai gal ir ne kaimynas? O gal policininkai ir negali būti kaimynai, kaip ir angelai ar prezidentai?“ (117 p.); vis tankesnis audinys, štai ir Vikipedijos išmintis: „...kaimynas tai kaip vergas, iš jo ekonominės naudos gali turėti, ir pabėgti negali.“ (117 p.) Nuo kaimynų nuklystama prie kolumbariumų (karvelidžių) – visi mes kaimynai, gyvenantys bendroje savojo laiko pily; nuo kolumbariumų prie krematoriumų jau neilgas žodžio kelias, belieka šiurpti drauge su autoriumi, na, taip, ir mintis laki, ir žodis tiesus, tik... jau išmokytas, lauki blykstės. Ir štai – kaimynystėje šventė. Fejerverkai ir krematoriumo dūmų stulpas – makabriškas toks vaizdelis su širdžiai miela, drovia ironija: „Atvažiavus gaisrinei, keli jaunesni puola tampyti žarnų, vanduo tik pakalnėje, baloje, lekia vyrai su žarna griuvinėdami, slidinėdami, vis dėlto trečia laisva diena, ir šiaip į vakarą žolė jau rasota.“ (123 p.)

Ir pabaiga – tarsi beviltiškas bandymas išsisukti nuo tikrovės. Vienintelio tikro sakinio – tikro gyvenimo – paieškos.

Eugenijaus Ališankos esė pilnos blyksnių. Šios apakina, bet vis tiek lauki jų, truputį nekantriai mirkčiodamas, lauki kaip suokalbininkas, išmokęs atpažinti žodžio linksnį, todėl ir anglas iš esė „Nie dla idiotow“, keistos aistros savo kalnų baimes stumiamas į pat viršūnę, sukelia malonią dvasinę būseną, labai artimą estetiniam pasitenkinimui, ir Canetti prisiminimų moteriškė, tebesišnekanti su prieš tris dešimtis metų mirusiu savo vyru, ir preferansą žaidžiantys paskutiniai Lietuvos aristokratai, ir tamsa, kaži kodėl uždengianti savąjį miestą Barnaulą, nepaliekanti net plyšio vaizduotei, ir įmočiutinta Sidabrienė, ir netikri dėdės, stovintys „po medžiu, užvertę galvas, tarsi po ilgų ieškojimų pagaliau būtų priėję arbor mundi. Pasaulio medį, kuriame viskas turi pradžią ir pabaigą. Kuriame viskas tėra balsiai ir priebalsiai,“ (27 p.) – visi tie blykstelėjimai akimoju suvirina visas išsimėčiusias žodžių stovyklas į vieną, ir nebelieka nei poezijos, nei prozos – tik tekstas, gyvenimas, ir „nėra jokio moralinio ar teisinio pagrindo, žodžiai ar sakiniai gyvena savo gyvenimą, su savo veiksniais ir tariniais, su pagrindinėmis ir šalutinėmis dalimis, ir jiems nė motais, kas ten toliau, už taško.“ (153 p.)

Eugenijaus Ališankos tekstų, manau, neapkaltinsi vienareikšmiškumu. Veikėjų, kurių svarbiausias, manyčiau, kalba, patirtys, kelionės į įvairias erdves, ertmes ir į save, padeda atrasti antropologinius pamatus, kurie niekur gal ir nedingo, tik apdulkėjo, apsinešė kasdienybės nuoplaišom ar pseudomoderniomis patirtimis. Esė rinkinio „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ autoriaus tekstas nepretenduoja tapti postmodernizmo fenomenu, bet teigia savas vertybes. Tuo tarpu žodis, už kurio žaismės, lengvumo, bet ir atsakomybės slepiasi pats autorius, nesigviešia savivaldos, bet paklūsta vidinės tylos dėsniams (iš to matyti, kad poetinis laukas jam nesvetimas), ogi tyla yra „utopinio pasaulio dalis, tai Dievo Miestas.“ (9 p.)

Nijolė Kliukaitė

Recenzijų konkursas