Į Jono Liniausko knygos „Suvyniota diena, arba Kokio dydžio būna didelė meilė“ skaitymus susirinkę Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos pradinukai ant stalų rado po dvi smėlio smilteles. Tiesa, netikras, o popierines, kurias reikėjo nuspalvinti taip, kad jos būtų panašios į tikras smėlio smilteles. „– Kas yra smiltelė?“ – paklausė trečiokas Nojus. Draugai Nojui paaiškino, kad tai labai maža dalelytė, kuri byra per smėlio laikrodžio plyšelį. Kruopščiai spalvinome smilteles ir klausėmės skaitomos istorijos apie bebriuką Bartą.

Sužinojome, kad bebriukui Bartui smagu augti didelėje ir vieningoje bebrų šeimoje, bet jam reikia vietelės, kur jo niekas negalėtų rasti ir netrukdytų, kur jis galėtų pamąstyti, pagalvoti, pasamprotauti, pasiginčyti pats su savimi. Tokia slapta bebriuko Barto vietelė – lomelė pietiniame upelio krante. O ar mes turime vietą, kurioje galėtume pasvajoti ir pasikalbėti patys su savimi? Pasirodo, visi vaikai tokią vietelę turi! Vieni lipa į medį pušynėlyje, kiti turi namelį medyje, dar kiti svajoja pasislėpę spintoje, balkone, palėpėje... Yra panašių į bebriuką Bartą, nes jų mėgstama vietelė yra sode prie upelio. Ant smėlio smiltelės kiekvienas užrašėme vietelę, kur laikosi mūsų laikas.

Skaitėme toliau ir stebėjome, kaip leidžia savo dieną Bartas. Bebriukas pasikalba su ežiuku Petriuku, voveryte Emilija, žalčiu Žaliu ir net nepastebi, kur dingsta valandos. Kiekvienas turėjome po antrą smėlio smiltelę, todėl galėjome užrašyti, kada mes nepastebime bėgančio laiko. Tito laikas pradingsta, kai jis žaidžia futbolą, Jokūbo – kai žvejoja, Karolinos – kai žaidžia su šuniuku, o Inesa nepastebi bėgančio laiko, kai būna pas krikšto motinėlę.

Knygelėje ežiukas Petriukas su draugais svarstė, koks laikrodis geriausias: saulės, smėlio, vandens ar gėlių. Mes nusprendėme iš savo sukurtų smėlio smiltelių padaryti smėlio laikrodį. Manome, kad mūsų laikrodis patiktų bebriukui Bartui ir jo draugams. O Jums ar patinka?

Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos vaikų mintis užrašė
bibliotekininkė Raimonda Budnikienė