Draugai








 
 



Anarsija Adamonienė. „...didysis, amžinasis grįžimas į pradžią...“

2016-02-05

 

 





 
 
 
Stalo kalnas: poezija / Vladas Braziūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 130 p. – ISBN 978-9986-39-826-4
 





„...kur akmenys teka, kur žydi,
rausias po žemėmis žydras
vėjuotas vanduo, pražiūrėjęs akis,
išmušėm duobę, nuskendo Sarmatijos pelkės...“ (p. 111)
 

Vlado Braziūno (g. 1952 m.) knyga „Stalo kalnas“ (2014 m.) – tai, kaip teigiama anotacijoje, „grįžimas į žmogaus ir žmonijos pradžią, į tikėjimo ir dievoieškos pradžią, į meilės ir kalbos pradžią ˂...˃ tai poezija kaip mėginimas atsiminti šimtmečių ir tūkstantmečių senumo istoriją, iškelti iš pasąmonės tos patirties fragmentus, atgaivinti ją. Šituos didingus užmojus vykdant pasitelkiama ir ypatinga kalba: „kūrybingai naudojamos tarmybės, frazeologizmai, mitologizmai, etnologizmai, baltiškosios kultūros žodinė emblematika...“ Pagrindiniai žodžiai-emblemos būtų „vėjai“, „vanduo“, „ežeras“, „upė“, „medis“, „žaltys“, „akmuo“, „kalnas“, „migla“, turintys daugeriopą, ambivalentinę reikšmę. Knyga suskirstyta į tris dalis, pavadintas tarsi vieno sakinio dalimis: 1 – „leidosi kalno balandė“, 2 – „ant žydinčio ąžuolo delno“, 3 – „laiko pakraštyje“. Visas dalis skiria ir puslapių spalva: balta, pilkėjanti, visai pilka. Atrodo, kad tai atitinka ir eilėraščių turinį: 1 skyrius – panoraminiai, atspindintys bendruosius, istorinius pokyčius. 2 skyrius – mitologizuoti, asmeniškesni išgyvenimai, 3 skyrius – labai intymūs, skaudūs, mįslingai užkoduoti potyriai, kuriuos turi atsargiai liesti, ir mažai ką supranti, apakintas vaizdų ir metaforų grožio.

Pirmajame skyriuje vaizduojamas turbūt pagal baltų mitologiją pasaulio sutvėrimas: „pasaulio pradžioj vien tik vėjo / it Ožiaragio gausmas ir griausmas mėnulį / mėnulį nuo saulės bevaikantis / nuo ravinčios sėjantį / žemėj iš jūros, degintoj, velnio kalnų prispjaudytoj... (p. 15).

Kaip gražu! Nes „ir saulė, ir vaivorykštė pro ašaras / ir ežerai, ir jų padangės apverstos / regėtos minant pakeles ir bekeles / kemsynų angys, atminimų akmenys“ (p. 16).

Gėrimasi tėvynės gamtos pirmapradžiu, skaisčiu grožiu, tveriančiu ir žmogaus sielos bei papročių grožį: „laukam rūpėjo javas, giriai briedis / lingavo jai papartis briedžialapis / it klevo vartai, laukiantys palabint“ (p. 19). Šitoj grožio apsupty ryškėja ir lyrinio „aš” autoportretas, liūdnai rezignuojantis, nes „stovi / vaikystės pirkia / langus žolėm užsidangsčius / kas išeinančio žingsnis / senyn” (p. 28). Įdomiai išpažįstama poeto lemtis: „tavo - / mano sapnuojamos - / sapnuose / aš / pagaliau / tikras” ( p. 26). „…iš šito dar šilto šlyno / pašvilpdamas lipdinėju / švilpą mėnulio vėjui” (p. 27)… „esu pasaulės ne šios / kaip mane žemė nešios” (p. 30). Ryškėja ir  „Kito” paveikslas – kito – trapaus, švelnaus kaip paukščio, mylimo ir dygaus kaip rožė: „mes dviese sudėvėtuos kambariuos / su kuo baruos, kieno ten žodžiai mėtos / paloviuos, pastaliuos, o smilkiniuos / kieno ten rožės žydi nepasėtos… / žodžius atgniaužki mirtinus ir klaupkis” (p. 32).

Nežinia, į ką kreipiasi poetas tokiais švelniais žodžiais: „paukšteli pilkas plikas, koks tu drabnas / kas tau į ledą nagelius galando / kas prakalė apvalią tuščią landą / į valandą, kur šildosi angis“ (p. 33).

Vyriškai poezijai nebūdingas švelnumas net kalbant apie mirtį: „gegužė, žydinčios kapinės / kvapios, – nespėjus nublankti / ta, kuri žiedlapiuos slepias / kurios – neišsilenksi“ (p. 34).

Atrodo, kad žuvimo liūdesio daugiau šiuose eilėraščiuose negu džiaugsmo: „…žydrą žaltį tenai mačiau iš po Rasos / nakties atšliaužus į laužo pelenus, žiūrėjom / viens į kitą, regis, palaidot prašė, dar turėjau išgyvent / vytimą žiedo ir vytimą žvilgsnio, kad išvysčiau / kad kūnišką išmirčiau dvasią” (p. 39). Kaip gražiai čia „sužaidžiama” panašiai skambančiais žodžiais, jų asonansais: „išvysčiau – vytimą – išmirčiau”…

Daugiaprasmis, bet „ne kožnam pabažnam” suprasti eilėraštis „paukščiai apie mūsų meilę”. Tik sielvartinga istorija dvelkia pasakojimas apie nuo tvano išsigelbėjusius žmones. Kast as „tvanas”? Galimas daiktas – „raudonasis”… Bet gražiausias iš „žemaičių giesmės”: „Jėzus nuliūdo / tvaną padaręs, / pasigailėjo / žmones nubaudęs” (p. 46). Gali sau juoktis, gali atsidusti… Šis skyrius baigiamas gražiu šviesios rezignacijos paveikslu: „nedaug ten ant kalno rudenio / apskrudusio aukso rudenio / saulė, iš debesio delno / išsprūdus, beveik nebeliūdina / negildo, tik švelniai šildo / besirūkšlėjančią odą / išduoto dangaus, apvilto / iš netekties išvaduoto” (p. 49). Ir žmogus, ir gamta tos rezignacijos suvienyti, paguosti, pakylėti… Žmogus, dar galintis stebėti ir stebėtis…

2 skyrius „ant žydinčio ąžuolo delno” (kokia poetiška metafora!) pradedamas mįslingu „sapnišku“ vaizdu, kur tirpstantis ledas „rasotų rožių spalvos“, kur lyrinis „aš“ jaučiasi „gyvas kaip kūdikio juokas / gyvenime gretimame“ (p. 53). Kokia nuostabi jausena ir būsena!

Ir begalinis troškimas aprėpti gimtąją žemę, kalbėti jos kalba: „Tie laukai nepataisomai lygūs / ir pilkai suarti viena linija / vien tik lopais – matai – jau sudygę / žiemkenčiai: kur stūksota kadai / kapinaičių / ir kaimo sodybų... / sukrautų ten lizdą ir man susilėkę / kelių parapijų kovarniai... / ką jie kalbėtų / kalba ta ne mūsų / mūsų tik žodžiai, tik amžinas / susitylėjimas mūsų“ (p. 57). Iš tikrųjų: jeigu nesusikalbėjimas šiandien baugina, tai gal „susitylėjimas“ mus išgelbėtų?

Jei 1 skyriaus eilėraščiuose regėjome lyg ir pirmykštį, skaistų, nepaliestą pasaulio veidą, tai 2 skyriuje – jau šiuolaikinio peizažo grožis – negrožis: „lėktuvų pačiūžos per matinį / vasaros ledą, tulžtantį / vis bespalvyn“ (p. 58). Tuštėjimas, negyvėjimas ir aitra: „seniai neskaičiuoja metų / virš stepės rymantis aidas / cukruojasi miglos į medų / nenykstamą, aitrų ir skaidrų (p. 74). „...prie žalio šilko ar prie žalio mauro / paliegęs balsas vakaro griežlės“ (p. 82).

Ryškėja amžinojo kosmoso – Dievo paveikslas, kai „pagoniai debesiai atkosėja / mėnulio ostiją / lėtas pykti ir pilnas gerumo veidas prašvinta, / lig tūkstantosios kartos / atleidžiantis kaltę, / nepaliekantis be bausmės / žolių ir jų sėklų / gyvūnų ir paukščių / kūrėjas“ (p. 81).

Gamtos apglėbty gražūs, sakralūs, nors ir einantys liūdnyn lyrinio „aš“ ir mylimosios santykiai: „alėjom vaikštinėjom šešėliuotom, / ir aidas sekė: ...liūdna nei klaiku / lyg stepių lelija iš tų liepsnotų / iš gotikos pavasario laikų ˂...˃ / kol nuogą stepę padegė lietus / nuožmus, nustebęs ir bejėgis liautis / ...virpėjai mano rankom apsisiautus (p. 88).

Spindintis ir „dainingas“ besiskleidžiančio liūdesio vaizdas: „rentiniu kylančią vėsią / rūdijančią dylančią šviesą / lytėsiu, lydėsiu šypsniu / savaitės bus laiškios ir aiškios / tamsėjantis debesio laiškas / jas traiškys žvilgsniu švininiu“ (p. 89).

3 skyriuje „laiko pakraštyje“ piešiamas mylimosios paveikslas primena biblijinę „Giesmių giesmę“. Jos „...elnės / tiesus ir nekaltas žvilgsnis / skverbėsi pro koralų / rifus lig dangaus pašaknių“ (p. 79). „Jos“ (atspėkit – kas?) „šiltos kaip kopų smėlis debesėtą vasaros dieną ˂...˃ aisbergo viršūnėlės / krantan išmestos valtys, ramios ir sūrios ˂...˃ atodūsių bangos“ (p. 80).

Turbūt apie meilę ir mylėjimąsi šie slaptingai gražūs vaizdai: „tik užsimerk, ir ūžianti gyvybės / srovė atplukdo, kas atrodė mirę, / į juodą upę kaip lietus panyra / nekantrūs pirštai, virtę amžinybe ˂...˃ / nakties šulny pražydęs žadinys / kad rankos bus, kurios ieškos manęs, ˂...˃ / kad bus atkaklios aklos mūsų maldos, / kad neklastingos bus, kaip žolės skalsios, / kad akmenį atkels, nekaltas kelsiuos / be atminties, tarties, be giminės“ (p. 84). Šio skyriaus vaizdai vienas už kitą spalvingesni, grakštesni. „Skirtis“ ar naikina, ar stiprina meilę, tolina ar artina „apynį“ ir „rožę“? „Į apynio kvapnią sveikatą / geria maištaujantis krūmas / svyrančiom virkščiom apvytas / vystantis iš pašaknų // Dieve, kaip siekėsi šakos / kaip nepasiekiamai siekės / suglusti į vieną gyvatvorę / su devynbalsės lizdu // vienodi, abudu vienodi / abipus tako per sodą / prie kojų tau skečiasi rožė / man apynį krečia žaltys“ (p. 112).

Daugelyje eilėraščių „grįžtama į pradžią” – į vaikystę, į mitą. Koks įstabus to grįžimo ir amžino Buvimo vaizdas: „meldų, įmirkusių mirksnių, kūgį užgulęs / vaikas, žolių įsitvėręs / stumies nebūties pakraštėliais / praplaukia paukščiai, ir žuvys / gieda su sielius / į Rygą plukdančiais vyrais / stumiesi, delnais iri / iš gražumo liaujiesi iręs“ (p. 107). Čia tie „nebūties pakraštėliai“ pasiskolinti iš D. Kajoko poezijos. Daugelyje eilėraščių „žaidžiama“ mitų ir mįslių įvaizdžiais. Grožis  „žvejojamas“ eilėraštyje „užmesiu tinklą raudonų šilkų“: „už jūrų marių tašė / pro langą skiedros tyško / ir giedra buvo tąsyk / ant miško ir ant visko / mįslių kūrėjas žaidė / laikais, daiktais ir žodžiais / o kamuolinis žaibas / sūpavosi ant rožės“ (p. 120).

 Dar norėtųsi tyrinėti mįslingus, didingus vaizdus eilėraščiuose: „žaibolaida“, „pasaulis, kurį gyvenu“, „raibojo gaidžio aukojimas“, stebėtis tokia turbūt tik genialiam poetui, kūrėjui ir Dievui būdinga savijauta: „aidinčios erdvės buvau / pilnos aidinčio jauno / manęs ir šaltinio iš po akmenų šventoje / tamsoj...“ (p. 129). Bet palikim šiuos ir dar daugelį kitų eilėraščių pasidžiaugti aukštesnio intelekto skaitytojams, įžvalgesniems, jautresniems.

Gal reikėtų atsiprašyti, kad drįsau čia savo primityvius pastebėjimus ir įspūdžius reikšti...

 

Recenzijų konkursas.


 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.