Draugai

 
 

 




Recenzijų konkursas
Metų knygos rinkimai 2012
 



Įvertinti recenzijų konkurso dalyviai

Žemiau publikuojamos visos konkursui gautos recenzijos



Kodėl renkuosi „Idą iš šešėlių sodo“?




Ar gali tos pačios autorės kūrinys vėl tapti geriausia metų knyga paaugliams? Be abejo, jei kalbame apie Kristinos Gudonytės, žinomos scenarijų autorės, dailininkės, rašytojos ir režisierės „Idą iš šešėlių sodo“.






Kai nuoširdumas nuginkluoja


Kęstutis Kasparavičius – galybės premijų laimėtojas ir veteranas Metų knygų rinkimuose, tad ir naujausią kūrinį lydi palanki išankstinė nuostata: bus ne bet kas ir ne bet kaip, o rankoje gniaužiama knyga taps malonia patirtimi, – ankstesnėse knygose jo reikštasi kaip ramaus, saugaus ir organiško pasaulio kūrėjo.





Sudie, Une Kaunaite



Štai ir viskas, ką begalėjau pasakyti atvertusi pirmąjį knygos puslapį ir dar skeptiškai nužvelgusi tarsi iš spalvotų siūlų raizgalynės sukurtą Vilniaus senamiesčio vaizdinį.










Šioje poezijoje nėra vietos senukams

 


Ponas Aidas Marčėnas 2005-ųjų vasarą pokalbyje su Jūrate Baranova prisipažįsta, jog tingi „kankintis dėl vieno ar kito per gerai apie save galvojančio lietuvių rašytojo saviraiškos ir paskui stengtis apie jo ne visai vykusius tekstus vienu ar dviems sakiniais pasakyti gražiai ir tiksliai, bet taip, kad per daug neįžeistum“.







A. Šlepikas „Mano vardas – Marytė“



„Visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos.Viskas nutolę, tačiau nepamiršta. Vienos detalės ryškesnės, kitos jau prarastos, tarsi blunkančioje nuotraukoje. Laikas ir užmarštis užnešė viską sniegu ir smėliu, krauju ir drumzlinu vandeniu“.








Unikalus žvilgsnis į Kiniją



Keliauti ir atrasti kažką naują mėgsta daugelis. Žmones traukia nepažįstamos, neištyrinėtos vietovės, kultūros. Kinija – ne išimtis. Ji mums asocijuojasi su Didžiąja kinų siena, su galingomis imperatorių dinastijomis, tradicijų įvairove.








Jei imtų lenktyniauti traukiniai

 



Visai neseniai, pasakodama apie Kristinos Gudonytės romaną paaugliams, minėjau giminingą kūrinį, taip pat romaną paaugliams. Tai – Unės Kaunaitės knyga „Sudie, rytojau“.









Poezijos pokylis



Šiemet  literatūrologai pasiūlė skaitytojams išrinkti geriausią ne tik prozos, kaip kasmet, bet ir poezijos knygą.








Kaip gyventi, kai gyventi gerai?

 



2008 metais Linas Augutis LRT sukūrė filmą „Mes ateinam“,  apie kartą, kuri gimė po Kovo 11-osios. Filme, kontrastuojant su sovietine praeitimi, buvo bandoma parodyti jaunuolius, nebuvusius nelaisvėje.








Kaip vaikai išgarsėja XXI amžiuje?



Kokia gi ta knyga vaikams, kuri pretenduoja tapti 2012 metų geriausia? Pasirinkau Vilės Vėl „Kaip mes išgarsėjome“. Mane iš tiesų patraukė pavadinimas.









Ar spėjai nutapyti vyšnios žydėjimą?



„Ida iš šešėlių sodo“ su manimi keliavo po Lietuvą. Buvo vaiski rugsėjo diena, pro traukinio langą ankstų rytą regėjau, kaip vyniojasi pelkėtomis pievomis rūkai, kaip kyla jie ir klusniai gulasi žolėn, o paskiau, tartum išsigandę, atsitraukia.








Recenzija



Šiemet 2000 egz. tiražu išleistas A. Šlepiko romanas užpildo dar vieną „baltąją istorijos dėmę“ – sakoma trumpoje knygos anotacijoje. Tai „vilko vaikų“ situacija, dar vienas pokario skaudulys.








 


Apie pasaką suaugusiesiems



Pasijaučiau taip, tarsi būčiau seno dvaro gyventoja. Guliu didžiulėje lovoje, netoliese stovi stalas ant kurio ramiai jau daug metų miega drambliukai. Už lango, mano sode, nežinia iš kur pridygo šermukšnių, į šalia esantį daržą neseniai nusileido debesis ir dabar toje vietoje puikuojasi ežeras.







Šešėlių sodo arbata



Kas įdomu ir aktualu šiuolaikiniam paaugliui? Aišku, kad tai, kas nelegalu, amoralu ir kenkia sveikatai: alkoholis, narkotikai, muštynės ir peštynės, nelaiminga meilė, seksas, seksas ir dar kartą seksas bei mirtis.







 


 

Išgarsėję tarp lėlių ir krakatukų


Vaikų kategorijos laimėtojas šiųmetiniame Metų knygos konkurse greičiausiai nepateiks staigmenos – Nomedos Marčėnaitės „Lėlė“ jau apdovanota Patriotų premija, jai įteiktas gražiausios knygos diplomas, geriausio metų debiuto ir geriausios knygos mažiausiems skaitytojams apdovanojimai.







Poezija, raginanti eiti kartu



Žmogus yra silpnas – tą puikiai žino stiprus poetas. Bet be žmogaus bei jo silpnybių, poete, nėra poeto bei jų stiprybių, žmogau“. Šitais A. Marčėno žodžiais norisi pradėti kalbėti apie R. Stankevičiaus kūrybą, tiksliau apie 104 poezijos puslapius knygoje „Ryšys su vadaviete“.







Idos sodo šešėliai



Kristinos Gudonytės apysaka „Ida iš šešėlių sodo“ − viena iš dviejų kandidačių į Metų knygos titulą paauglių kategorijoje. Tiesa, irgi nelygiaverčių, mat Unės Kaunaitės „Sudie, rytojau“ kalba apie tai, kas aktualu vyresniesiems, jau bebaigiantiems mokyklą ar ką tik ją baigusiems jaunuoliams.





 


Juodai balti istorijos kadrai



Knygynų lentynose pasirodžiusi nauja Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“ vizualiai skaitytojo neturėjo vilioti. Bet pilkas ir niūrokas dailininko Romo Oranto viršelis su šmėstelėjusia raudona dėme, kurioje telkšojo pavadinimas, jei ne traukė, bent jau intrigavo.







Romanas – filosofinė pasaka?



„Tai norai: valandų kasdienių tylūs / pašnekesiai su amžinybe“ (R. M. Rilkė)? – gal taip galėtume nusakyti mūsų kraštiečio rašytojo Donaldo Kajoko antrojo romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012 m.) esmę?


 




 

Erdvi transcendentinių pajautų amplitudė



Poetas Sigitas Geda sakė, kad poezija yra tai, kas geriausiai atitinka mūsų vidinę būseną. Kas adekvatu giluminiams virsmams apibendrinti[1]. Tie virsmai – gaivalingoji gyvenimo jėga – yra dominantė jau šeštosios poeto Rimvydo Stankevičiaus knygos „Ryšys su vadaviete“.






 

Genijus sveikina poetą Eugenijų
(Knygos pristatymo scenarijus)




Veikėjai: Salvadoras Dalí, poetas Eugenijus, profesorė deivės vardu, garsi eseistė, geras poeto draugas poetas, vienas kitas leidyklos atstovas, kritikė tuo pačiu deivės vardu, keletas kalbančių skaitytojų.




 


Apie mūzas ir mažas nuodėmes (arba E. Ališankos esė knygos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ gyvenimas)



Neprisimenu, kada pradėjau rašyti, aiškiai žinau, kada nustojau deginti savo parašytus tekstus. Prieš tai atlikau keletą reikšmingų darbų: išgyvenau vaikystės baimes, nustojau bijoti mamos ir susiradau naują mūzą.


 

 








Unė Kaunaitė, „Sudie, rytojau“



Visi žmonės (bent jau tie, kurie stengiasi savo gyvenimui įkvėpti prasmingumo) dvejoja, ieško atsakymų į klausimus, į kuriuos sau atsakyti gali tik jie patys. Būtent apie tai ir ši knyga, apie pagrindinės herojės Vytautės ieškojimus atsakymų į garsiai neištartus klausimus, apie meilės paieškas ir baimę likti vienai.

 

 




 

Kristina Gudonytė. „Ida iš šešėlių sodo“



Ką tik užverstos knygos recenziją rašyti be galo sunku: rieda ašaros, gerklėje tarsi koks gumulas įstrigęs, trukdo blaiviai mąstyti ir vertinti. Bet, nepaisant visko, pasistengsiu  išsakyti savo mintis apie šią knygą.







Kristina Gudonytė, „Ida iš šešėlių sodo“



„Ida iš šešėlių sodo“ – trečioji Kristinos Gudonytės knyga paaugliams. Pagrindinė šios knygos heroje – moksliukė Sofija, svajojanti tapti žymia rašytoja, o ši knyga – pirmas Sofijos kūrinys. Pradėdama kurti šią knygą, Sofija ilgai svarsto, koks bus pagrindinis personažas ir apie ką bus knyga.





 

Recenzija Unės Kaunaitės knygai „Sudie, rytojau“


Man dažnai sunku kalbėti apie laisvę. Galbūt todėl, kad į tą vienintelį žodį, telpa tiek, kiek mano protui sunku iškart aprėpti. Yra begalės laisvės formų, daugeliui laisvė asocijuojasi su tobulumu. Sunku pasakyti, kas gali nutikti žmogui, kuris savyje talpina tobulybę, tačiau kartu turi progą būti visiškai laisvas.







Pražūtingas abejingumas




Kristina Gudonytė – aktorė, dailininkė, rašytoja, režisierė. Jos knyga „Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009 m. pelnė geriausios Metų knygos paaugliams vardą. „Ida iš šešėlių sodo“ – romanas, trečioji autorės knyga, skirta paaugliams.




 


EŽERE, arba Viskas lygiai taip ir sykiu visai visai kitaip



Sapnavau, buvau ežere. Dvi paras purtė šaltis ir drumstėsi vanduo. Po to dvi paras drumstėsi vanduo ir purtė šaltis...











Keturių vyšnių istorija



Ar, perskaičiusi K. Gudonytės knygą „Ida iš šešėlių sodo“, suskubau prie lango ieškoti siluetų? Ne. Šią knygą paėmiau gana atsainiai ir net ne iškart atsiverčiau skaityti, kadangi nemėgstu mistinių, fantastinių kūrinių (kartais juos vadinu rašliava).





 


Viskas visada vis tiek bus gerai


„Lėlė“ – pirmoji visiems mums žinomos dailininkės ir televizijos laidų vedėjos Nomedos Marčėnaitės knyga. Pirmasis Nomedos žingsnis į vaikų literatūros pasaulį pasirodė ypač sėkmingas: knyga jau pripažinta 2011 metų geriausia metų knyga mažiesiems ir reikšmingiausiu metų vaikų literatūros debiutu.






Kristinos Gudonytės  knygos „Ida iš šešėlių sodo“ recenzija



Aktorės, dailininkės, režisierės ir rašytojos Kristinos  Gudonytės  trečioji knyga paaugliams „Ida iš šešėlių sodo“ apie meilę, pavydą, pasitikėjimą, išdavystę, amžinybę ir mirtį.
 

 








 

Uoliajam skaitytojui



Ankstyvoje paauglystėje didžiausias literatūrinis iššūkis man atrodė Jameso Joyce‘o „Ulisas“: ir dabar prisimenu tą nemalonų jausmą, kai skaitydama romano sakinius kliūvi, klumpi ir supranti, kad tikrojo skaitymo malonumo negali patirti dėl savo ribotumo (kurio pripažinti iš pradžių labai nesinori).




Saussure’as ir šviesa tunelio gale




Jeigu reikėtų pagalvoti apie meilės ir kūrybos „tandemą“ – poetų porą – nė nemirktelėjusi įvardyčiau Vytautą Bložę ir Nijolę Miliauskaitę. Kelis kartus mirktelėjusi prisiminčiau ir kauniečių „komandą“ – Gintarą Patacką ir Tautvydą Marcinkevičiūtę.




 


 

 

„Mano vardas – Marytė“ – šokiruojanti knyga



Perskaičiusi A. Šlepiko knygos „Mano vardas – Marytė“ pavadinimą nusišypsojau ir žaismingai norėjau atsakyti: „Mano vardas – Justina, malonu susipažinti“, lyg tai būtų tik dar viena nauja kasdienio gyvenimo pažintis.




 



 

Vaivoje užaugintas Pekinas


Pirmoji Vaivos Grainytės knyga „Pekino dienoraščiai“ knygynuose pasirodė tuo laiku, kai aplink laužą šoko Jonai ir Janinos – taigi tada, kai žmonės lepinosi ilgiausiomis dienomis ir vienas po kito gulė ant smėlio ar hamako skaityti knygų, kurias jau seniai norėjo paskaityti.

 


 


 

„Sapnų katytė“: cukruoti džiaugsmai ir abejonių debesėliai
 

Kažin ar Metų knygos rinkimus galima įsivaizduoti be Kęstučio Kasparavičiaus: 2008 m. vaikų metų knyga buvo išrinktas „Sodininkas Florencijus“, o 2009 K. Kasparavičius į sceną kopė atsiimti apdovanojimo už knygelę „Kiškis Morkus Didysis“.




 

 

Naujoji piligrimystė: Mikalojus Kristupas Radvila GRAINYTĖ



Pradėkime nuo mūsų laikų keistenybių: Vaivos Grainytės knygos „Pekino dienoraščiai“ („Vaga“, 2012) tiražas, nepraėjus nė pusmečiui po premjeros, kartojamas jau trečią kartą. Paklausa išaugo be jokių reklamų, specialių prezentacijų ar akcijų.




 


 

Sapnų fotoalbumas su užsilikusiomis blykstėmis

 


Šiuolaikiniame pasaulyje tiek daug erdvių, tiek daug naujų gyvenimo kišenių ir rankovių, kad kalbos žiponas, kurį tariamės pasiuvę patys, ima apsimetinėti kur kas gyvesniu padaru už daržo kaliausę, – kur ten?! – jis ima lygiuotis į Gyvenimą, dangaus laukus apsodina itin derlia kultūra – žodžiu, o jau tas, ne pirštu penėtas ir įvaldęs savaiminio susitvarkymo procesus, mosuodamas margomis sinergetikos vėliavomis, išplaukia mums nežinoma kryptimi. 
 






Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas – Marytė“ recenzija


Būna knygų, kurias skaitai be galo ilgai, prisiriši prie jų, susibičiuliauji, nešiojiesi visur su savimi, glostai, čiupinėji ir atrodo, kad tai truks visą amžinybę. Ar priskirčiau šiai kategorijai Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“? Tikrai ne. Tai – viena iš tų knygų, kurias perskaitai vienu kvėptelėjimu, bet kurios, nepaisant to, giliai įsirėžia į sąmonę ir nori nenori palieka ten pėdsakus.






Ne kožnam pabažnam... ...plaukti simbolių rate...


Tikrai ne kiekvienam pamaldžiam – t.y. trokštančiam pažinimo – skirta jauno rašytojo Andriaus Jakučiūno (g. 1976 m. Vilniuje) knyga „Lalagė“ (2011 m.). Pirmosios trys šio produktyvaus rašytojo knygos – „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ (1999 m.), „Servijaus Galo užrašai“ (2005 m.), „Tėvynė“ (2007 m.) – skaitytojų ir literatūrologų įvertintos kaip „vienos ryškiausių pastarojo laiko knygų“.

 










Viršelio aplanko vidinėje pusėje po minimalistine autoriaus nuotrauka – glaustos žinios: „Žinomas poetas, eseistas, vertėjas. Gimė 1960 m. tremtyje, Barnaule.



 


Poetas nebebijo, poetas kalba. Tai – Rimvydas Stankevičius. Autorius, kurio jau nebereikia pristatinėti. Poezija, kuri kalba pati už save. Ir galbūt gimstanti tradicija – naujas eilėraščių rinkinys prieš Poezijos pavasarį. Pernai tokiu pat laiku pasirodė „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, o šiemet knygynuose skaitytoją intriguoja „Ryšys su vadaviete“.







Knyga, liudijanti kančią


Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ skatina mąstyti apie autoriaus vietą mūsų kūrybos pasaulyje. Ko gero, ne vienam ši pavardė pirmiausia asocijuojasi su televizija, po to su teatru, ir tik tada su literatūra. Bet juk A. Šlepiko būta (ar esama) poeto, novelisto, dramaturgo, o dabar į jo curriculum vitae bus galima įrašyti ir reikšmingą romanisto titulą.






 


Iš draugės bibliotekininkės rankų, kartu su entuziastingais atsiliepimais, gavusi „Pekino dienoraščius“  ir viršelyje perskaičiusi pavardę „Vaiva Grainytė“, truktelėjau pečiais:  „Kas tokia? Kodėl nežinau?“. 800 egzempliorių tiražu „Vagos“ išleista knyga nesiafišuoja Lietuvą apklojusių „Pegaso“  knygynų top-dešimtukuose,  o jos autorė  neskelbia  įžvalgų nuosavame bloge populiaraus dienraščio tinklapyje.






Labas, „sudie“


Einu Dominikonų gatve, asfaltas šlapias, lyja, nors gruodis jau į pabaigą. Šiandien Vilnius su manim šnekasi, atrodo, lyg laikyčiau jį prie ausies kaip kriauklę iš pajūrio. Perskaičius Unės Kaunaitės romaną „Sudie, rytojau“ man jis kitoks, ne revoliucingai, bet švelniai kitoks.


 
 
 

 
Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.