Draugai








 
 



Elvina Baužaitė. Būti (su) žmogumi

2015-12-15

 

 


Odilė, arba Oro uostų vienatvė: romanas / Valdas Papievis. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 309 p. – ISBN 978-609-01-1939-6

„Jis ėjo ir ėjo. Kartais, regis, čia pat, o eini eini ir niekaip prieit negali. Tuštuma – tai ėjimas be tikslo, ši tuštuma – tai eiti, kad eitum, ši tuštuma – tai vienišiaus ėjimas ten, kur tavęs niekas nelaukia, bet tau ir nereikia, kad kas nors tavęs lauktų. Eiti – tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą ir sienas. Namai, turintys pamatus, stogą ir sienas, yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasi namus. Namuose galima būti, bet negalima juose įsikurti. Jie – tik laikinas prieglobstis, tikrieji tavo namai – eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo“[1], – romane Eiti (2010) rašė Valdas Papievis (g. 1962). Prozininkas, publicistas, vertėjas, žurnalistas – kultūros žmogus, jau daugiau nei dvidešimt metų gyvenantis Prancūzijoje, Paryžiuje, savo namais tebevadina Lietuvą, gimtuosius Anykščius, tačiau kūryboje prancūziškoji gaida yra aukštoji, ji – ryški dominantė, tekstus siejantis, vienijantis leitmotyvas.

Jau pirmoji knyga – romanas Ruduo provincijoje (1989) – sulaukė pripažinimo, V. Papieviui skirta Antano Jonyno premija. Tais pačiais metais pasirodė apsakymų rinkinys Užmaršties slėnis. Tarsi užsimiršta, stojo tyla, trukusi keturiolika metų. Tada – romanas Vienos vasaros emigrantai (2003), po dvejų metų išleistas ir kompaktinėje plokštelėje. 2010-ieji. Romanas Eiti. „Ėjimas, vaikščiojimas, lyg ko ieškant, tikintis. Ilgo ėjimo poreikis, nuošalumo, gamtos. Vidinė kalba, jos intensyvumas, ritmo jutimas, lyg atsiliepiant į bendresnį visatos ribėjimą. / Daug poezijos yra išvaikščiota“[2], – taip kalbėjo literatūrologė Viktorija Daujotytė, ieškodama poezijos, jos esaties, kilmės ištakų, gimimo pradmės. Citata atliepia romano Eiti minties audinį, tiksliai nusako, kodėl austa, kaip austa, kas suausta ir išausta; įvardija kūrinio dvasią. Poezijos ėjimas, pasirodo, galioja ir proziškajam, todėl V. Papievio rašymo stilius, išsiskleidęs, nuskaidrėjęs būtent šiame romane, leidžia rašytoją vadinti prozos poetu. Išėjęs prozos poezijos kūrinys buvo sutiktas, pripažintas, įvertintas – knyga pateko į geriausių prozos knygų penketuką Metų knygos rinkimuose (2010), Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė Meniškiausia 2010 metų knyga ir rašytojui skyrė metinę premiją (2011), taip pat šis romanas autoriui pelnė ir Liudo Dovydėno premiją (2011).

Vienos vasaros emigrantuose išvykęs Prancūzijon, Paryžiun, V. Papievio literatūrinis veikėjas čia ir (pasi)liko. „Tavo namai yra visur ir tavo namų nėra niekur. Tu tik eini iš vienų namų į kitus“[3], – ištarė rašytojas viename interviu. Tai pasako daug, atskleidžia: jo kūrinių veikėjas eina iš vienų namų į kitus, vienuose ilgiau užtrunka, kituose – trumpiau, prie vienų labiau prisiriša, sutampa su aplinka, prie kitų – mažiau. Jis yra bastūnas, klajoklis, iš čia į ten eina, klaidžioja...

Naujausiame romane Odilė, arba Oro uostų vienatvė (2015) veikėjas ir kūrinio pasakotojas apsistoja pas devyniasdešimtmetę paryžietę Odilę. Nuomininkas, tad prisirišimo reikmių ir verčių požiūriu esąs lyg tarp kitko, juolab vienišaująs. Vis tik ne (!), jis suartėja, sutampa tiek ir taip, jog pažįsta kito pasaulį, atidengia ištisą gyvenimo istoriją ir, eidamas jos punktyriškais kontūrais, fragmentų nuotrupomis, čiuopia žmogiškosios esaties esmę. Rodos, nė negalvodamas, nesusimąstydamas intuityviai jaučia, kaip būti su žmogumi, idant būtis, buvimo prabanga nevirstų išmalda. Romane pastebima vietojauta, Paryžiaus miestas gyvenamas ir įsigyvenamas, tačiau šioje recenzijoje dėmesys telkiamas į žmogaus pajautą. Tad apie Odilę, sutiktą, pamatytą, pažintą, pajaustą, išskaitytą...

Moteris gyvena pačiame Paryžiaus centre, ganėtinai prabangiame bute su pastoge, kurioje ir apsistojęs nuomininkas – veikėjas pasakotojas. Vyras Maiklas miręs jau dešimtmetį. Vaikai Eva ir Henris įsikūrę Didžiojoje Britanijoje, rūpinasi, lanko.  Odilė – nevieniša, dar daugiau, jai kuo toliau, tuo labiau, dažniau galimybė būti vienai tampa prabanga. Devyniasdešimtmečio jubiliejus švęstas iškilmingai – „La Samaritaine, vienos didžiųjų Paryžiaus krautuvių prabangiame restorane“ (p. 11), – nes Odilė gyvena čia ir dabar, tačiau bėgantis laikas nori nenori priverčia vis dažniau žiūrėti atgal, žvelgti į tai, kas yra ar jau buvo tavo gyvenimas, „kurį dabar gyveni, ir tasai, į kurį, jau nugyventą, atsisukęs iš tolo žvelgi. Lyg tavo, lyg nebe tavo“ (ten pat).

Judėjimo trajektorija vis pastebimiau krinta, laukas traukiasi. „Už atsiknojusios šaligatvio plytelės užkliuvo. Jau baugu ją vieną išleisti...“ (p. 19). Kaip žymi veikėjas-pasakotojas, nuo tada Odilę į promenadas ėmė lydėti jis. Iš pradžių lazdelė, kuria pasiramsčiuodama moteris palydovo prašo pasakyti, kai pamatys ją kūprinantis, vėliau vežimėlis, kurį sustabdyti ir leisti paėjėti jai pačiai, bėgant laikui, Odilė nori vis rečiau. Prarandi, netenki (tau pačiam atrodo, tarytum kas atima) vieną, kitą... galimybę veikti – gyventi (!). „Nepajunti, kaip kasdienybė tave pasigauna“ (p. 12), uždaro, įkalina visa apimančiame ir nenumaldomai menkstančiame dienos pasikartojimų rituale. Bandai priešintis, kovoji, ieškai būdų, kaip „savo valią dar teigti“ (p. 24). Odilei „įgeidis stumdyti baldus, lentynose pagal vis naują tvarką rikiuoti knygas, spintose perkabinėti drabužius yra aistra, gal net manija, turėjusi sudrumsti kasdieną, sugriauti jos monotoniją“ (ten pat).

Senatvės žaislai – per gyvenimą sukaupti daiktai. Jie liudija žmogaus istoriją, patį žmogų, amžių, radęsi, kaupęsi, tarytum drauge gyveno ir vis dar (gal) tebegyvena: „ Staltieses, servetėles, porcelianą, krištolą, sidabrą nešiojau – ko tiktai ten nebuvo. Odilė pasakojo, ką paveldėjo, ką ir kur nusipirko “ (p. 12). Nesvarbu, kad daiktai stovi metų metus nepajudinti, niekam nereikalingi – sieja jausmas, tačiau artėjančiai gyvenimo baigčiai tai nerūpi, suvoki: „Daug ką iš šios spintos reikėtų parduoti, padovanoti, galbūt iš viso išmesti. Stiebtis ar lankstytis jau nebe man“ (p. 12–13). Vieną dieną net ir gėles mylėti nebe tau (!), nes tiesiog nepajėgi: „Gėlių jūs neturite, kaimynai balkonuose net krūmų prisisodinę. Nemylite gėlių? / Pamiršai, kiek man metų? / Amžius ir gėlės? / Gėlėmis rūpintis reikia. / Paula galėtų. / Jei ne pats gėlėmis rūpiniesi, jos tarsi ne tavo“ (p. 9–10). Kūnas išduoda žmogų, kad ir kaip siela, širdis benori gyventi.

Būties beprasmybė gresia tam, kuris pats ne(be)gali būti sutiktas, o norimų sutikti – nesulaukia. Senatvės ar tiesiog negalinčiojo palydovai: iki begalybės išsitęsusi laiko tuštuma ir erdvės perteklius, romane metaforiškai, su švelnia ironija taikliai įvardyta aristokratiška prabanga nieko neveikti. Bent kartais nieko neveikti – prigimtinė teisė, pravardžiuojama tinginyste, net pareiga; tačiau senatvė (tiesiog kokia negalia) ją paverčia privilegija – bausme, išbandančia, kai „grožisne tik džiaugsmu būti užlieja, bet ir būties beprasmybe bei baigtinumu veria: kritimas į nieko bedugnę aplink tave ir tavyje pačiame slypinčią“ (p. 28). Romane akivaizdėja, jog veikiausiai tik senatvėje, užkluptas orumo, mokėjimo išbūti, kai būti darosi vis sunkiau, vis mažiau įdomu, miela, atsakai: kas tu? Kuo tapai gyvendamas? Sužinai, ko iš tikrųjų išmokai.

Nepaisant žilų plaukų, pavargusios ir sukritusios odos, Odilės veide ir charakteryje ryškiausia „kažkas ne tik iš jaunystės, bet dar ir iš vaikystės“ (p. 16). Ji smalsi, besistebinti, užsispyrusi, kartais aikštingai besiožiuojanti, išdidi (kiek leidžiama, dažnai kiek išsikovojama iš gyvenimo diktato), pasitempusi, elegantiška. Tai žmogaus valios ir galios teigimas, kai amžius – ne našta, o išminties grožis, žavingas ir įkvepiantis mokėjimas gyventi (!) skirtą laiką: „Sau daugiau negu įprasta leisti – vienas iš mažų malonumų, kai iš to, be ko apsieitum, susikuri šventę“ (p. 46). Odilės pasirinkta pozicija – saugoti savąjį , mylėti visa, nes būtis – dovana, kurią privalu išpakuoti. Ji eina pačiais galimybių ribų pakraščiais, todėl reikli sau, kitiems, viskam, juk gyventi – prabanga. Žvelgiant iš šalies visa tai gali atrodyti tiesiog aikštingumas. Taip, ir jo yra, bet jis toks žavingas: „Prie vienai per didelio apskrito stalo tarsi negyvenamojoje saloje atsidūrusi, išsidėlios lėkštę ir lėkštutes, valgymo įrankius, pasistatys taurę. – kam viso to reikia, idant gyventų: – manydavau, kad iš aikštingumo kartais į restoraną pietauti išeina. Juk skųsdavosi, kad pirmyn atgal stumdyti vežimėlį jai kartais įgrysta. Dabar sakau sau, kad turbūt ir praėjusių laikų ilgesys. Kai namai šurmuliuodavo. Noras pabūti su žmonėmis, tegul nepažįstamais. Ir pojūtis tos mažos prabangos, kai lėkštes keitiesi ne pats, o tau jas pakeičia“ (p. 18–19).

Žiūrint iš geografinės, socialinės, kultūrinės perspektyvos, tarsi savaime veriasi klausimai: ar Odilės blaivus, optimistiškas mąstymas, nusiteikimas yra amžiaus dovana, ar tai charakterio ypatybė, prigimtinė savybė? Galbūt kultūrinė aplinkybė, kai orumas – neliečiama, saugotina, saugoma ir išsaugoma privalomybė, vienintelis būdas (iš)gyventi? Gal Odilę suformavo prancūziškoji terpė? Atsakyti vienareikšmiškai sunku, tai ne recenzijos užduotis, tačiau veikėjas-pasakotojas kartą ištaria, jog tokią kaip Odilę retai išvysi, tad veikiausiai ir Prancūzijoje, kaip ir Lietuvoje, su veikėja tapatintis galėtų ne daugumos – išimtys. Dargi nesinorėtų, jog savivertė šiandien būtų praeities, tos belle époque, o taip manyti galima: „Žmonės gyvena ilgiau ir saugiau, o gyventi vis labiau bijo, vis daugiau jiems apsaugų reikia. Tos apsaugos – iš infantilizmo. Sykiais nebežinai, ar juoktis, ar verkti. Tik pamanyk, iki ko nusirito, kad ginčijasi, ką daryti su cigaretėmis. Nesistebiu, jei vieną gražią dieną ir Kamiu, ir Ginsburgas, o ir visi kiti po mirties mes rūkyti: cigaretes ištrins, nuotraukas retušuos“ (p. 58).

Taigi, senatvėje, kai gyvenimas, kasdienybės rutina – prasimanytas žaidimas, gerai turėti žaidžiantį drauge, žaidžiantį, nepaisant žinojimo, jog „ne nuo atsitiktinumų, o nuo įnorių viskas priklauso“ (p. 24). Nežinom, ką sutiksim, kaip, kada ir kodėl. Nepažinojai – nebuvo, o iš tiesų juk gyveno, tad pažinęs atverti knygą, istoriją, kurios herojus dažnai nekantriai laukia, kol bus sutiktas, pažadintas, nes nuo beprasmio buvimo pavargstama. Taip regisi Odilės ir nuomininko pažintis, kuri tarytum be pradžios ir (ar) pabaigos, nes suimama, persiimama: „ Taip susigyvensiu, jog atrodys – šiame kambarėlyje nuo seniausių laikų esu įsikūręs , negalėsiu prisiminti, kaip susipažinau su Odile, – dingosis, ją visada pažinojau“ (p. 15). Giminystės ryšių nesaistomas, konkretaus vaidmens, funkcijos neatliekantis – pašalinis, – „promenados su Odile man buvo tik šalutinis sakinys, kurį nori nenori teko rašyti ir kurį iš karto pamiršdavau, vos atsidurdavau savo rate“ (p. 126), – neangažuotas padėti buityje, rūpintis senyva moterimi, saugoti jos sveikatą, – tai daro dukra, slaugytojos, – laisvas (!), tad gali ir geba žvelgti kontekstualiai, atsiplėšęs nuo buities, jos nepaisąs, mato ir mąsto būties plotmę. Todėl pastebi ir suvokia sterilaus, tuščio, sutelkto į buitį gyvenimo beprasmybės nuobodulį, kurio kaip įmanydama vengia aristokratiškai aikštinga valiūkė Odilė. Tai patraukia, žavi, įkvepia ir tarytum atsitiktinai susitikę skirtingo amžiaus žmonės tampa bendrininkais, smulkiais sąmokslininkais, išnaudojančiais visas privilegijas, idant ne priimtum duodamą buvimo išmaldą, o pasiimtum gyvenimo prabangą: „ Kone visada pasiūlo viskio išgerti. Valiūkiškai susižvalgę, lys smulkūs sąmokslininkai susidaužiame. Ir Selmai (slaugytoja) esant kartais ranka į barą parodo, o iš jos akių suprantu klausiant: ar ji, ar aš čia šeimininkė? Tokiam amžiui ir vos pastovint ant kojų su vežimėliu autobusais trankytis; o čia dar – vien iš paikystės, be jokio reikalo“ (p. 119, 133). Paskutinė ištraukos frazė – Odilės bendraamžės draugės Koletės žodžiai. Lengvas pavydas atsisakiusiojo gyventi, nes gyventi ir yra vienintelis ir svarbiausias reikalas.

„Įgeidžių nepaisyti negalėjau, ir iš jų, kaip iš jos šypsenų, kurių potekstes reikėjo mokėti skaityti, iš balso tono braižiau jos portretą, tikriau – jis savaime ryškėjo“ (p. 25). Žaidi siūlomus žaidimus, atlieki prisiimtą ar tau skirtąjį vaidmenį ir tariesi pažįstąs žmogų, tačiau susikurtas jo portretas tėra kito atspindys tavyje: „ Paaiškės, kad apie Odilę žinojau, bet oi, kaip ne viską, o atsakymai, kuriuos maniausi radęs kartais galvodamas apie ją, neretai būdavo tik pramanai, tariami slėpinių įminimais, dažniausiai patys lengviausi“ (ten pat). Odilei mirus, žvelgdamas atgal, tai suvokia nuomininkas. Paaiškėja: buto šeimininkė nebuvo tik šalutinis sakinys, jie abu kūrė gyvenimo meną – kiekvienas savojo, o drauge ir esančio šalia, kartais paprasčiausiai sėdint tylomis, iškrėtus eibę ir autobusu nusibeldus ten, kur norisi, ar bet kur, tiesiog išvykus pasidairyti.

Pats buvimas žmogaus su žmogumi yra vertybė, žinoma, galima būti tarp kitko, tačiau V. Papievis veikėją apdovanojo galbūt (pernelyg) stipria intuicija, jautrumu, atjauta: „ Žiūriu į Odilę fotelyje prieš mane sėdinčią, pamanau, kad Odilę dar viena netektis slėgti turėtų. Tai – galimybės pabūti vienai praradimas. Žinau, kad Evai tai nepatiktų, per promenadas prasimanau dingstį ją palikti vieną . Kiekvieną sykį linkteli galvą, neskubėk, taria ir užsimerkia“ (p. 119). Kone viena esminių žmogiškumo ypatybių – empatija – gebėjimas įsijausti į kito dvasinį, emocinį, fizinį pasaulį, juo persiimti – tai yra būti su žmogumi. Eiti vienu ritmu, o tai nėra lengva, to reikia išmokti: „ Pirmomis dienomis dar kirbėjusi nekantra greitai užgeso, o nuobodžią inerciją, savo žingsnius prie jos žingsnių taikyti palaima užliejo“ (p. 27), – ir pažinti kito pasaulį, regimą, vaikštomą, jaučiamą. Tada supranti: buvimas (visada!) yra dialogas, tai dalijimasis, kai duoda ir gauna abu: „Lydėdamas Odilę susipažinau su žmonėmis, su kuriais be jos susipažinęs nebūčiau, įėjau pro duris, kurių vienas tikriausiai niekada nebūčiau pravėręs. Ir jos įpročiais nejučiomis persiėmiau“ (p. 45). Prancūzų kalba sentiment reiškia „jausmas“, vedinys sentimental – „jausmingas“. Elžbietos Banytės teiginys, jog šiame V. Papievio romane „vienintelis naujas dalykas – padidinta sentimentalumo“[4], sakytina, yra pačios pasakojamos istorijos (pa)reikalauta ypatybė. „Kad liktum gyvas, reikia turėti sentimentų. Juos rinkti, saugoti, ginti. Kur nėra sentimentų, nėra ir atminties“[5], – buvęs ir atsimenantis V. Papievio sukurtas personažas, persmelktas ypatingos žmogaus pajautos, atjautos, taip pat vietojautos – didžio žmogiškumo manifestacija beprasmio bėgsmo užvaldytoje postmodernybėje.

Odilėje, arba Oro uostų vienatvėje iškart pažinsi, pajusi V. Papievio rašymo stilių – įtraukia, įsupa, poetiškas sakinys lengvai vilnija, nostalgiškai veda neretai ne vieną pastraipą, tad, besiveriant vaizdams, verpetuojant emocijoms – giedros, svajingo liūdesio, valiūkiško džiaugsmo, – nejučia stabteli, bėgti siužetu negali, vidus neleidžia, eini svaigiai melancholišku ritmu, tarsi pamažu versdamas nuotraukas albume – prisimindamas, grįždamas, sutikdamas ir sveikindamas žmogų, artimą, per šviesmečių šviesmečius nutolusią mažą visatą. Tai puikiai vizualiai įprasmino knygos dizainerė Asta Rastauskienė. Prano Gailiaus tapybos darbo iš ciklo Jautrūs paviršiai subtili variacija kuria erdvėje judančio, sklendžiančio žmogaus aliuziją.

Šis romanas – kiekvienam, kuris rudenį, lapkričio mėnesį, žiūrėdamas, kaip vėjas neša audros debesis, nieko labiau nenori, „tik kad nors viena sesė ar brolis, Viešpačiui širdį atvėrę, už mus visus melstųsi . Už mus visus, visiteurs“ (p. 254).

______________

[1] Papievis V. Eiti. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 29, 56–57.

[2] Daujotytė V. Lašas poezijos. Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 21.

[3] Nastaravičius M. Rašytojas Valdas Papievis: ėjimas – nerimo gyventi išraiška. 15min.lt [interaktyvus], 2011 [žiūrėta 2015-10-28]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/asmenybe/rasytojas-valdas-papievis-ejimas-nerimo-gyventi-israiska-285-141540.

[4] Banytė E. Kai kirtis į pabaigą šoka. Šiaurės Atėnai [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2015-10-30]. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2015/10/16/kai-kirtis-i-pabaiga-soka/.

[5] Daujotytė V. Ten pat, p. 48.

 

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.