Draugai








 
 



Antanas Sheshi. Objektyvusis Aidas Marčėnas: recenzija su išankstine nuostata

2016-02-02

 
 


 


Viename: eilėraščiai / Aidas Marčėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 142 p. – ISBN 978-9986-39-851-6

Kažkodėl tikima, kad išankstinės nuostatos kenkia objektyvumui. Bet pajėgumas būti objektyviu ir įsivaizdavimas tokiu esant – skirtingi dalykai. Vargu ar būčiau gebėjęs nešališkai pasisakyti apie Aido Marčėno kūrybą ir prieš ketvirtį amžiaus, kai nedvejodamas rikiavau jį pirmoje didžių lietuvių poetų eilėje. Deja, A. Marčėno padėtis šioje rikiuotėje senokai pasikeitusi: gal anksti tapęs stabu, anksti ir sustabarėjo? Nors, kalbant apie naujausią jo poezijos rinkinį „Viename“, norėtųsi sakyti priešingai – pernelyg atsipalaidavo.

Pasiryždamas rašyti apie šią knygą iš anksto žinojau – objektyvus nebūsiu. Suvokiau tai dar prieš ją atversdamas. Mačiau: įžengęs į naują tūkstantmetį A. Marčėnas slopsta, iš aido telieka aidužis, labiau dūžio padarinius nei garsą primenanti mažybinė forma, nyksta esmė, skambesys, plinta (m)inkštimas... Šis pojūtis nesitraukia daugiau nei dešimt metų ir stiprėja sulig kiekviena jo knyga. Bet jaunystės laikų dievaičiai taip lengvai neišdyla iš pasąmonės: viltis, kad klystu, kad dar pavyks aptikti kadaise taip žavėjusį poetą, neapleido net skaitant paskutinius naujausio rinkinio puslapius. Kad ir kaip gaila, – neaptikau.

Kas gi pasikeitė? Galimų atsakymų spektras platus: kito poetas, skaitytojai, rašymo stilius, o gal tiesiog – laikai. Tiksliai šių pokyčių priežastis įvertinančio mato tikrai nerasime, tad belieka mėginimai apčiuopti bent kiek aiškesnį jų pradžios indikatorių. Vienas iš tinkamiausių tarp jų – nesyk minėtas objektyvumas; tiksliau – pasikeitęs A. Marčėno požiūris į jį. Šis bruožas – tikrasis poeto kūrybos kaitos išdavikas: pastaruoju metu A. Marčėnas vis labiau jaučiasi esąs tikrosios tiesos skleidėjas, kurio knygas pristatantiems apžvalgininkams dažnai belieka konstatuoti: „ši poezijos knyga – tinkama visiems, tačiau specialiai subalansuota ji tėra dviem - Dievui ir pačiam autoriui“1. Šioje citatoje kalbama apie vieną iš ankstesnių poeto rinkinių, bet ji būtų nesunkiai pritaikoma ir mėginant subtiliai apibendrinti naujausios knygos tekstus. Perdėtas recenzentų subtilumas ir baimė užgauti galimai taip pat nemenkai prisidėjo prie to, kad A. Marčėno kūryba nebežavi (ir, regis, ne tik manęs). Kartais susidaro įspūdis, kad ilgą laiką A. Marčėno poezijos statinius čiupinėjusių kritikų pirštai iki blizgesio nuglaistė čia įmūrytus angelus, o jų akiniai (kadaise turėję pagelbėti įžvelgiant nelygumus) nejučia pasidengė nuo angelų sparnų byrančios rožinės pudros sluoksniu.

Tad pamėginkime pažvelgti į „Viename“ be akinių. Statistiškai šią knygą derėtų apibūdinti kaip daugiau nei šimto verlibro tekstų, sudėliotų į keturis skyrius (tiesa, paskutiniame – vos vienas eilėraštis) ir užėmusių 144 puslapius, rinkinį. Dauguma atvejų – būtent tekstų, laisvų pamintijimų apie niekniekius, o ne eilėraščių. Kalbėdamas apie kitą autorių to tikrai neakcentuočiau, nes pagal šiuolaikinės lietuvių poezijos „standartus“ (vis lengviau išsitenkančius posakyje „poezija – studentų ir pensininkų užsiėmimas“) šiems užrašams nelabai ir rastum priekaištų. Bet ar poetui, kurio kūryba jau įsiterpė į mokyklinių vadovėlių turinį, neturėtume kelti aukštesnių reikalavimų? Rodos, kad pats A. Marčėnas, rašydamas knygą, taip nemanė. Jei reikėtų sukurti trumpą reklaminį šūkį, labiausiai tinkantį šio rinkinio apibūdinimui, pasirinkčiau lengvai. Atsainumas!!! Tai – žodis, nusakantis knygos esmę.

Atsainumo čia apstu visur – autorius aiškiai laikė jį tikrąja rinkinio sudarymo koncepcija. Kūrėjui ji patogi: atėjo laikas išleisti knygą (o A. Marčėnui pastaraisiais metais toks laikas „ateina“ vis dažniau) – sumeti dar neskelbtus tekstukus į kelis failus ir siunti leidyklai, lai spausdina... Kad šios spėlionės gali būti artimos tiesai, išduoda ir knygos turinio pateikimo netolygumai. Antai, trečiasis rinkinio skyrius „Trys viename“ kiek stipresnis ir nuoširdesnis (kituose šių savybių labai trūksta), bet užuominų ar sąsajų, leidžiančių suvokti tokios dėlionės tikslingumą, knygoje aptikti sunku. Iš neturėjimo ką veikti gimusių tekstų gausa (ypač pradiniuose puslapiuose) kartais verčia suabejoti ir žodžio rinkinys tinkamumu apibūdinant šį leidinį (gal laikas išplėsti knygų pristatymui naudojamų terminų pasirinkimo galimybes, įteisinant labiau šiuolaikines sąlygas atitinkančius variantus: „kratinys“, „maišalas“ ir pan.?).

Žinia, nuolatinis bodėjimasis savo veiklos (kūrybos!?) rezultatais jau keliose paskutinėse knygose yra aiškiausiai deklaruojama A. Marčėno nuostata. Maža to, gėrėjimasis galimybe nieko neveikimą tapatinti su kūrybos procesu kiekviename jo rinkinyje vis lengviau įžvelgiamas. Gal tai – viena iš dabar literatūroje taip populiarių bandymų „užsirekomenduoti iš blogosios pusės“ atmainų? Bet dauguma blogiečiais įvardijamų poetų atkakliai siekia šio vardo (tapti blogiuku darosi vis sunkiau). Tuo tarpu A. Marčėnas, nuolat akcentuodamas „šlamšto“ svarbą, nustumia save į tam tikrą nepastebimumo zoną: kaip geras jis jau vargu ar begali būti suvokiamas (to aiškiai ir nenori), o tarp blogų prastokai atrodo... Dėl tokio autoriaus požiūrio į kūrybą („sukramtai, nuryji, / sukuri eilėraštuką“, p. 61), aplinką („Dabar ir gyvųjų pagerbtas / būsiu. Tai jie sukurs / mane tokį, koks niekada / nebuvau.“, p. 50) ir skaitytojus („Neieškok čia poezijos. / Nesitikėk žmogiškumo“, p. 99) „Viename“ pretenduoja tapti anksčiausiai makulatūros supirkimo punktuose atsidursiančia A. Marčėno knyga.

Didžiausia knygos bėda yra tai, kad joje dažnai neįmanoma atskirti specialaus žaismo efektų, lyg dar siūlančių mėgautis niekinės išeigos – kūryboje ir gyvenime – galimybe (eil. „Iš pabaigos perspektyvų“, p. 97; „Buvęs draugas paskambino šito eilėraštuko gyvenimą“, p. 18), nuo atvirų bandymų įbrukti skaitytojui bet ką: jaunystės prisiminimų nuotrupas (eil. „Priminimas“, p. 40; „Šukė“, p. 74), pamastymus apie dabarties realijas (eil. „Ukraina“, p. 30; „Minskas“, p. 31). Ir vėl – ko čia, rodos, kabinėtis: panašių dalykų apstu ne tik A. Marčėno poezijoje, jie dar, beje, ir madingi... Bjauriausia, deja, būtent tai, kad A. Marčėnas aiškiau už kitus suvokia ką daro. Bet ir atskleisdamas kortas jis pasipūtėliškai merkia akį, vietomis tarp kitų tekstų patalpindamas lyg pasiteisinimui skirtos vylingos saviplakos:

Bjaurų sukūriau pasaulį.

Čia net lakštingala suokia,

man pavydėdama.

 

Viešpatie, silpnas esu.

Didelis blogis many.

Pasigailėk!

Nusuk jai sprandelį.

(„Meldžiuosi“, p. 122)

Ar to užtenka? Ar keli stipresni autoironiški eilėraštukai („Pamėginkim dar kartą“, p. 69; „Improvizacija: žinau, kad nenoriu žinoti“, p. 102; „Vis apie save“, p. 107–109; „Persėdant“, p. 118–119) atperka likusioje knygos dalyje vyraujantį rašymą apie bet ką, pramaišiui (per) dažnai pakalbant apie Dievą? Bent jau aš taip tikrai nemanau. Ta, kažkur šalia A. Marčėno vis besisukiojanti (o kartais gal tik aplink jį besisukanti), visagalė jėga eilinį kartą patvirtina liaudies išmintį: neminėk... A. Marčėnas rašo Dievo vardą iš didžiosios raidės, bet nesuteikia galimybės pajusti jo tikrąją didybę. Nuolatinis kalbėjimas apie dieviškus dalykus, regis, bus nuvedęs poetą davatkiškos misijos link, o neginčijamos tiesos skleidimas jam ima akivaizdžiai trukdyti. Įsijautęs į misionieriaus vaidmenį, A. Marčėnas kartais nebepastebi, kad kitatikių (nežinančių apie jo dieviškumą) nedaug belikę, kad tarpininko tarp aukštesniųjų jėgų ir skaitytojų nelabai bereikia... Bet atsisakyti stiliaus, kurį esi geriausiai įvaldęs – žinios apie save platinimo – nelengva. Noro lyg ir būta („Maniau – nebekursiu eilių, / kol nerasiu / naujo kalbėjimo būdo“, p. 28), bet dažniau knygoje matome ribotas jo įgyvendinimo galimybes liudijančius pavyzdžius („Dievas? Poetas? / Abu // viename?“, p. 55; „Nenoriu nusileisti / niekur ir niekam“, p. 57). Panašu, kad „Viename“ – knyga, kurioje matome A. Marčėną iš misionieriaus palengva virstant ant aukštos pakylos stovinčiu (ir mažai ką bedominančiu) ceremonmeisteriu. Rengiančiu ištisinę ceremoniją sau: misijos nebėra, o ceremonijos vyksta.

Panašūs pojūčiai neabejotinai aplanko ir knygos autorių. Gal iš čia tas kai kur prasiskverbiantis pasimetimas, suvokiant pabaigos svarbą:

Neišdrįsau, kaip tikėjau,

derėtų poetui,

numirti laiku.

Kai viskas, atrodė, jau baigta.

 

Net baisiausioje nevilty

juodžiausiomis dienomis

dar labiau išsigandęs

dar baisesnei rytdienai

atidėdavau. (p. 105)

Svarba suvokta, išpažinta. Asmeninių ambicijų nuolaida tikrajai aukštesniųjų jėgų valiai sąžininga ir gili. Šis eilėraštis – įrodymas, kad A. Marčėno kūrybinė potencija tikrai neišseko. Jis dažnai kartojo esąs viso labo transliuotojas. Bet kai transliacijas kažkas (galimai esantis visai arti siųstuvo) permuša, „glušina“, kai ryšio zona akivaizdžiai susitraukia, pirmiausia reikia keisti bangų diapazoną. Gal tam užtektų tik trumpo atokvėpio, pritylimo, neleidžiant kasmet po knygą? Gal tada būtų lengviau rasti tą „naują kalbėjimo būdą“ ir, kiek pakeitus kryptį, grįžti į tikrąją žodžių tėvynę:

Ne ten, Šventasis Bernardai,

ne ten.

 

Ir net ne ten, Uršule, šventoji

globėja mergelių ir vienaragių.

 

Kalbos miškuose, etimologijų girioje,

kur susitinka lokys ir meška,

 

o laukymėse ganos

neprotingi saulės zuikučiai, – tik čia

 

mano tėvynė.

(„Barbaras“, p. 117)

Padėti ten sugrįžti ar bent laikinai stabtelėti prieš keičiant kryptį A. Marčėnui galėtų ir leidėjai. Poeto pomėgis rašyti sau pačiam (nebesistengiant ko nors sudominti) pernelyg nestebina: susireikšminimo spazmai tėra tipiški eilėraštukizmo – ligos, būdingos tiek eiliniams grafomanams, tiek pretenduojantiems tapti klasikais – simptomai. Tad klausimas, kodėl leidykla nepastebėjo (ar nedrįso pastebėti) to, kad dalies rinkinyje pateikiamų tekstų tiesiog nevertėtų spausdinti, lieka atviras. Lengviausia būtų stambią porciją kaltės dėl tokio rinkinio išleidimo suversti jį redagavusiam A. Ališauskui. Taip, jis nesugebėjo pasipriešinti autoriaus peršamai „atsainaus sudarymo“ koncepcijai, pagal kurią knygos skaitytojams siūloma domėtis ne tik poezija, bet ir tuo, kur A. Marčėnas kadaise smurgsojo su V. Daškevičiumi (eil. „Šukė“, p. 74) ir koks kultūros atašė kadaise jam kažką rodė (eil. „Partneriai Prokrusto lovoje“, p. 130). Nulindimas į pernelyg smulkius, sunkiai išnarpliojamus kontekstus, detales, kurių „neformalumas“ aiškus tik autoriui, dažnai verčia skaityti „Viename“ kaip itin detalų ir smulkų tam tikro autoriaus gyvenimo etapo protokolą. Bet ar esminiams dalykams pateikti nepakaktų protokolo išrašo?

Visgi, faktorių, lėmusių būtent tokios (nelabai atitinkančios visiems žinomą poeto lygį, bet labai gerai nužyminčios jo dabartinę padėtį) A. Marčėno knygos pasirodymą,- tikrai ne vienas. Čia vėl turime eilinę progą pakalbėti apie objektyvumą. Ar leidėjai, redaktoriai, sudarytojai ir kiti leidybos proceso dalyviai gali būti objektyvūs? Gal redaktoriui nelabai ir būtina mąstyti apie tai, kad dalis knygos tekstų mažai ką jaudina? Juk, išleidusi „Viename“ 1000 egzempliorių tiražu, LRS leidykla, matyt, tikėjosi komerciškai nenuostolingos knygos (tokia ji ir bus). Kita vertus, galėjo suveikti ne tik vadyba (sulyginanti svarbesnių kūrėjų statusą su šou žvaigždėmis, kurioms neprošal pranešti apie kiekvieną savo pirstelėjimą), bet ir vaidyba: negi dabar koreguosi paties A. Marčėno norus, dar, žiūrėk, gerbėjai ir „džihadą“ paskelbs. Nors tolerantiškas požiūris į panašių knygų leidimą turbūt tėra vienas iš išankstinių nuostatų svarbos indikatorių: ak, kaip sunku pakeisti kadaise susiformavusią ir taip ilgai neišnykstančią „bendrą“ nuomonę... Kad tai padaryti tikrai nelengva ir kad pati nuomonė labai „išbendrėjusi“ liudija ir A. Marčėno  knygos patekimas į metų poezijos knygų penketuką (gal „poetų šeimą“ geriau būtų reprezentavęs „sūnus“2 – pagal išleidimo laiką R. Stankevičiaus „Kertinis skiemuo“ nominacijai, rodos, tiko).

Visgi pirmieji nuomonės pokyčių signalai juntami. Dalis kritikų, regis, jau išlipo iš savicenzūros klampynės: toli gražu ne visi oficialūs atsiliepimai apie „Viename“ vadintini švelniais. Turbūt recenzentai pajuto, kad, tęsiant glaistymo darbus, pernelyg storas glaisto sluoksnis gali atšokti, atidengdamas anksčiau nepastebėtus trūkumus. Simboliškai atrodo net knygos pristatymo vakare pasisakiusiai V. Daujotytei prasprūdę žodžiai, savotiškai primenantys išankstinius mėginimus pateisinti autorių: „neįmanoma sudaryti knygos vien iš gerų eilėraščių“3.

Esminis klausimas vienas: ar šiuos nuomonės pokyčius pajus A. Marčėnas? Tikrai to tikiuosi (kas dar kartą – tik jau iš priešingos pusės – liudija mano neobjektyvumą), nors nuoširdžiai nežinau ar taip bus: ištrūkti iš visažinio šypsenos kiauto sunku. Bet to poetui tikrai reikia palinkėti. Spindintis pasitenkinimas užgožė du dalykus, kurie jo kūryboje visada labiausiai žavėjo: skambesį ir skausmą. Pirmąjį iš jų smarkiai pažeidė sausas rinkinio tekstų verlibras. Antrąjį A. Marčėnas pats nukišo kažkur gilyn – gal tikėdamasis, kad tai padės jam tapti objektyviu teisybės platintoju... Nepadėjo. Ir negali padėti – juk pats kuo puikiausiai žino: „eilėraštį parašo tik vaikas“4. Vaikas negali būti objektyvus, juo negali apsimesti. Dera tiesiog pripažinti, kad senstam. Nebijant ir nevaidinant paaugliško atsainumo. Gal tada ir leidykloms lengviau bus parengti ne tik poetui ir Dievui, bet ir skaitytojams subalansuotas knygas.

 

1 Rimvydas Stankevičius, Devyni Aido Marčėno gyvenimai. Respublika. 2012-05-11. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/
devyni_aido_marceno_gyvenimai

2 Virginija Cibarauskė, Poezijos naujienos: tėvas, sūnus ir anūkas (knygų apžvalga).
LRT. 2015-10-05. http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/115179

3 Gintarė Čiuladaitė, Aido Marčėno „augališkoji“ poezija. Lietuvos žinios. 2015-12-22. http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/aido-marceno-augaliskoji-poezija/214828

4 Ramūnas Gerbutavičius, LRS premijos laureatas A.Marčėnas: „Poezija degina lyg spiritas“. Lietuvos rytas. 2014-01-06
http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/lrs-premijos-laureatas-a-marcenas-poezija-degina-lyg-spiritas.htm

 

Recenzijų konkursas.

 

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.