Draugai








 
 



Asta Skujytė-Razmienė. Kitapus pūgos durų

2016-01-06

Rimvydo Stankevičiaus knygos „Pūgos durys“ recenzija
 

 




Pūgos durys: eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais) / Rimvydas Stankevičius; dailininkas Šarūnas Leonavičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p. – ISBN 978-9986-39-829-5

Visada apima džiaugsmas, kai suaugusiųjų literatūros autoriai ima kurti ir vaikams. Vienais atvejais toks persiorientavimas būna ilgalaikis, kitais – tik ekskursas. Abiem atvejais yra tikimybė, jog toks eksperimentas bus tik eilinis popieriaus švaistymas ir spaustuvės dažų gadinimas. Tačiau kartais rezultatas būna toks, kad sutiktum stovėti ir kilometrinėje autografų prašytojų eilėje Vilniaus knygų mugės metu. Būtent toks yra ir poeto Rimvydo Stankevičiaus knygos „Pūgos durys“ atvejis.

„Pūgos durys“, kaip kad rašoma viršelyje, yra eiliuota pasaka lietuvių mitologinių sakmių motyvais. R. Stankevičiaus gebėjimas į savo poeziją integruoti lietuvių tautosakos (ypač tikėjimų, užkalbėjimų) fragmentus, imituoti jos intonacijas (pvz. užkalbėjimus primenančios kalbelės knygoje „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, 2010) atidesniems jo kūrybos skaitytojams yra anaiptol ne naujiena. „Pūgos duryse“ poeto santykis su tautosaka yra kitoks – eilėraščiuose dėmesys skiriamas nebe žaidimui forma ar įvaizdžiais, bet giliajam jos lygmeniui, deklaruojamoms vertybėms.

Tiek per šios knygos pristatymą 2014-ųjų metų Vilniaus knygų mugėje, tiek įvairiuose interviu R. Stankevičius minėjo, jog šį kūrinį įkvėpė Prof. Norberto Vėliaus sudaryta knyga „Sužeistas vėjas“[1] („Versus aureus“, 2005), todėl ją pasirinkau kaip originalių tekstų šaltinį, norėdama atidžiau paanalizuoti R. Stankevičiaus sukurtą eiliuotą pasaką, ieškant kas joje buvo pridėta, praplėsta, ko atsisakyta o kas palikta taip, kaip originale.

„Pūgos duris“ sudaro dvylika „paveikslų“ su pavadinimais, iš kurių patį pirmąjį ir paskutinįjį galima laikyti prologu ir epilogu. Prologe (p. 7–10) skaitytojui pateikiamas pasakos laikinis ir erdvinis kontekstas: naktis ir dangų su žeme maišanti pūga, per kurią „lyg vaiduoklių laivas rogės irias“ (p. 7). Pūgoje paklydęs žmogus tarsi sapne pamato malūną, praveria jo duris, sutinka netikėtos užuovėjos savininką, jo žmoną, dukterį ir tris kitus prieglobsčio ieškančius nelaimėlius. Taip, atrodytų, paprastai prasideda pasaka, kurioje prisiliečiama prie pamatinių vertybių – tiesos, atjautos, teisingumo, sąžiningumo, gėrio.

R. Stankevčius „Pūgos duryse“ sumaniai konstruoja situaciją, leidžiančią apjungti nepažįstamų keleivių skirtingų patirčių pasakojimus. Ketvirtojo keleivio (duobkasio) akimis žvelgiama į malūne susibūrusius, fiksuojamos jų išvaizdos detalės („Vienas kalvis – tai aiškiai iš rankų matyti... / Ne – greičiau medkirtys. Nes atmušusi šviesą / Jam prie kojų pasuolėj kirvapentė švyti“ (p. 12)), emocinės būsenos („Na, o kitas – siaubingai kažko išsigandęs, / Nors iš veido – nesenas, pečiuitas ir tvirtas, / Žvilgsnis laksto kampais ir ramybės neranda...“ (p. 12)). Naujasis atvykėlis inicijuoja pokalbį, kurio metu paaiškėja aplinkybės, lėmusios jų susitikimą tokią naktį. Iš veikėjų lūpų pasigirsta lietuvių liaudies mitologinės sakmės, ties kuriomis šioje recenzijoje ir norėčiau apsistoti.

Galima išskirti šešis „Pūgos durų“ paveikslus, kurie yra paremti konkrečiomis mitologinėmis sakmėmis, randamomis prof. N. Vėliaus sudarytoje knygoje „Sužeistas vėjas“.

Štai trečiasis paveikslas „Iškasto lobio prakeiksmas“ (p. 14–18) yra paremtas sakme „Užgriuvusi duobė“ (p. 161), kurioje pasakojama, kaip žmogus radęs lobį ir jį išsikasęs. Tačiau, kaip dažniausiai nutinka tokio tipo sakmėse, rasti pinigai yra prakeikti ir dėl to jų radėjas kenčia:

„Pinigus išsikasė, o duobė liko atvira. Per kurį laiką užgriuvo ta duobė. O tam žmogui akys užaugo kokiom mėsom. Nepasigydo. Tai jam kažkas patarė, kad reikia tą duobę, kur iškasė pinigus, atnaujint. Kai atnaujino duobę, tai jam pasitaisė akys. Nuo to laiko, kolei buvo gyvas, tai vis tą duobę kasė – ir akys buvo sveikos“ (p. 161).

R. Stankevičius šį pasakojimą įdeda į ketvirtojo (paskutinio į malūną atvykusio) keleivio lūpas – pasinaudodamas tuo, jog sakmėje konkrečiai nenurodoma, kas tą duobę vis atkasdavo, jis šį darbą patiki dabar jau ponu tapusio žmogaus tarnui („duobkasiui“ – kaip jis pats save vadina), kuris tai daro jau dvidešimt metų (p. 18).

Sakmių, pasakojančių apie užkastą lobį, lietuvių tautosakoje netrūksta. Norint jį pasiimti reikėdavę drąsos (pinigai dega ir tiesiog reikia išdrįsti juos pasiimti, pavyzdžiui, kaip sakmėje „Žarijos“ (p. 152)) arba sumanumo, padedančio apeiti dažnai turtus saugantį prakeikimą (pvz.: „Šitų pinigų be penkiolikos galvų niekas nepaims!“ (p. 149), „Kas ars pakaustytu gaidžiu, tas išars šituos pinigus, tas juos pasiims“ (p. 151)). Mitologinėje sakmėje „Užgriuvusi duobė“ matomos netinkamai atlikto veiksmo[2] pasekmės. Nors originalioje sakmėje nenurodoma, kam priklauso žmogaus iškastas lobis, savo eiliuotoje pasakoje poetas jį priskiria laumėms („laumių auksas jam anuomet teko“ (p. 17)). Vis dėlto laumės, kaip rodo kelios užfiksuotos sakmės, savo turtą gina ne žodžiais, o žiauriais veiksmais[3], todėl mėsomis apaugančių akių prakeiksmo priskyrimas joms nėra paremtas tautosakiniais šaltiniais ir galima numanyti, jog toks autoriaus priskyrimas grįstas tuo, jog laumės yra pagrindinės šioje pasakoje veikiančios mitinės būtybės ir keleivių pasakojimus apjungiantis elementas, todėl ir šioje sakmėje buvo atlikta tokia „korekcija“.

Kadangi aukščiau cituota originali mitologinė sakmė yra pakankamai trumpa, eiliuotoje pasakoje ji papildoma keliais sakmėms bendrais dalykais: nurodoma atsitikimo situacija („Ir kartą į naktigonę išginęs“ (p. 16)) ir pridedami dar keli sakmėms apie užkeiktus lobius būdingi bruožai („Pačiais jau paryčiais, žvaigždėms priblėsus, / Jis mato – klony sužiba liepsnelė...“ (p. 16); „Ir – iš tiesų – atkapstė pilną skrynią / Sidabro, aukso ir kitokio gero“ (p. 17)). Kas, lyginant su originalu, keičiasi R. Stankevičiaus pasakojamoje istorijoje – tai lobio radimo vieta („Prie senkapių likimą rado savo“ (p. 16), plg. originale: „Netoli Tauragnų, Kazlų vienkiemy, kažkoks žmogus išsikasė pinigų“ (p. 161)). Mano manymu, šie pakeitimai nekeičia sakmės turinio, tik prideda daugiau paslapties į kuriamą pasakojimą. Tai, jog mistinis elementas šiame pasakojime yra svarbus, prisipažino ir pats poetas, teigdamas, jog Salomėja Nėris „Eglę žalčių karalienę“ rašiusi mergaitėms, „bylodama per jausmus, emocijas, o aš - berniukams, kuriems labiau rūpi nuotykis, mistikos elementas nei herojų jausmų štormai“.[4]

Vis dėlto, R. Stankevičiui jausmai yra ne mažiau svarbūs nei S. Nėriai. Ketvirtasis „Pūgos durų“ paveikslas „Užmirštukas“ (p. 19–24) yra bene emocingiausias visoje pasakoje.  Paremtas daugeliui gerai žinomu naratyvu „Laumės ir kūdikis“ (p. 91–92), pasakojimas koncentruojasi ties viešnios su kūdikiu istorija. Užstodama laumes („Krito karvė... Dingo vyras... / Vakarais troboj per šalta... / Ar kas sudegė, ar mirė – / Visada jums laumės kaltos“ (p. 22)), ji vis dėlto prisipažįsta dėl jų dosnumo įkliuvusi į apkalbų tinklą. Jeigu mitologinėje sakmėje atradusi laumių čiūčiuojamą ir papuoštą savo vaiką moteris nepatiria jokios neigiamos reakcijos iš aplinkinių, tai priimama kaip mitinio pasaulio logikos (neturtingam ir darbščiam padedama, gobšus ir turtingas gali būti skaudžiai pamokomas) išraiška, tai R. Stankevičiaus kuriamoje versijoje, supinant du mitologinių sakmių siužetus (greta minėtosios sakmės „Laumės ir kūdikis“ pateikiama ir apie „Laumių padėlį“ (p. 92–93), kuriame pasakojama kaip laumės sukeičiančios kūdikius su savo laumiukais) vaizduojama bendruomenė, kuri elgiasi ne taip, kaip įprasta siužetuose apie laumių vaikus. Tradiciniuose naratyvuose, žmonės stengdavosi patarimais padėti tai šeimai, kurioje, įtariama, atsirado laumiukas (pvz.: „Galėtumėt šitaip pamėginti: sukirskit ąžuolinių malkų, sukurkit vidury trobos ugnį, sumuškit kelioliką kiaušinių, apstatykit apie ugnį, o jį priešais pasodinkit prisižiūrėti – jei laumiukas bus, tai prašnekės“ (p. 92), kai kuriais atvejais laumiuką paprasčiausiai užmušdavo (p. 93), tuo tarpu poeto sukurtame naratyve,  pavyduoliai paleidžia gandus ir bendruomenė išsigąsta neva laumiuko, atstumdama  moterį ir priversdama ją palikti namus. Emocine šios keleivės pasakojimo kulminacija tampa keli paeiliui pažeriami retoriniai klausimai (p. 24), kurie kitus, jos istorijos klausančius, tik priverčia nunarinti galvas...

Su ketvirtuoju knygos paveikslu glaudžiai yra susijęs penktasis, pavadintas „Lopšinė“ (p. 25–26), kurį galima traktuoti kaip negatyvių neteisybę patyrusios moters emocijų tramdymą. Moteris savo sūnui dainuoja lopšinę, kurios nuotaika toli gražu neprimena taikiųjų „Aa aa pupa, / kas tų pupų supa“: „Jau nėščia gyvatė / Iš tamsybių sliuogia – / Jai vaikuotis metas – / Ji – pritvinkus blogio“ (p. 25). Lopšinės pagrindu pasirenkama sakmė „Gyvatės vaikai“ (p. 62), kurioje pasakojama, jog gyvatė vedanti vaikus apsivijusi medį ir juos iš karto kertanti – kurie prasprūsta, tie išgyvena: „jeigu gyvatės jų nekirstų, tai gyvačių būtų tiek privisę, kad nei pereiti basas žmogus negalėtų“ (p. 62). Visa ši fantasmagoriška lopšinė yra pasitelkiama ir kaip pykčio („nuodo“) pritvinkusių žmonių alegorija, skirta dar labiau išryškinti moters ir jos vaiko situacijai („Mudviem nors ir gelia – / Nuodo neužtenka“ (p. 26)).

Šeštasis paveikslas „Sužeistas vėjas“ (p. 28–32) paremtas to paties pavadinimo sakme (p. 15–16), kurioje pasakojama apie žmogų, supykusį ant vėjo, neleidusio jam išvėtyti rugių. Įniršęs žemdirbys sviedžia pro duris peilį  ir vėją sužeidžia. Eiliuotoje R. Stankevičiaus pasakoje, ši istorija yra mažiausiai nutolusi nuo mitologinės sakmės, pateiktos prof. N. Vėliaus sudarytoje knygoje. Skirtumas esti tik vienas – sakmėje žmogus pagal kraujo dėmes atseka vėją, o poeto pateikiamame pasakojime, vėjas pats ateina pas žmogų. Tačiau pasakojimo esmės tai nekeičia – vis tiek finale vėjas nubaudžia jį sužalojusį žmogų: „baisios vėtros kėlės, / Lyg skiedrą nunešė mane, trobelę... / ˂...˃ Štai taip likau benamis ir bedalis“ (p. 32).

Medkirčio linija, atskleidžiama pasakojime „Turiu paparčio žiedą“ (p. 36–40) yra, mano nuomone, įdomiausia šioje eiliuotoje pasakoje. Šis personažas į malūną patenka ne atsitiktinai, o vedamas labai konkrečių sumetimų: žinodamas, jog čia šeimininkauja laumės ir žuvų piemuo, medkirtys žino, jog jie nenorėtų, kad ši paslaptis būtų atskleista kitiems („Juk pačios žinot – vos prie kiemo vartų / Kas nors uždegtų žvakę graudulingą, / Laumes vardais pašauktų dešimt kartų – / Ir jūs namučiai – amžinai pradingę“ (p. 40)), todėl ima juos šantažuoti („Mainais norėčiau gaut gyvybės korį / Ir visą jaunesniosios laumės kraitį“ (p. 40)). Įdomu tai, jog priežastis, kuri lemia tokį niekšišką medkirčio elgesį yra... paparčio žiedas.

Lietuvių tautosakoje paparčio žiedui yra priskiriama ypatinga galia – jį radęs žmogus įgyja žinojimą apie visus dalykus („Vienaj akimirkaj žmagus palika visa žinuntis. Pradėja žinat, kur kas un svieta taj minutej dedas ir kų ja namiškiai veikia. Pamate kiauriai žemes visus turtus ir pinigus ažukastus“[5]). Mitologinėse sakmėse ir tikėjimuose paparčio žiedas pas žmogų patenka dažniausiai dviem būdais: arba įkrenta į jo apavą netyčia („Tai mat par tą naktį, po papartynus bevaikščiojant, buvo įkritęs paparties žiedelis į jo vyžą“[6]), arba žmogus ryžtasi jo sulaukti pražystant[7].

R. Stankevičiaus sukurtoje pasakoje, paparčio žiedas pas medkirtį patenka visiškai kitokiu būdu: „Per Jonines – po darbo kaip įpratę / Su medkirčiais prie laužo vakarojom. / Taip beplepant vienam panižo koją / Ir jis, kvailiukas, nusimovė batą... // Žiūriu – tik cakt, iš aulo išsiritęs, / Tarp samanų žiedelis sublizgėjo... / Aš vienas pamačiau, kur jis nukrito, / Tad pats pirmasis pasičiupt suspėjau“ (p. 38). Paparčio žiedui buvo lemta įkristi ne į jo, bet į jo draugo batą ir tai, jog jis skuba pačiupti ir pasisavinti tai, kas buvo ne jam skirta rodo, jog medkirtys dar iki žiedo įgijimo buvo gobšus ir arogantiškas žmogus (kitą medkirtį jis pavadina „kvailiuku“) su labai abejotinomis moralinėmis nuostatomis.

Svarbu ir tai, kad tautosakoje pačiam paparčio žiedui nepriskiriamos nei teigiamos, nei neigiamos savybės – jis tiesiog teikia žinių jį gavusiam. Tačiau Stankevičiaus kūrinyje, paparčio žiedas labai primena J.R.R. Tolkino aprašomą Žiedą, kuris po truputį uzurpuoja jo turėtojo sąmonę, valią ir palenkia į blogį. „Pūgos duryse“ galima  rasti užuominų, jog paparčio žiedas po truputį užvaldo ir medkirtį („O šiąnakt čia esu, nes žiedas ūkia,/ Jog laumės man mieliausiai sumokėtų“ (p. 38)), o jaunoji laumė galutinai tai patvirtina, sakydama, jog medkirčio krūtinėje po oda įsisiūtas žiedas yra negeras ir „Pradeda pūti, / Rupūžes peri. // Rupūžės spėriai / Širdį apsėda – / Nutrina gėdą, / Išstumia gėrį, // Apsemia širdį / Rupūžių seilės – / Pasmerkia mirčiai / Viltį ir meilę“ (p. 46–48). R. Stankevičius atkreipia dėmesį į tai, jog paparčio žiedas dovanoja žinojimą, bet ne išmintį. Antraip, prieš pradėdamas grasinti mitinėms būtybėms žmogus būtų pagalvojęs, koks likimas jo laukia ir išvengęs liūdno galo, kuris pateikiamas epiloge – dvyliktame paveiksle pavadinimu „Turgaus kalbos“ (p. 55–60).

Medkirčio verčiamos laumės ima burti. Veidrodis, kuris lietuvių liaudies tikėjimuose ir burtuose minimas kaip reikalingas atributas įvairiuose būrimuose, pasakoje veikia kaip portalas į mitologinį pasaulį ir padeda išgydyti sužeistą vėją (p. 52–53), per jį taip pat pradingsta ir moteris su vaiku. Kartu visas šis magiškas ritualas leidžia poetui užbaigti kūrinį, skaitytojui pateikiant keturių nepažįstamųjų ir mitinių būtybių susitikimą kaip sapną. Tačiau turguje pasklidusios kalbos apie atsikrausčiusią turtingą vienišą motiną, žemdirbį, kurį sūkurys pakėlęs nuo žemės numetė į pusnį ir medkirtį, kuris sušalo pusnyje, palaikęs ją namais, priverčia duobkasį (jau tapusį dvaro sodininku) susimąstyti: „Ar tikrovėj šie dalykai, / Ar tik jo sapne nutiko?“ (p. 60).

R. Stankevičiaus sueiliuota pasaka yra išties verta skaitytojų dėmesio ne tik dėl sumaniai perpasakojamų folklorinių siužetų ir mitologinėms sakmėms būdingos tamsios ir paslaptingos atmosferos išlaikymo,  bet ir dėl to, jog tai tikras žaidimas ritmu ir rimais. Pats poetas viename interviu užsiminė, jog į rimavimą žiūrėjo ypač atsakingai:

„Nenorėjau, kad vaikas gautų prastą rimavimą, manydamas, kad jis geras. Kalbos kultūros, kirčiavimo klaidų nepalikau nė vienos, nors savo tikroje poezijoje kartais palieku, nes skaito suaugę – atsirinks, o vaikas gali ir neatsirinkti ir mano klaidą priimti kaip normą. O čia jau mano atsakomybė ir nuodėmė“.[8]

Dar norėtųsi tarti žodį apie vizualųjį knygos aspektą. Nepaisant pačio knygos autoriaus panegirikos dailininko Šarūno Leonavičiaus pieštoms iliustracijoms, aš teigčiau, jog būtent jos ir prastas knygos maketas yra silpnoji šio leidinio vieta. Įdomu būtų išgirsti, kas lėmė dailininko pasirinkimą šią knygą iliustruoti būtent tapytais piešiniais. Nors pats tekstas yra gana tamsus, tačiau kartu per rimą yra kuriamas ir lengvumo, judėjimo pojūtis. Piešiniai, tuo tarpu, yra statiški, niūrūs ir slogūs. Žmonių odos spalva labiau primena mirusiųjų nei gyvųjų, o kai kurie veidai yra, švelniai tariant, nemalonūs akiai (pvz. atidžiai patyrinėkite p. 39 vaizduojamo medkirčio ir jo draugų veidus...). Labiausiai vykę yra šios knygos priešlapiai, kuriuos aš su malonumu tyrinėjau ir kurie mane privertė laužyti galvą, kodėl kažko panašaus nebuvo pasirinkta visai knygai iliustruoti...    

„Pūgos durys“ yra išties neeilinis įvykis vaikams skirtos poezijos kontekste, ypač kai kasmet išleidžiama nemažai eiliavimų, kurie, Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės teigimu, yra „primityviosios eiliakalystės rinkiniai, nuobodūs, neišsivaduojantys iš kaimiškos vaikystės stereotipų“[9]. Labai norisi tikėtis, kad į tautosaką bus atsigręžiama dažniau ir mažieji (bei suaugusieji) skaitytojai sulauks dar ne vienos dėmesio vertos knygos.     



[1] „Su žmona atostogavome Druskininkuose. Tas SPA centras, kuriame ilsėjomės, turėjo ir nuosavą bibliotekėlę. Štai ten į rankas pakliuvo Norberto Vėliaus surinktų lietuvių mitologinių sakmių knyga „Sužeistas vėjas“. Nors šią knygą ne kartą ir lig tol jau buvau skaitęs, iš jos į mane tąkart taip smarkiai dvelktelėjo iš praamžių ataidinti Lietuvos dvasia, kad netekau jokios pasirinkimo galimybės – tegalėjau tik sėsti ir rašyti.“, „Norėjau parašyti knygą, kuri patiktų mamai“, http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/norejau_parasyti_knyga_kuri_patiktu_mamai/ (žiūrėta 2016-01-02)

[2] „Kad kas piningus pamatęs degant arba teip kur žemėse radęs iškasa, o išėmęs piningus, tą vietą užkas, užtaiso, tai tas žmogus apanka. O kad kas žino, kaip užkasti, tai tas neapanka. Užtai daugumas piningus išėmę ir paliekta tą vietą atvapą.

Žagarės parapijoj Budraičių sodžiaus Simonaitis, pas Benoskalnį, eidams iš Žagarės, atsisėdęs ant pakriaušio ir pamatęs ten pat piningus bedegant. Jis tuos ir iškasęs, išėmęs. Daugiau jis, bijodams, kad neapaktų, atsivedęs aklą žmoną ir tą liepęs užkasti tą duobę. Jis jai už tą darbą pamokėjęs. Tai teip tiktai žmogus, piningus išėmęs, tegal išsigelbėt nuo apakimo.“, „Žmogus, iškasęs pinigus ir tą vietą užkasęs, apanka“,  http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4563&FId=7019  (žiūrėta 2016-01-03).

[3] Pvz.: „Pasakoja, kitąsyk kokiam tai kaime išeidavo iš upės trys laumės ir vis, būdavo, aina po viena klėčia, palįsdavo ir po kiek ten valandų vėl išlįsdavo ir nuveidavo vėl in tą upę, ir teip jos, būdavo, daro kasnakt.

Ale sykį tas ūkinykas palindo po klėčia pažiūrėt, ko jos ten landžioja, – žiūri, kad vienam daikte žemė sujudyta. Jis pakasė, žiūri – aukso skarbas. Tai jis tų pinigų pasijėmė, kiek jam reikėjo ir kada reikėjo, tada ėmė, stojo dideliu bagočium. Ale sykį rado jį po klėčia negyvą sprandu užsuktu į užpakalį. Pasakoja, kad tai laumių pinigai buvę, tai laumės jam ir galvą nusuko.“

„Apie laumių skarbą“, http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7246&FId=10218 (žiūrėta 2016-01-02)

[4] „Norėjau parašyti knygą, kuri patiktų mamai“, http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/norejau_parasyti_knyga_kuri_patiktu_mamai/ (žiūrėta 2016-01-02)

[5] „Apie vienų žmagų, katram paparčia žiedas inleke až apivarų“, http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7532&FId=10507 (žiūrėta 2016-01-03).

[6] „Už apavo užkritęs paparčio žiedas“, http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4707&FId=7165, (žiūrėta 2016-01-03).

[7] „Švento Jono naktį papartis žydi. Kas nori tą žiedą gauti, reikia nueiti į mišką, į papartyną teip, kad nė šunų lojimo, nė gaidžio balso nesigirdėtų. Ten papartynėje paskleisti ant žemės šilkinį skepetelį ir aplinkui apibrėžti rinkį su gramnyčios žvake ant žemės ir ore tokį pat rinkį. Tame rinkėje prie skepetelio sėdėti. Naktį pradės visokios baidyklės vaidenties, visokiais balsais šaukti, cypti, bet par apibrėžtąjį rinkį nepareis. Kas pabūgęs norėtų pabėgti, išėjęs iš rinkio nebeliks gyvas. O rinkėje sulaukęs dvyliktos nakties, pamatys papartį pražystant, ir jo žiedas nukris ant paskleistojo skepetelio. Sulaukus aušros, paparčio žiedą pasikišti sau po nago dešinės rankos ar, odą prasipjovus, pasikišti. Tuomet viską viską, kas tik ant svieto, žinosi ir kitiems pasakysi.“, „Paparčio žiedas“, http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=483&FId=1039, (žiūrėta 2016-01-03).

[8] „Rimvydas Stankevičius: „Jeigu ko pasigendi – imk ir daryk“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-08-04-rimvydas-stankevicius-jeigu-ko-pasigendi-imk-ir-daryk/133666 (žiūrėta 2016-01-03).

[9] Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „AUTORIŲ DAUG, POEZIJOS MAŽA (2014 m. lietuvių vaikų poezijos apžvalga)“, http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1002399341 (žiūrėta 2016-01-03).

 

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.