Draugai








 
 



Justinas Dižavičius. Sujungti salas į vieną žemyną – misija neįmanoma?..

2016-02-01

 

 

 


Rebekos salos: romanas / Renata Šerelytė. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 185 p. – ISBN 978-609-01-1641-8

Jau praėjo 20 metų nuo tada, kai buvo išleista pirmoji Renatos Šerelytės knyga „Žuvies darinėjimas“. Tad galime pasidžiaugti aktyviai kuriančia tautiete, kuri praturtino lietuvių literatūrą knygomis, skirtomis ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiems. Pažvelkime, ką galime atrasti 2014 metais išleistame romane paaugliams „Rebekos salos“.

Pradėsiu nuo keleto kontekstinių pastebėjimų, į kuriuos norisi atkreipti dėmesį. „Alma littera“ tinklapyje paskelbtuose Renatos Šerelytės žodžiuose apie tai, kad rašyti „Rebekos salas“ ją įkvėpė Timo Burtono filmas „Koralaina”, yra įsivėlusi klaida. „Koralainos“ įtaką šiame kūrinyje matau ir aš, tačiau dera patikslinti, jog filmą kūrė Henris Selikas, o paminėdama Timą Burtoną rašytoja čia suklydo. Klaidą galima pateisinti nebent tuo, jog kūrinio atmosfera tikrai primena ir šio režisieriaus stilistiką. Mokytis iš pasaulyje pripažintų kino ir literatūros darbų ne tik galima, bet ir patartina. Galbūt iš pat pradžių sąsajos su „Koralaina“ pasirodė net per daug ryškios: pagrindinė mergaitė persikelia į kitus namus ir randa netikrą savo tėvų kopiją, o jai padeda katė. Šiuo atveju Rebekai padeda šuo. Vis tik vėliau skaitant tekstą galima aiškiai įsitikinti, kad Renata Šerelytė sukūrė kitokį pasaulį negu randame „Koralainoje“.

Antrasis mano pastebėjimas yra apie knygos viršelį. Pilkšvai žalios pelkės spalvos fone matome vaiduokliškus merginos ir paukščio (greičiausiai varno) siluetus valtyje. Valtis ir žodžio „salos“ raidės veidrodiniu principu atsispindi vandenyje, tačiau žmogaus ir paukščio siluetai neatsispindi. Viršuje tarsi ant kažko pakabinti sklando tamsūs gėlių šešėliai. Tačiau šiame mistiškame įvaizdyje, mano nuomone, visai nedera apačioje nupiešti sportbačiai. Kokiu tikslu jie čia pavaizduoti?  Kadangi sportbačiai plaukioja po valtimi, ežere, gal turime suprasti, kad kažkas juos pametė, o gal jie priklausė kokiam nors nuskendusiam jaunuoliui?.. Ironizuoju. Jie tiesiog nedera prie bendros paslaptingos viršelio kompozicijos.

Tad apie ką gi rašytojos kūrinys? Jame pasakojama istorija, kaip penkiolikametė Rebeka iš naujo atranda savo šeimą. Tam pasitelkiami pasakos, magiškojo realizmo, modernaus pasaulio elementai. Visa tai kuria įdomų derinį, kuris, mano nuomone, turėtų būti patraukliausias 12-17 metų amžiaus paaugliams, mat jiems geriausiai pažįstamos Rebekos išgyvenamos problemos: sąmoningesnio ryšio su savo šeima kūrimas, nusivylimas autoritetais, nuoširdžių santykių paieškos.

„Rebekos salas“ skaityti man patiko, kūrinys paliko gerą įspūdį. Aptardamas stipriąsias vietas pirmiausia galiu nurodyti aiškias teksto ribas ir personažų skirtingumą. Iš pirmo žvilgsnio galbūt ne itin svarbūs dalykai, tačiau, manau, kad jie turi daug įtakos skaitymo procesui – palengvina jį arba pasunkina. Taigi čia turiu omenyje tai, kaip kūrinys dalijamas į atskirus skyrius ir atsižvelgiu į kiekvieno iš personažų įdomumą, individualumą.

Skyriai vienas nuo kito atskirti labai aiškiai, be to, visi jie apima 8 arba 10 puslapių: kūrinio pradžioje daugiausiai 8, antroje pusėje – 10. Iš viso 20 skyrių. Nors toks tvarkingumas nėra būtinas, tačiau tik užmetus akį sudaro gerą įspūdį. Dažniausiai jau pats pirmas skyriaus sakinys pamini pačią Rebeką, taigi aiškiai justi, kad ji čia tikrai svarbiausia, didžiausias dėmesys skiriamas būtent šiam personažui. Skyrelių pavadinimai trumpi ir aiškūs, vieni labiau intriguoja („Pasikeitimas“, „Piktosios ponios pilis“, „Berniukas po mėnuliu“), kiti labiau atspindi emocinius akcentus („Maltiečių bulvės“, „Nemanyk, kad darai man malonę“, „Namai namučiai“).

Kiekvienas personažas gana lengvai atpažįstamas, pasižymi tam tikrais savitais bruožais, tai vėlgi gerokai palengvina skaitymo procesą ir gali sudominti skaitytoją. Skyrelyje „Pasikeitimas“, kuriame Rebeka persikelia iš tikro pasaulio į salas, mes iš pirmų žodžių gana lengvai galime suprasti, kad tai jau ne ta pati mama: viena labiau abejinga Rebekai („Netrukdyk, – pasakė pildamasi martinio, – aš galvoju“), kita įžūli, nerenkanti žodžių („Ko staugi? – pasigirdo motinos balsas...“). Pats pasakojimo stilius tradicinis, tad aiškiai gali jausti, kada kalba pati Rebeka, o kada kiti veikėjai. Pasakotojas nėra visiškai neutralus, justi, kad jis susitelkęs į vieno personažo pasaulio matymą, tačiau ribos tarp pasakotojo balso ir Rebekos išlieka aiškios.

Taip pat noriu paminėti, kad salų pasaulis pranoko mano išankstinius lūkesčius: tikėjausi, kad jame mergina ras blogąją savo šeimos versiją ir tai jai padės suprasti, kad tikrieji jos tėvai dar nėra tokie blogi. Nors šitaip irgi galima interpretuoti šią istoriją, tačiau salų tėvai savo neigiamomis savybėmis man pasirodė iš esmės tolygūs tikriesiems tėvams. Jie buvo kitokie, bet nepasakyčiau, kad blogesni. Žinoma, šie personažai tikrai bjaurūs ir nepatrauklūs, tačiau skaitant galima justi jų pačių vidinę kančią žvelgiant į aplinką, kurioje jie gyvena, arba išvaizdą („...įžiūrėjo ant stalo kėpsančią bulvių lėkštę, storai apdrėbtą baisiuoju kečupu, motinos ranką su pulteliu, porą alaus skardinių...“ (p. 33), „Rebeka išvydo tėvą – susivėlusį, užgesusiomis akimis, neskusta kelių dienų barzda“ – p. 134). Panašiai galima pasakyti ir apie tėvų draugužius bei Oną Mariją. Senelės apsimetinėjimas tarnaite taip pat išdavė veikiau artumo baimę, o ne piktumą. Gyvenimas salose turėjo ir daugiau įdomių užmegztų gijų, tokių kaip berniuko misija išgelbėti pasaulį arba burtų medžio pasodinimas. Kitu atveju šių papildomų istorijų užmezgimas ir neišplėtojimas galbūt būtų trūkumas, tačiau čia man jos pasirodė visai tinkamos ir tik praturtino patį salų pasaulį, padarė jį paslaptingesnį.

Didelių trūkumų šioje knygoje neįžvelgiau. Pirmoji knygos pusė pasirodė kiek silpnesnė už antrąją galbūt dėl tos priežasties, kad visi veikėjai, nors ir saviti, tačiau abejingi vienas kitam, nepatenkinti, susvetimėję. Po to visa tai pataisoma su kaupu, nes galima pažinti personažų vidinį pasaulį, netgi šeimos istorijos detales, visa tai savo mintyse klijuoti į bendrą paveikslą. Vis tik, kiek pastebėjau, ši antroji pusė prasideda tik tryliktame skyriuje, tad didesnėje kūrinio dalyje visas vaizduojamas pasaulis atrodo gana beviltiškas ir apgailėtinas. Skaityti toliau, žinoma, skatina smalsumas, intriga, personažų spalvingumas. Tačiau man asmeniškai atrodo, jog suteikus Rebekai daugiau vilties pirmoje pusėje, visas kūrinys būtų įdomesnis. Galbūt škotų terjeras galėjo būti kalbantis šuo, manau, to būtų užtekę, kad Rebeka būtų gavusi daugiau užuominų į tai, kas čia vyksta.

Perskaičius knygą sunku tvirtai pasakyti, ar salų pasaulis buvo realus, ar Rebekos vaizduotės vaisius. Tačiau bet kuriuo atveju tai fantastinis pasaulis ir daugiau ar mažiau atspindi problemas, su kuriomis mergaitė susiduria kasdienybėje. Renata Šerelytė nuo pat kūrybos pradžios derino  buitiškus aprašymus su fantasmagoriškais elementais („Vaikystėje sapnuodavau seną elektrinę viryklę, kuri, pavirtusi neaiškios paskirties monstru, vidurnaktį ateidavo manęs kankinti ir ištraukdavo už kojos iš visų slėptuvių: iš po stalo, iš palovio, iš spintos, iš senos skrynios, iš miltų „kaniko“, iš po vonelės ir iš po didžiojo puodo, skirto skalbiniams virinti” – ,,Ledynmečio žvaigdžės”, p. 139). Šis derinys veikia neatsitiktinai, nes, pasak psichologų, vaikai, susidūrę su žalojančia, jų poreikių nepatenkinančia aplinka, nuo mažens pasineria į savo vaizduotės pasaulį, tai gali būti nematomas draugas, kompiuteriniai žaidimai, nerealios svajonės ir pan. Be abejo, kai kada tai gali tapti psichinės ligos priežastimi, tačiau pirmiausiai vaizduotė yra pagalbinė priemonė, išlaikanti psichinę pusiausvyrą tarp nepakeliamos realybės ir idealistinių fantazijų.

Didžiausias kūrinio akcentas, mano nuomone, yra merginos vidiniai pokyčiai, kurie knygos viršelyje įvardijami taip: „To, ko išmoks salose, ji nepamirš niekada“. Manau, kad juos simbolizuoja knygos iliustracijose randamas labirinto simbolis. Jis turi dvi rodykles, t. y. vieną prie įėjimo, kitą prie išėjimo, visa kita yra Rebekos klaidžiojimai ir bandymai suprasti pasaulius, kuriuose atsidūrė, turiu omenyje ir realų, ir salų pasaulį – abu kartu, nes abu Rebekai yra iššūkis. Lygiai taip pat gražiai visus klaidžiojimus įrėmina pirmas ir paskutinis knygos skyriai. Pirmajame mergina atsiverčia dienoraštį ir bando pateisinti savo maištingą elgesį, paskutiniajame – rašo laišką senelei, nori su ja susitikti ir daugiau sužinoti apie savo šeimą, apie sergantį brolį. Tai aiškiai pažymi merginos pokyčių kryptį – nuo rūpinimosi savimi, savo teisingumo įrodinėjimo, link rūpinimosi kitais žmonėmis, kuriems pagalbos ir paramos reikia daugiau dėl jų silpnumo. Taigi čia jau galima drąsiai pasakyti, jog kūrinys neša svarbią socialinę žinutę ir gali būti puiki pagalbinė priemonė tėvams, norintiems vaizdžiau paaiškinti savo vaikams apie rūpinimosi seneliais ar ligoniais prasmę.

Kaip ženklinantys didėjantį Rebekos sąmoningumą man pasirodė svarbūs keli istorijos momentai.  Abu jie atskleidžia, jog asmenybės brendimo pokyčius atspindi žodžiai, kuriuos vartojame apibūdinti mums emociškai svarbius objektus. Renata Šerelytė visada mokėjo taikliai įvardinti personažus, suteikti jiems įvaizdžius: užtenka prisiminti smurtaujančio ruso vyro personažą, kuris įgauna žiauraus pasakų veikėjo Mėlynbarzdžio įvaizdį („Mėlynbarzdžio vaikai“). Šioje istorijoje mergina pirmiausiai pamato vienišiausią istorijos personažą – seneliukę Oną Mariją: ,,Dingtelėjo mintis, kad protingiausia būtų išeiti. Bet Rebeką sustabdė tai, kad Ona Marija verkdama tapo panaši į bejėgį vaiką“, p. 107). Tai, kas pirmą kartą Rebekos sąmonėje pasirodė netgi kaip neaiškios lyties padaras, iškasena, fosilija, dabar tampa panašu į bejėgišką, silpną, apleistą vaiką. Taigi jeigu matome, kad keičiasi tai, kaip vienas personažas (subjektas) mato kitą personažą (objektą), tai nesuklyskime:  keičiasi pirmiausia ne objektas – tai atspindi vidinius subjekto pokyčius.

Kitas labiau įsiminęs momentas iškilo dukros ir tėvo ginče dėl močiutės:

„ – Rūko Havanos cigarus iš sidabrinio portsigaro, o apsimeta, kad yra vargeta! Stypso prie „Humanos“ laukdama išpardavimo, o rankinukas pilnas brangakmenių... Tikra gyvatė!..

– Liaukis, - suriko Rebeka. – Nekalbėk taip apie senelę!..

Tėvas nutilo. Niūriai dirstelėjo į Rebeką“ (p. 138).

Nė vienam paaugliui nederėtų išgyventi ne tik išsiskyrimo su tėvais, bet ir seneliais. Tačiau gyvenime pasitaiko ir tokių situacijų. Taigi Rebekai tenka klaidžioti po iškreiptų suaugusiųjų  santykių labirintus, tiesiogine prasme keliauti iš vienos salos į kitą, nes čia mama, tėtis ir senelė  gyvena skirtingose salose. Ginče su tėvu matome, kaip mergina nebeiškenčia, kai tėtis įžeidinėja savo uošvę. Sudraudžia jį, parodo, kad nepritaria jo išvedžiojimams. Tiesą sakant, visame ginče Rebeka jau trečią kartą pavartojo tą patį žodį ,,senelė” vis atsikirsdama į tėvo įžeidimus: ragana, prakeikta naginė, bjauri boba, galiausiai, gyvatė. Taigi vėl matome, kad tai, kaip pavadiname žmogų, keičia mūsų suvokimą apie jį, būtent todėl tėtis taip priešinasi ir negali pavadinti senelės senele.

Manau, jog neatsitiktinai romane parinkti specifiniai bibliniai vardai: Rebeka, Emanuelis, Ona Marija, Marta. Biblijoje taip pat susiduriame su nuolatiniais Dievo globojamos žydų tautos, kurią galima matyti ir kaip šeimų grandinę, klystkeliais ir išbandymais. Rebekos vardui suteikiamos tokios prasmės: surišti, sutvirtinti, sujungti. Šiame kontekste svarbią reikšmę įgyja tai, ką pirmoje pamokoje Rebeka išgirdo apie pasaulį, į kurį pateko: jos klasės draugė Vilma paaiškino, jog dabartinės penkios salos kadaise sudarė vieną žemyną. Pamokoje Rebeka įsikišo ir ją nutraukė, tačiau pabandžius papasakoti salų istoriją paprasčiau, galima būtų tarti, jog Mamos, Tėčio, Senelės, broliuko Emanuelio ir Mokyklos salos kadaise buvo darnoje, t. y. kadaise Rebeka turėjo darnią šeimą, o žemyno išskaidymas į atskiras salas leidžia mums kalbėti apie šeimos iširimą. Knyga, kaip minėjau, baigiasi Rebekos laišku senelei. Kaip ši reaguos į anūkės bandymą kurti santykius iš naujo, mes nežinome. Todėl, mano nuomone, galiausiai šis romanas kreipiasi į skaitytoją su itin aktualiu klausimu: kaip apsaugoti šeimas nuo iširimo?.. Ar įmanoma sutaikyti ir sujungti jau iširusias šeimas?..

 

Recenzijų konkursas.

 

 

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.