2016-02-10

Knygų skaitymas – vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. Esu jų perskaičiusi nemažai, bet vis negana. Daug laiko skaitymui neturiu, bet per atostogas stengiuosi kuo daugiau su knygelėm padraugauti. Ne išimtis buvo iš šios žiemos atostogos. Knyga, kurią perskaičiau pirmiausia, buvo Birutės Mar „Gėlininkė“. Perskaičiau pati, likau sužavėta, ir dar kitiems pasiūliau perskaityti.

Daug yra knygų, kurios man patiko. Bet „Gėlininkė“ patiko bene labiausiai. Galbūt dėl to, jog pagrindinė knygelės veikėja labai priminė mane. Ji buvo kitokia, išsiskyrė ir kitų miestelio gyventojų. Ir aš šiek tiek į ją panaši, kartais savo klasėje pasijaučiu kaip balta varna: man patinka skaityti, mokytis, esu drausminga, stengiuosi būti labai sąžininga, visiems pagelbėti. Tuo labai skiriuosi iš kitų. Ir man tai patinka. O dar man labai patinka gėlės ir ryškiaspalviai rūbai.

Skaitydama apie vienišą žaliaakę, kalbančią su gėlėmis, šiek tiek nuliūdau. Ir iš pradžių net tyliai pykau ant Adulio, Klausučio ar pono Šiukšliaus. Neįsivaizduoju, kaip turi būti negera, jei neturi su kuo pasikalbėti, kam pasipasakoti, su kuo pasijuokti. O juk tokių žmonių ir tikrame pasaulyje yra. Ir tikrai gali būti, kad vieniši žmonės ima bendrauti su gyvūnais ir daiktais – taip jie ramina savo liūdesį. Perskaičiusi knygą supratau, kad negalima atstumti nė vieno, norinčio su manimi draugauti. Tada žmonėms skauda. Ir draugus dabar vis dažniau paskatinu bendrauti su visais, nesvarbu, kokie keisti ar neįdomūs jiems tie žmonės pasirodytų.

Man ši knyga patiko visa: ir labai įdomus turinys, padėjęs man suprasti, koks yra pasaulis, kokie skirtingi žmonės jame gyvena, ir paprasti, bet žavūs piešiniai, kurie man padėjo mintyse nusipiešti aprašyto miestelio ir jo gyventojų vaizdą. O ir minčių buvo labai gražių, pamokančių ar skatinančių pamąstyti. Labiausiai patiko sakinys: „Juk visados mintimis išmoksti susikalbėti su tais, kuriuos labiausiai myli.“ Dažnai jį prisimenu galvodama apie savo nuostabią šeimą. Juk taip ir būna!

Labiausiai liūdėjau ne tada, kai skaičiau apie tai, jog žaliaakė gėlininkė neturi draugų ir bendrauja su gėlėmis, ne tada, kai dūsavo ilgėdamasi iškeliavusio brangaus žmogaus, bet tada, kai perskaičiau paskutinį knygos puslapį... O kaip ten buvo toliau? Kas buvo, kai jiedu vėl susitiko? Taip smalsu. Ir džiaugčiausi be galo, jei bibliotekoje vieną dieną rasčiau šios knygelės tęsinį. Tad, jei tik galėčiau, rašytojos Birutės Mar paprašyčiau, kad nesustotų kurti tokias puikias knygas apie tikrą gyvenimą.

Aurelija Šniaukaitė,
 Rietavo sav. Tverų gimnazijos
 5 klasės mokinė

Konkursas moksleiviams.