Draugai








 
 



Anarsija Adamonienė. Miegoti kaip paukščiai?

2016-02-05

 

 

 

 

Paukščių miegas: proza / Tomas Vaiseta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 127 p. – (Pirmoji knyga). – ISBN 978-9986-39-813-4

 

„...istorijos paukščiai drasko
Vienas kito lizdus...
...kraujo žiedas istorijos atlape,
Kraujo žiedas...“

                      Justinas Marcinkevičius

 

Nieko įspūdingesnio už Lietuvos istoriją mums, lietuviams, nėra. Todėl su meile apglėbtinas kiekvienas jaunas žmogus, pajėgiantis tą istoriją studijuoti, o dar labiau gerbtinas tas, kuris turi galingą vaizduotę ir talentą matyti bei aprašyti istorinės praeities tikrovę.

Todėl labai karštai sveikiname žurnalistą ir istoriką Tomą Vaisetą (g. 1984 m.), išleidusį istorinių-psichologinių apsakymų rinkinį – pirmąją knygą „Paukščių miegas“ (2014 m.).

Ketvirtajame viršelyje trisdešimtmetis autorius gražiai, glaustai prisistato: „Gimiau 1984 m. Vilniuje. Čia baigiau mokyklą ir universitetą – iš pradžių žurnalistiką, vėliau – istoriją, dabar dirbu Vilniaus universitete ir užsiimu istoriniais tyrimais. Istorija man – geriausias darbas, literatūra – didžiausias malonumas ˂...˃ literatūroje randu labai daug istorijos – ne tiek įvykių, kiek žmogaus istorijos, o istorijoje – labai daug literatūros, užrašytos ir perduotos žodžiu, išgyventos ir susapnuotos, pasakojamos ir įsivaizduojamos. Šios knygos siužetai irgi atėjo iš istorijos, tačiau jos išsižadėjo ir panoro tapti literatūra. Iš čia ir „Paukščių miegas“ – metafora, nusakanti tikrovės ir sapno susiliejimą ir apibūdinanti ne vieną mūsų istorijos tarpsnį – kaip būseną paukščio, kuris, net ir miegodamas, viena atmerkta akimi turi sekti tykantį priešą“.

Skeptiškas autoriaus požiūris į „istorinę tiesą“ išreikštas ir knygos epigrafu: „Istorija yra melagysčių rinkinys, bet jame esama ir tiesos nuotrupų – jos yra vienintelės gairės mūsų ateičiai“ (Emma Goldman).

Apsakymų savitumą, keistumą, išskirtinumą nusako anotacijos teiginiai: „Apsakymai, kuriuos pavadinti istoriniais būtų teisinga, bet – per siaura. Apsakymai, kuriuos pavadinti psichologiniais irgi būtų teisinga, bet – per siaura. Tai ir kuria unikalų Tomo Vaisetos prozos stilių, kuriame susikerta intymiausi žmogaus išgyvenimai, slapčiausi kompleksai, tragiškiausios patirtys, fantasmagoriškiausios vizijos ir istoriniai įvykiai ˂...˃ Taip žmoguje atsispindi epochinės istorijos slinktys“...

Knygoje – vos devyni apsakymai, kuriuose istorinis faktas tėra tik „vinis“, tik užuomina, tik žmogaus būsena – dažniausiai pasimetimas, baimė, persekiojimo manija...

Svarbiausia apsakymuose – žmogaus psichinių išgyvenimų amplitudė – preciziškai fiksuojama jausmų sumaištis – nuostaba, nerimas, siaubas, skausmas, mirtis. Daug mirties. O apsakymas „Šaukštas“ užbaigiamas tarsi tos mirties triumfu: „...kraujas šiltas visada aplink kojas ir vidurius degina ir tada aš numiriau“ (p. 95).

Kartais apsakymo istorinį pagrindą sudaro koks mažai žinomas faktas. Štai apsakyme „Ubagų susirinkimas“ vaizduojamas 1939 m. Vilniuje įvykęs elgetų maištas prieš karo pabėgėlius iš Lenkijos. Vargetų srautas matomas gatvės berniūkščio Aliošos akimis – kuriamas įspūdingas paveikslas daugybe raiškių epitetų, palyginimų: „...vos tik pasukęs kairėn į Ukrainų gatvę, sustingo lyg būtų atsitrenkęs į stiklinę pertvarą: iš viso miesto pašalių kaip vandens lašai varvėję elgetos čia liejosi į vientisą masę ir tekėjo kaip pavasarinė upė, per atodrėkį iš nežinia kur nešanti visą gamtos ir civilizacijos šabakštyną, prieš Aliošos akis vėrėsi platus berankių, driskių, vienakojų, benamių, aklųjų, valkatų karavanas su aplink bidzenančiais suskretusiais šunimis, katėmis ir dar bala žino kuo, šis reginys jam priminė tūkstantinį varnų pulką, kai netikėtas pokštelėjimas pabaido juodaplunksnius paukščius nuo medžių viršūnių, ir jie užtemdo vakarinį dangų, ˂...˃ Alioša užtruko gerokai ilgiau nei tikėjosi, kol per putojančią masę – utėlėtus kūnus, skarmalų ir šiukšlių maišus, sukepusį kraują ir purvą, prarūgusius kvapus – prasibrovė iki susirinkimo vietos...“ (p. 18). Šitas išplėstas kraupiom detalėm vaizdas verčia galvoti, kad autorius juo norėjo simbolizuoti visą istorijos srautą. (?)

Antrasis apsakymas „Birželio 15-oji“ vaizduoja 1940 m., kai Lietuvą okupavo bolševikai. Autorius remiasi rašytojo Juozo Keliuočio prisiminimu, kad tuo metu kai kurie, tik kai kurie inteligentai sėdėjo kavinėse per visą naktį, nėjo namo, nes bijojo būti suimti... Apsakyme du broliai sėdi kavinėje ir samprotauja apie savo tautos likimą: „Mes neturime savo istorijos, mes neturime savo žodžio jai įvardyti. Istorija – nemūsiškas skolinys, importas ˂...˃ mitas, legenda ˂...˃ Mes praeitį suvokiame net kaip pasaką (p.21-22). Vyresnysis brolis bandė išaiškinti jaunėliui „krikščioniškosios Vakarų kultūros svarbą mums, lietuviams ˂...˃ Kuriančioji Vakarų civilizacija viename poliuje ir destruktyvi jos priešingybė – rusiškas nihilizmas – kitame“ (p. 25–26). Bet jaunėlis dabar šaiposi iš vyresniojo pamokymų, nes dabar jo kritikuoti „rusiškojo nihilizmo persisunkę inteligentai taip aktyviai veikia“, o jis, vakarietiškojo aktyvumo ir kūrybingumo adeptas, štai „sėdi čia, kavinėje, ir slepiasi po rytietišku pasyvumu“ (p. 26). Tokia ta mažos tautos atstovo tragedija – dvasinis neįgalumas. Nes veikti pagal savo įsitikinimus aklų istorinių jėgų susidūrime – tai lygu savižudybei.

Trečiasis apsakymas „Matas“ – tai vieno žmogaus, veikiančio istoriniuose įvykiuose, gyvenimo kelias. Istorinis apsakymo laikas – tai 1917 m. lapkričio revoliuciniai įvykiai Voroneže, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu ir sovietinė „gerovė“. Matas – jaunas, veržlus bolševikas, pasiryžęs pertvarkyti supuvusį pasaulį, panaikinti socialinę nelygybę, ponų valdžią. Piešiamas įspūdingas revoliucinio miesto peizažas: „Virš susigūžusių varpinių ir Šv. Mykolo cerkvės kupolų iškilusios ugnies burės plukdė miestą tamsiais kraujo vandenimis į aklą kerštą“ (p. 28). Autorius puikiai įsijaučia į jauno revoliucionieriaus priesaiką: „Jį svaigino gatves užvaldęs šėtoniškas siautulys“ (p. 28)... Kitame paveiksle matome Matą, jau kalėjimo kameroje, su draugais paskelbusį bado streiką. Jau šešta para badaujantys bolševikai gelbstisi tik valios pastangomis: „Bet ten, kur kūnas dar demonstravo nepalaužiamą ištikimybę, mintys jį išdavė ˂...˃ ir sruvo nesustabdomos kaip pašėlusiai lekiančio traukinio vagonai. Ne tik galvą, bet ir visą kūną užvaldė šlykščios fantazijos, kurios jį žemino“ (p. 31)...

Du epizodai su motina. Negirdime, ką motina sako sūnui kalėjime, o štai, jam tapus bolševikinės valdžios lyderiu, ateina į jo prabangų kabinetą ir teištaria vieną kaltinimą: „Nenorėjai, Mateli, būti ponu, o vis tiek juo tapai“ (p. 37). Apsakymas baigiamas „aukso žvaigžde“ apdovanoto bolševiko-senjoro laidotuvėmis: „Šermenų laikas skirtas tam, kad kiekvienas norintis galėtų grąžinti prisiminimus mirusiajam ir palaidotų kartu su juo ˂...˃ po kietai užlipintais vokais kiekvienas matė savo akis, kupinas siaubo, nuolankumo, neapykantos, gėdos, klastos, dėkingumo, pažeminimo, keršto, veidmainystės, troškimų. Visa žmogiškoji geografija dviejuose mirusių akių gaubliuose“ (p. 44). Taigi autorius nei kaltina, nei teisia, tik konstatuoja žmogiškojo buvimo permainingą istoriją, plukdomą idėjų kovos“... (?)

Ketvirtajame apsakyme „Avietė“ visiškai nejaučiame istorinio fono. Tai tarsi psichologinis etiudas baimės tema. Iš šiokios tokios užuominos galėtume spėti, kad tokius baimės ir siaubo bei persekiojimo manijos potyrius galėjo išgyventi fašistų persekiojami žydai. Perteikiama nuolatinės grėsmės atmosfera: „Nakties virpesiai, tarpusavyje šnabždantys daiktai ir miego aidas ˂...˃ Stypsojau kaip iš baimės deganti žvakė, įbesta į grindinį“ (p. 49). Baimė bloškia į keisčiausias būsenas: Bėgti, kol turiu jėgų. Arba bėgti, kad netekčiau jėgų ˂...˃ Prieš mane atsivėrė praraja, negalėjau sustoti ˂...˃ Nežinau, kaip sugebėjau atsiskirti nuo žemės, pakelti kūną į orą, peršokti per įpjautą žemę... (p. 51). Žmogus tarsi koks vabalas pasijunta įlindęs į avietę: „Įslystu tarp sulčių prisisunkusios ruplėtos išorinės sienelės ir šerpetotos šerdies ˂...˃ Kažkas artėja prie avietės... (p. 53). Koks siaubo sapnas!

Tarsi iš mozaikos paveikslėlių sudėtas apsakymas „Dievo p.“, vaizduojantis lietuvių, pabėgėlių nuo bolševikų į Vokietiją 1944 m., tragediją. Aptirpusiuose, aptrupėjusiuose momentiniuose kadruose neaišku, kas ką ir už ką žudo. Glamonėjama svetimšalio, Ieva „pradeda trokšti, kad prarasta tėvynė niekada nesugrįžtų. Nes, jei nebus tėvynės, gal nereikės jos ir mylėti“ (p. 56). Patriotinės kalbos apie būtinumą susitelkti „mirtinos grėsmės akivaizdoje, kai tauta yra praradusi pamatą po kojomis, t.y. gimtąją žemę“, Ievą vimdo. Degradacija apėmusi ne tik moteris, bet ir vyrus. Juos valdo „abstraktus, instinktyvus“ troškimas žudyti. „Žudome, arba aklai apimti pamišimo, arba viską taip kruopščiai ir šaltai apskaičiavę, kad kito pasirinkimo tiesiog nebelikę“ (p. 57).

Ar gali būti geras žmogus, patyręs badmetį? Ievai atrodo, kad „karas visus vyrus palieka vaikais ˂...˃ visi kariai yra vaikai, tik apsėsti skirtingų nuotaikų: rusai – pikti ir irzlūs vaikai, amerikiečiai – pasipūtę ir piktdžiugiški vaikai, prancūzai – išsigandę ir nusivylę vaikai, anglai, kokie vaikai yra anglai?.. (p. 59).

Mirtis šiuose vaizdeliuose ir mįslinga, ir kasdieniškai paprasta. Štai tėvas ir sūnus, „pasivaišinę namine“, grįžta į savo barako kampą ir randa Ievą „juodo kraujo klane“. „Sąmonė duso be oro. Stovėjo dar dvi ar tris minutes. Tuomet Tadas žengė į priekį ir atsigulė į juodą balą šalia nuogo Ievos kūno“ (p. 65). Bet kituose „kadruose“ matome kitokį šeimos likimą – ne mažiau kupiną mirties: čia ankstesniuose kadruose nužudytas Steponas randa savo ištvirkaujančią dukterį Ievą ir praneša jai: „Ievut, Tadas negyvas“ (p. 71). Stepono mintys plaukia Dievop: „Dievo bausmė, Dievo prakeiksmas – visa tai, kas nutiko jo šeimai“ (p. 70).

Novelėje „Scherzo b-moll“ – buvusio tremtinio, grįžusio į tėvynę, išgyvenimai: vis jaučiasi sekamas, persekiojamas, neatsiliepia į telefono skambutį, uždeda ant patefono Šopeno kūrinio „Scherzo b-moll“ plokštelę lyg atsakymą jį persekiojusiems „jiems“. Šopeno kūryboje jis mato „tiesmuką, fatališką savo kasdienybės iliustraciją“. „Nuo pat gimimo iki mirties Šopeno dvasioje vykusi žūtbūtinė kova tarp įgimto slavizmo ir įskiepyto vakarietiškumo jam kėlė liūdesį arba panieką, arba nerimą ˂...˃ Šopenas skleidė istorinį determinizmą, kurį jis atsisakė priimti“ (p.74). Maištaujanti, kovojanti dvasia gęsta kartu su Šopeno kūrinio pabaiga. Muzika arčiausia žmogaus sielos ir kančios...

Bene kraupiausia novelė „Šaukštas“ – apie beprotnamyje vykstantį gyvenimą, gydytojo psichiatro ir šizofrenikės merginos santykius. Vienišo gydytojo altruistinės pastangos gelbėti pacientę abipuse meile – taip atrodo psichiatrui, o pačiai šizofrenikei tos „pastangos“ kelia vimdantį šleikštulį, skausmą ir mirtį. Koks požiūris ir jausenų skirtumas! Meistriškai sumontuotas kontrastas!

Apsakyme „Paukščių miegas“ – Atgimimo pradžia lyg fonas septyniolikmečio seksualiniam pabudimui. Tikrai įdomios fiziologinės jaunuolio seksualinių ieškojimų studijos, lyg ir su ironijos pamušalu? Lyg ir kažką simbolizuojančios?..

Paskutinis apsakymas „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“ – sovietinės šeimos etalonas ir skeptiškas, piktas sūnaus įvertinimas tokios „pavyzdingos“ šeimos, kuri buvo kuriama ne kaip pagrindinė žmogaus gyvenimo prasmės ir laimės institucija, o kaip „patogi aplinkybė“ žmogui, atliekančiam visuomenines prievoles. Todėl ir apie vaikus tokioje šeimoje nebuvo galvojama kaip apie meilės  tikslą ir tąsą, o kaip apie „netyčia“ atsiradusią kliūtį jų visuomeninio  darbo sėkmei. Kaip jaustis vaikui, jei jis buvo šeimoje nelaukiamas „netyčiukas“? Apsakyme gvildenami amžinieji tėvo ir sūnaus „atvirkščiai proporcingi“ santykiai. Tėvas pasakoja, kad su sūnaus gimimu jo sąmonėje atsirado kažkokia nuojauta. Sūnui atrodo, kad tai nerimas. „Tėvas niekada neprarado nei noro, nei gebėjimo dirbti, mylėti, gyventi, tik jį visada lydėdavo kaltės jausmas, kad taip ir toliau dirbti, mylėti ir gyventi yra nepadoru, netinkamas laikas greičiausiai – tiesiog per vėlu. Tarsi vyktų per dešimtmečius užsitęsusios laidotuvės... (p. 114).

Iš tikrųjų daugelis sovietinių laikų mokslo, politikos ir meno veikėjų šiais nepriklausomybės laikais jaučia kažką panašaus – neišsakomą nerimą, liūdesį, norą lyg ir pateisinti savo ankstesnį gyvenimą ir jo principus ir kartu jaučia, kad jie neturi kam išsipasakoti – net – vaikai jų nesupranta, tiesiog negali suprasti – negyvenę anais laikais. Iš čia tas liūdesys iki mirties...

Na, o mes, senimas, ar suprantame šiuolaikinį jaunimą, kad ir kaip stengiamės? Žinoma, ne viską supratome šioje puikioje jauno talentingo rašytojo kūryboje – puikiuose psichologiniuose tyrinėjimuose, kurie nėra vien savitiksliai, bet kartu tarsi simbolizuoja ir visuomeninius procesus. Sakykim „Paukščių miege“ septyniolikmečio blaškymasis biseksualios erotikos bangose ar tik neatspindi visos mūsų „Atgimimo“ laikų visuomenės, skausmingai ieškančios tos politinės jėgos, kurią galėtų priimti visa širdimi ir pamilti, aukotis? O ir dabar vis tebesiblaškome tarp gausybės partijų doktrinų, skelbiamų prieštaringų „tiesų“. Nėra lengvo istorinio laikotarpio, eksponuojančio „tikrąją tiesą“ – ar ne, gerbiamas Tomai Vaiseta?

Sėkmės Jūsų istoriniuose ir psichologiniuose tyrinėjimuose! Istorinio ir individualaus „paukščių miego“ pažinime!

Recenzijų konkursas.



 

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.