Draugai








 
 



Anarsija Adamonienė. Laki tapyba – impresijų srautas?

2016-02-05
 

 

 

 


Maranta: romanas / Birutė Jonuškaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 355 p. – ISBN 978-9986-39-850-9


„Kokia gi meilė gali nešt skaistesnę naštą
Už sielvartą, kad per mažai mylėta.“
(p. 140)

„...Aš, kaip ir Albertas Camus, niekinu „lukšto grožį“ ir „grynąjį meną“, kuriame nėra istorijos purvo ir tragizmo, nes grožis privalo turėti „nuodų“, kitaip jis netikras ˂...˃ Puiki grožio ir bjaurasties dermė.“ (p. 141)

„...kūrybos esmė yra eterio klijai. Siausmas, azartas, linijų, spalvų tirštuma, vitališkumas, bandymas pažaboti ar užburti viso pasaulio peklą, visus demonus, bandymas suvokti mūsų realybės šiurpą ir grožį, sugauti gyvenimo ir mirties liniją, šaipytis iš savo velnystės ir mus supančio absurdo...“ (p. 143).

Visas Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ (2015 m.) – sodriai ištapyta drobė – tikras  J. Mateikos „Žalgirio mūšio“ paveikslas, pilnas spalvingiausių vaizdų ir išraiškingiausių portretų. Romantizuoti, tamsių aistrų ir paslapčių kupini pagrindiniai veikėjai: tvirtuolė Motina, demoniškasis Maestro, vienuolis Rūkas, gražuolė Saulė.

Tapybiškumas, detalės sodrumas, asociatyvinis vaizdų komponavimas ar greičiau jų lakus srautas, muzikinis sakinio bangavimas – lyg girdėtum paslaptingą sakmę – gausūs pakartojimai – suteikia romanui kažkokio pakylėto sakralumo, neaprėpiamumo. Atrodo, kad pasakotoja ir pagrindinė veikėja – dailininkė – bando aiškintis prieš ją atsivėrusį pasaulį, jo paslaptingą spindesį, įvairovę, atsiveriančią nuo vaikystės Seinų ežero, jo Žuvėdrų salos ir besiplečiančių iki Paryžiaus dailininkų Mekos-Monmartro, iki Čikagos lietuvių bendruomenės, desperatiškai besistengiančios išlaikyti savo tautiškumą. Romane kruopščiai „išmaišyti“ visų laikų ir visų vietų potėpiai – kaip kokiam modernistiniam paveiksle spalvų uraganas.

Simbolinės romantizuoto pasakojimo detalės: žirgai, pradedant Aleksandro Makedoniečio Bucefalu ir baigiant Motinos obuolmušiu – kaip jėgos, aistros, valdžios, galybės ir šaunumo išraiška; kasa, ajerais kvepiantys plaukai, siekiantys moters liemenį – kaip jos grožio, skaistybės, moteriškumo, kerinčio ir „valdančio“(?) vyrų pasaulį, - simbolis. „Plaukai yra moters magiškoji galia. Ne veltui Magdalietė Kristui plaukais šluostė kojas“ (p. 189).

Romantika grumiasi su realizmu atskleidžiant dailininkų gyvenimo paveikslus. Pasakotoja – Seinų ežero mergaitė – nuo mažens piešusi ją supantį grožį, į Dailės Akademiją įstoja „tik iš trečio karto“, nes joje „vis daugiau žinomų pavardžių. Akademija apaugusi dinastijomis, talentingi tėvai gimdo talentingus vaikus“ (p. 190). O Maestro rūmai – didinga ateljė, pilna įstabiausių paveikslų, yra ir bohemos irštva, kurioje karaliauja „Puiki grožio ir bjaurasties dermė“ (p. 187). Bet ir joje tvyro kažkokia ajerais kvepianti paslaptis – „Moters, atėjusios iš rūkų ir į rūkus nubridusios“ (p. 191). Ir ši paslaptis, kaip ir kitos, „rūkuoja“ per visą romano audinį...

Ypač romantiškai paslaptinga ir intriguojanti pasakotojos sesers Saulės ir vienuolio Rūko santykių istorija pradžioje romano besiskleidžianti nakties kelionė į paslaptingą, bet prabangų urvą, besiplėtojanti įspūdingais mažosios sesutės vakaro žygiais per užšalusį ežerą su Saulės rašteliais „rudaakiui vaikinui“ ir vėl pasakojanti romano viduryje tuo pačiu pradžios paveikslu, labiau detalizuotu, pripildytu kažkokios „virpančios aistros“ – tarsi kokiu „palimpsestu“, pasiekianti kulminaciją Rūko ir Saulės „meilės giesme“: Saulė „šokdavo į iškirstą eketę ir deganti lėkdavo atgalios per geliantį sniegą it per žarijas, kad vėl abu apsivytų kaip apyniai vienas apie kitą. Dabar jie jau nebuvo medų paslapčiomis lyžčiojantys Žuvėdrų salos lankytojai, dabar tai buvo vyro ir moters giesmė, labai gerai derantis duetas, kai sugebi paimti visas – nuo žemiausios iki aukščiausios – natas, kai įmanomos visų melodijų vingrybės ir spalvos, kai gali mėgautis ne tik savo stygų, bet ir kito virpėjimu, ratilais, sklindančiais pro pirtelės plyšius, per ežerą, per pusnynus, per kaimą, kažkur iki horizonto ribos ˂...˃ iki kosminių ūkų...“ (p. 209–210). O šios  istorijos atomazga – šiurpulinga, kruopščiausiai ištapyta drobė – vargingas, skausmingas to vienuolio urvo, „bunkerio“ ieškojimas, žydint žibuoklėm, geltonuojant raištelio purienom, ir baisus radinys toje skardžio slėptuvėje, ir neįtikėtinos paslapties atvertis: iš Saulės rašyto paskutinio laiško Rūkui pasakotoja sužino, kad ji buvo Saulės ir Rūko dukra...

2 dalis – „Prisilietimo ugnis“ – joje sudėliojami visi taškai ant „i“: paaiškėja romantiška Saulės ir „rudaakio vaikino“ meilės istorija. Pasakotoja Raselė skaito Saulės laiškus ir tarsi pajunta abiejų tėvų meilės prisilietimus: „buvimas tarp keturių rankų, teikiantis nenusakomą džiaugsmą. Saldžiu sapnu virstantis jaukus lytėjimas. / Šviesa. Daug   švelnios šviesos. Esu laimės plūduras joje. O gal tik mažytė  užuomazgėlė palaimos jūroje“ (p. 267). Taip poetiškai perteikiama laimingos kūdikystės būsena?

2 dalyje paaiškėja dar daugiau neįtikėtinų paslapčių: pasirodo, kad ir saulė yra nesantuokinė Motinos Dominykos ir Maestro dukra, o „brolis“ Tadulis, mylintis žirgus,- tik tolimas giminaitis: „dėdės“ Vlado ir žydaitės Rakelės sūnus, užaugintas Dominykos, Rakelei per gimdymą mirus. Taigi paslapčių net per daug, kaip kokiame Kolumbijos seriale...

Įspūdingiausias šioje dalyje – Jeruzalės, kur nuvyksta pasakotoja Rasa, paveikslas: „Puolu pro duris į gatvę, ir... tuo pačiu momentu prasideda muedzinų giesmės. Viena visai arti, kita tolėliau, o dar kitos jau kyla iš slėnio – gaudžia visas senamiestis, jaučiuosi lyg įmesta į maldų jūrą. Virš jos greitai patekės saulė ˂...˃ jau šviesėja dantyta senoji miesto siena ir bažnyčių bokštai, ir auksu žėrintis Uolos mečetės kupolas. Šviesa švelniai kelia iš nakties glėbio baltus namų stogus ir baltėjančias, nakties šešėlius nusimetančias sienas su daugybe dar miegančių langų koriukų, ir staiga man atrodo, kad visas šis slėnyje ryškėjantis miestas yra iš tamsos gelmių keliamas milžiniškas tinklas, kupinas sidabru, auksu ir variu blizgančių žuvų, keliamas nematomos, bet labai galingos jėgos vis aukštyn ir aukštyn į dangų ir saulę ˂...˃ staiga pradeda gausti varpai: vienas, antras, trečias, o paskui jau visas slėnis suskamba kaip milžiniškas orkestras. / Užsimerkiu. Mano sielos audeklą laižo tekanti saulė...“ (p. 324–325).

Peizažą kartu stebintis palestinietis Husamas sako: „Štai kokia yra dangaus ir žemės istorija“. Ir, atrodo, to jau užtektų, kad skaitytojas suvoktų romano idėją: pasaulis ir Dievas yra tas pats: jis kviečia į sielų, į tautų, į religijų bendrystę: „Apsikabinkit, milijonai!”, - kaip F. Šilerio giesmėj „Į džiaugsmą, kaip L. Bethoweno simfonijoj... Deja, deja! Romanas tuo nesibaigia. Dar su pasakotoja turėsime slaugyti nuo kančios beveik išprotėjusį Maestro, po insulto šlubčiojantį „dėdę“ Vladą vestis į kitoje ežero pusėje rūkstančią pirtelę...

O ir vienuolio Rūko istorija liko nebaigta. Nežinom, ar tikrai Rasa jį rado tame urve, „bunkeryje“ mirusį, ar jai tik tamsoje pasirodė jo siluetas? Tai ir apsidžiaugiame, kai perskaitome: „Pirmos knygos pabaiga“.

Tikrai skaitysime ir antrąją, tikėdamiesi atrasti tokių pat spalvingų gamtos ir žmonių paveikslų, patirti tokį sakmišką sakinio gaudesį, pamargintą dzūkavimo perliukais.

Žinoma, pageidautume, kad būtų kuo daugiau grožio ir kuo mažiau bjaurasties (kad ir kaip „gražiai“, ryškiai ta bjaurastis vaizduojama, ji ir lieka betikslė). Ir dar: kad būtų kuo daugiau gyvenimo išminties ir kuo mažiau neįtikėtinų paslapčių!

Ir teišlieka tas devizas: „Ar yra didesnė laisvė už laisvę aukotis?“ (p. 62).

Post scriptum: Maranta – baltagyslė su rausvais, tarsi sukrešėjusio kraujo lašeliais kambarinė gėlė. Maranta pasakotoją vadina jos senelis Maestro...
 

Recenzijų konkursas.

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.