Draugai








 
 



Dainius Dirgėla. Apie Donaldo Kajoko „Apie vandenis, medžius ir vėjus”

2015-12-29




Apie vandenis, medžius ir vėjus: eilėraščiai / Donaldas Kajokas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 152 p. – ISBN 978-9986-39-842-4

Tikrąsias recenzijas rašyti palieku šio žanro profesionalams. Viktorijai Daujotytei, Gediminui Kajėnui, Ramunei Dragenytei, Mariui Burokui, Gražinai Skabeikytei-Kazlauskienei ir kitiems, kurie apie Donaldo Kajoko vandenis, medžius ir vėjus jau daug pasakė ir gal dar daugiau pasakys.

Skaičiau šią knygą prie jūros. Skaičiau prie ežero ir upės. Skaičiau pušyne. Skaičiau vėjyje. Balsu ir tyliai.

Skaičiau šią knygą kartu su Li Bo ir Matsuo Basho, su kuriais kartais pasišnekame apie poeziją.

labai

labai li bo

(p. 17)


Skaičiau, ir tas Autoriaus nežinojimas buvo toksai pažįstamas:

negi aš nežinau negi aš

nežinau... – nesikrimsk,

 

nežinau

(p. 107)
 

Ir ta dulkės savijauta tokia sava:
 

nušluostai save

       tarsi dulkę nuo dulkės

(p. 103)
 

Ir ta akimirkos, kurią tuoj tuoj pamirši, nuojauta:
 

nubusti mirksniui kaip šlaite žibutės

ir neatminti kad buvai nubudęs

(p. 51)
 

Ir suvokimas neišvengiamybės, ir būsena žinai, kad nežinai:
 

žinau kad ateina

    nežinau kas įeis

(p. 145)
 

Ir tas Autoriaus gyvenimas prie upės Su toks atpažįstamas:
 

štai šįryt ir vėl nubundu ant su upės

kranto stebiu ajerynus

(p. 25)
 

Nes pats gyvendamas Ulonų gatvėje, gurkšnodamas kinų oolong arbatą, rašydamas šį ir kitus tekstus

iš tikrųjų kartais esi Oolon(g)ųJuodojo drakono – gatvėje.

O Medvėgalio kalnas galbūt yra ne Medvėga-lio, o Medvėgal-lu kalnas, ir slaptoji kūlgrinda šias viršūnes sujungia giliai mumyse...

Prisiminiau šios knygos eilėraščius ir per vieną savaitgalio vakarėlį. Žaidėme pokerį. Kaip paprastai, nesisekė. Sekdamas kortas vis kažką rašinėjau popieriaus lape. Pralošęs visus žetonus, įdėmiau paskaičiau savo rašinėjimus. Pasirodo, išlošiau šį tekstą:
 

tą ilgą vakarą
 

tą ilgą vakarą

prie stalo su visais kartu sėdėjęs

atrodei tarsi būtum kažin kur išėjęs

 

skaidrus stiklinis žvilgsnis

sušiaušti plaukai

ir kūnas sumedėjęs

 

...................................

 

tą ilgą vakarą

kajokas

buvo pas mane atėjęs

 

sėdėjom aš ir jis ir jūs visi

kalbėjom apie vandenis

medžius ir vėjus

 

ar būsi jo

nepastebėjus?

 

Nesiseka tau kortose, kaip visada išgirdau frazę. O gal vis dėlto sekasi, pagalvojau:

sekasi – ir sek sau

nes kvailiams

 

sako

sekasi

(p. 120)

Ne kiekviena perskaityta poezijos knyga padiktuoja eilėraštį. Ne su kiekviena norisi diskutuoti.

Ši padiktavo. Su šia vis norisi pasikalbėti. Apie vandenis, medžius ir vėjus. Ir ne tik.

Ir ši nerecenzija ėmė ir pasirašė kažkaip savaime – prisimenant tuos nebylius pokalbius, sruvenant, šnarant, ošiant mintims ir žodžiams iš knygos, maišantis jiems su lietumi ir vėju, kuris šlapią gruodžio vakarą su beržo šaka vis beldžia į langą. Praveriu jį ir įsileidžiu vidun – lietų, beržo šešėlį ir skersvėjį...

 

Recenzijų konkursas.

 

 

 

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.