Draugai








 
 



Ramutė Dragenytė. Poezijos auka

2016-01-11
 

 

 



Stalo kalnas: poezija / Vladas Braziūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 130 p. – ISBN 978-9986-39-826-4

Kiek Vladas Braziūnas yra parašęs poezijos knygų, sunku suskaičiuoti. Tokio sąrašo niekur nerasime, net enciklopedijoje. Todėl į naujausią poeto knygą „Stalo kalnas“ (2014) pažvelgsiu kaip į visetą, kuriame, tikėtina, sudėta gerai subrandinta meistro poezija (čia reiktų pridėti sąrašą Braziūnui skirtų tarptautinių, valstybinių ir vardinių nominacijų) su atpažįstamomis, tik šiam autoriui būdingomis pasaulio, ar veikiau pasaulės, šventenybės nuojautomis ir pagavomis.

Naujausioje poeto knygoje Skirmantas Valentas apsčiai rastų medžiagos poetinės etimologijos tyrimų tąsai (žr. studiją „Mė(lynojo)mėnulio lingvistika“). Tokie rašytojai – tikras džiaugsmas literatūrologams, ieškantiems sakmiškos mitopoetinės žemės, kurioje laikas teka ratilais, ratais arba iš pabaigos į pradžią („pradėjau gyventi atgal“, p. 35, „bet žemei nebuvo galo“, p. 64). Tikriausiai nei vieno šiuolaikinio poeto kūryboje nėra tokio kalbos klodo daugiasluoksniškumo su aliuzijomis į mitologinę erdvę, į archaikos paieškas baltų kalbų prokalbėje („minimas kalbomis / mūsų kalvãrijų ratais / atverpki mūsų kaltes / mūsu Tēvs, kas esi debesīs“, p. 13). Teks pripažinti, kad tokių reveransų mūsų kalbai nesugeba ir nebesugebės atlikti jaunoji rašytojų karta („pamiršęs Daukšą ir daug ką“, p. 86).

Braziūnas ne tik kalbos, bet ir verbalinės akustikos, kalbėjimo (parole) meistras, tekstai dažnai skamba kaip šamaniški užkalbėjimai (žodžių ėjimai), neretai išsiliejantys eklektiškais minčių viražais, kuriuose keistai (ne)dera aliteracijų sujungti žodžių sąskambiai: „kapas kuoja kvepia“ (p. 62), „užėjo gysločiais / susmego gražuolių šukuosenos / šlaistos šešėlių šeškai“ (p. 61), „pamišėlių kikiliams kiniškai čiauškant“ (p. 100), „skrudintos skruzdės“ (p. 123) ir pan.

Visi nederėjimai gali būti pateisinami nebent sąmonės srauto (ne)logika, tikra ar tariama kalbos rekonstrukcija (raštologija), bet labiausiai teksto darna išryškėja tekstus tariant balsu – čia ir slypi visa poeto gracija. Garsiai skaitomi tekstai intuityviai įteigia užkalbėjimo ar aukojimo ritualo prasmę. Beje, užkalbėjimas šiame Braziūno rinkinyje yra labiau atkalbėjimas, išreikštas priešdėliu at- (atmainytas, atrytas, atvirtę, atkosėja, atverpki, atsieti, atmigdyt, atliūliuoti ir t. t.) ir pajungtas knygos loginei struktūrai ir koncepcijai, kurios viena pagrindinių intencijų – grįžti į laiko pradžią: „avelės į gardą / ir žuvys į tinklą / ir žuvusie kelias / bevardžiai, beginkliai“ (p. 72); „ir aš, mirties atrytas“ (p. 41). Amžinojo sugrįžimo mitas nukreiptas čia ne tik į kosmogoniją, bet ir į savikūrą: „apako ežeras, aš pamiršau jo vardą / uola išniro, olos įsčios vėrės ˂...˃ buvau galva Adomo, aptaškyta / kraujais, bet dar turėjau velnio akį“ (p. 19).

Taigi Braziūnas labiausiai intriguoja gebėjimu kurti daugiaprasmį tekstą, nors kai kuriais atvejais galėtume papriekaištauti dėl minčių ir temų (remų) chaoso: antikiniai mitai, bibliniai motyvai, kasdienybės poetika ir kultūriniai artefaktai, oniriniai, mitiniai ir realūs laiko bei erdvės samplaikos pojūčiai. Viename tekste sutiksime ir laumes, ir Viešpaties žuvis (p. 11). Pavyzdžiui, eilėraštis gali būti pradedamas tikrovės vaizdu („ant pernykščių ražienų varnėnas / patvory priraišuojantis šuo ˂...˃“), o baigiamas mitologizuotos sakralios erdvės vaizdiniu („naktį snigo, iš ryto patvino / gyvas vynas iš bado taurės / Hado pusėj mačiau: alavinė / ledo kurkulus leido varlė“, p. 97). Kitu atveju visas veiksmas gali vykti metaforizuotoje mitinėje plotmėje. Anot Valento, „,Kalbos dailidė‘ naudojasi didžiai archajišku laiko suvokimu: visa tai, kas buvo, yra ir bus, egzistuoja sinchroniškai, t. y. dabar. Praeitis poetui yra matoma, ji, kaip ir Homero modelyje, yra ne už nugaros (taip praeitį įsivaizduoja šiandieninis europietis), o prieš akis“ (Valentas, „Mė(lynojo)mėnulio lingvistika“, 2007, p. 257). Kadangi įprastinis laikas paprastai yra beprasmis, Braziūno pasirinkta strategija pasiteisina – dieviškojo laiko atkartojimas sakralizuoja bet kokį aprašomą veiksmą.

Ir vis dėlto, vieno eilėraščio žodžiais tariant, autorius tikriausiai jaučiasi „neskaitytas / it Rilkes Rožių ciklas“ (p. 59), nes kito eilėraščio žodžiais tariant, „graudžiai gūdus grumėjimas / sakinių, kur gaubia ir glaudžia, nes skaldo / nesigviešia valdyti, tik šviečia viešas ir mėlynas // žydras kalbos gomurys“ (p. 70). Paliksime retoriškai atvirą klausimą, kiek Braziūno tekstai įtraukia ne tik prie žodžių palinkusius tyrinėtojus, siekiančius įminti autoriaus užmintas mįsles („mįslių kūrėjas žaidė / laikais, daiktais ir žodžiais“, p. 120). Įtaigiausiai ir galbūt meniškai vertingiausi Braziūno eilėraščiai tie, kuriuose esama kalbinės rekonstrukcijos ir archainės etninės kultūros ženklų ir kurių struktūra ritmiškai ir vizualiai išbaigta su pulsuojančia vidine ir išorine „kraujo ritmodara“. Tačiau esama ir nevisiškai sklandaus kalbėjimo, kurio nederėtų praleisti pro akis knygos redaktoriui (pvz., „o kada iš dainos sugrįšiu / į atskirą griežtą nuomonę / sueina žmonės ir metai / žmonėms ir žmonių vaikams“, p. 68). Siužetiškai įdomus tekstas „du idealiu: Pranciškus ir arkliavagis“, kurį vainikuoja išmintį teigianti pabaiga: „serafimas turėjo sparnų / triskart daugiau negu juodvarnis“ (p. 124). Norėtųsi ir daugiau refleksyviosios filosofijos, tačiau tuomet autorius veikiausiai prarastų savo rašymo braižą.

Rasime šioje knygoje ir elementarių būties pagavų, kurios savo stilistika artimos, pavyzdžiui, Donaldui Kajokui (pvz., „stumiesi, delnais iri / iš gražumo liaujiesi iręs“, p. 107; „kalba ta ne mūsų / mūsų tik žodžiai, tik amžinas / susitylėjimas mūsų“, p. 57). Tačiau Braziūnui svarbu ne būtis per se (kaip Kajokui), bet šventenybės ieškojimas:

 

„miškų ir pievų paukščiai, o miestè

ant kalno sukom lizdą, nuo dievų

altorių vogėm trupinius, besotės

jauniklių ryklės žiojosi, raudonos

aplinkui tryško sprogėlės, žilvičių

gležni žaltyčiai stiebėsi Dievop

ir upė šniokštė tarsi balso klostės

ir pieno putą taškė ant žolių“ (p. 82)

 

Ne veltui ir knygos pavadinimas teikia nuorodą į aukojimo vietą, kuri žymi ir ledynmečių plokštikalnę, ir altorių, ir aukojimo stalą („tuščias aukojimų stalas / tu čia ir tėvas, ir motina / verpėja ir atverpėjas / artėji prie Stalo kalno“, p. 13), ant kurio aukojama visa tai, kas po saule – pasaulė. Knyga pradedama pasaulio pradžia ir baigiama skęstančia pasaule. Paskutiniai rinkinio eilėraščiai („raibojo gaidžio aukojimas“, „raudonos lapės aukojimas“) programiškai išpildo „aukojimo stalo“ sumanymą. Svarbų vaidmenį čia atlieka ir gamtos stichijos, visokios „Dievo blindelės“ ir kitokie paukštyčiai. Taigi ši knyga – lyg bandymas sukurti, t. y. atkartoti kosmogoninį mitą.

Šventųjų tekstų išmintis skelbia, kad archetipinių veiksmų kartojimas suteikia aukotojui nemirtingumą – aukotojas pasineria į dievišką nemirtingųjų pasaulį. Šiuo atveju sakytume – į lietuvių literatūros klasikos panteonų šventyklą. Kita vertus, nežinia, kas čia labiau auka – autorius, skaitytojas ar visagalis tekstas – įmanusis raštologijos principas.

 

Recenzijų konkursas.

 

 

 

 


Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.