Draugai

 
 

 




Marijus Gailius: „Koks menininkas be rizikos, be ribų tikrinimo?“
2019-11-26



 
Rašytoją Marijų Gailių kalbina žurnalistė Gintarė Adomaitytė.




Pirmieji Tavo gyvenimo metai Palangoje… Tiesą sakant, tokios vaikystės net pavydu. Kokią atsimeni vaikystės jūrą ir jos krantą? Ar svarbūs tie pirmieji įspūdžiai dabarties Marijui, parašiusiam itin jūrinį romaną?

Galbūt tie pirmieji įspūdžiai ir svarbiausi? Negaliu jūros atsiminti kaip vientiso vaizdinio, kaip inkrustacijos gintare, nes jūra visada yra kitokia, gaivalinga. Tik dabar suprantu, kad jūra tiek man, tiek mirusiam tėvui, kuriam ir dedikavau romaną, buvo užuobėga. Ir nesvarbu – rami būdama ar audringa, ji saugojo. Neatsitiktinai knygoje jūra yra personifikuota, nes tokia ji buvo vaikystėje, kaip tame iki skausmo pažįstamame Maironio eilėraštyje: „Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau. / Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu“.

Nuo ko kaži mes ten slėpdavomės – Birutės parke ar Baltijos pajūry? Nuo skausmo, nuo nerimo, nuo tam tikrų nesaugumo aplinkybių. Su praėjusių, vis dėlto asmenybės struktūroje pasireiškiančių aplinkybių rudimentais pats emociškai tvarkausi ar tai rašydamas, ar terapeuto kabinete. Abu įveikos keliai vienas kitą papildantys.

Vėliau, Marijau, apsigyvenai Šiauliuose. O dabar, šiandieną, ar Tu ilgiesi jų? Ko pasisėmei iš šio miesto? Kaip jis Tave augino ir ko išmokė? Ar esama Tavo knygoje ir Šiaulių atspindžio?

Taip, dalis veiksmo vyksta ateities Šiauliuose. Tie ketveri metai ten, iki studijų Vilniuje, nepaliko nostalgijos ar sentimentų. Bet patirtis Saulės mieste davė daug gėrio: priklausiau subkultūrai, kuri atvėrė tapatinimosi ir daugybės nuotykių galimybių, įskaitant ir šitas eilutes iš mūsų, šešiolikmečių, hiphopo praktikos: „Niujorkas – tai ne Šiauliai, o Harlemas – tai ne Pietinis, jame ilgai neišgyvensi, nebūsi tu šilkinis“. Nors gatvėje patyriau nemažai smurto, o net išskirtinio kūrybinio profilio mokykla kartais stumdavo į šabloną, vis dėlto pirmiausia Šiauliai formavo intelektualiai.

Palangoje galbūt būčiau likęs žvejo mentaliteto (kas, pripažinkime, irgi neblogai) arba tapęs pagrindinės Palangos „kastos“ adeptu – kurortiniu prekeiviu, kuriuo treniravausi būti paauglystėje prekiaudamas laikraščiais. Tada žmonės dar skaitė laikraščius. Už 400 gramų šeštadieninio „Lietuvos ryto“ su priedais gaudavom litą. Sumaniai susiorganizavus logistiką ir aplenkus konkurentus, pavykdavo parduoti ir šimtą vienetų, tai yra 40 kg spaudos! Kartais jausdavausi kaip baronas.

Kada atradai, apčiuopei pasirinktąjį žanrą? Ką skaitei vaikystėje, jaunystėje? Ar yra autorius, kurio pėdomis sekei, rašydamas knygą „Oro!“.  Arba kitaip: kas įkvėpė, paskatino ar paragino Tave rašyti šią knygą?

Žanrą užčiuopiau turbūt labai anksti, kai vos pradėjęs skaityti atradau Aleksandro Volkovo istoriją „Apleistos pilies paslaptis“. Tai juk pasakos ir mokslinės fantastikos hibridas apie žmonijai gresiantį pavojų. Paskui susidomėjimą fantastika pakeitė egzistencilistinis interesas, kol vieną kartą atradau abiejų žanrų mutantą – utopiją. Kartu mane visą laiką domino paslaptis: kodėl žmogus apleidžia savo pilį – Palangą, planetą, nepaisydamas pačiam sau keliamo pavojaus?

Labiausiai pakerėję antiutopiniai pasauliai vis dėlto būtų du: tai M. Atwood „Oriksė ir griežlys“ ir M. Houellebecqo „Salos galimybė“, o jau kurdamas savąjį pirmiausia sekiau džentelmenų T. S. Elioto („Bevaisė žemė“) ir J. Fowleso („Magas“) pėdomis. Tik nesu tikras, ar tokių plačiapečių palydovų vedinas nenuklydau, pametęs tiesų pėdsaką takelio, paskui kokį žanrų drakoną ar literatūrinį Minotaurą...

Kaip turėčiau Tave vadinti: literatūros kritiku ar knygų apžvalgininku? Vienaip ar kitaip, skaitymas ir rašymas apie knygas yra Tavo duona. Ar būna ji karti, sprangi? Ar dažnai skaitydamas sakai: tai mano ir man!

Save labiau priimu kaip apžvalgininką, tai yra savo nuomonę argumentuotai išsakantį žiniasklaidos profesionalą. Vis dėlto netgi neturėdamas akademinio laipsnio, nespjaunu ir į kritiko amplua, štai kodėl: nors objektyviai stokodamas formalaus teorinio pagrindo, žinau užtat turintis etinį standartą. Jaučiu, kad taip įsivertinu ne iš puikybės – tai veikiau savotiškas neadekvatumas. Kitaip sakant, vertindamas tekstą stengiuosi atskirti savo nuomonę nuo emocijų ir išankstinio vidinio nusistatymo (net jeigu tokia pastanga niekuomet nebūna ideali) ir tuomet, atlikęs valingą sąmonės judesį ir pasirinkęs atspirties tašką – metodą, atlieku apžvalgos „aktą“. Man nerūpi tuomet socialiniai burbulai, pažintys, draugystės – stengiuosi likti sąžiningas prieš tekstą. Esu sulaukęs pastabų, kad kritikuoti literatūrą neatsižvelgiant į galimą autoriaus reakciją yra neempatiška, nejautru; sutinku. Bet kitaip negaliu. Todėl ir sakau, kad tai tam tikras socialinis „neadekvatumas“.

Dirbdamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute kartais pasigesdavau iš mokslininkų būtent tokios – etinės – laikysenos. Mačiau, kad sprendimai priimami vadovaujantis išankstiniu nusistatymu, pataikavimu, klikos inertiškumu, o kartais net atvirai atstovaujant ar advokataujant konkretiems autoriams. Nekaltinu, o tiesiog konstatuoju. Ir šiaip tai ne vien literatų gildijos problema – konformizmas ir nepotizmas vis dar lieka neišaugta visos visuomenės būsena. 

Tiesa, dauguma literatūrologų ir kompetentingi, ir aukštų etinių standartų, bet tokie įprastai… tylesni. Nes etiški. Ryški išimtis turbūt būtų Virginija Cibarauskė, kuri nebijo ir pasireikšti, ir išlaikyti etinę nepriklausomybę: labai gerbiu jos laikyseną, kuri ne vienam poetui tiesiog kelia transcendentinį siutą.

O paskutinį kartą „eureka!“ sušukau perskaitęs Noros Ikstenos „Motinos pieną“. Kai tekstas stipriai paveikia, sunku išlikti objektyviam. Kur kas sunkiau negu tuo atveju, kai kūrinys lieka nebylus ar atrodo neišbaigtas.

Tavo knygos personažai  – tartum karnavalo eisena, tartum procesija, nuvedanti skaitytoją į būsimus laikus. Smalsu ir baugu, net žiauru toje eisenoje būti. O Tu pats ar patiri šiurpą dėl pasaulio, kurį sumanei? Kas tai – Tavo žaidimas ar aiškiaregystė?

Che, į pranašus nepretenduoju, bet kai pats perskaičiau, ką parašiau, pabūgau: o kas jeigu... taip ir nutiks?! Prisipažįstu: išsigandau savo teksto. Ir kol kas neįžvelgiu įtikinamų sąlygų, poslinkių, kad klimato kaita neatneš numatomų skaudžių padarinių. Gretos Thunberg įkvėptam judėjimui bus per vėlu užbėgti už akių prieš nelemtą anglies apykaitos virsmą. Nieko nepadarysi, anot Trauto. Nors stengtis verta!

O šiaip literatūra man yra žaidimas gyvenimo versijomis, todėl ir savo romanu kviečiu į žaidimą. Intelektualinį rebusą. Visiškai tiesiogiai – romano masyvioji struktūra juk paremta viena garsia šachmatų partija.

Kaip jauteisi tą dieną, kai pagaliau pasirodė knyga „Oro!“? Štai imi į rankas savo knygą… ir kaip… kaip Tu alsuoji…

Labai džiaugiausi. Giliai įkvėpiau spaudos kvapo. Ir jaučiausi dėkingas visiems, kurie patikėjo: žmonai, „Odilei“, „Latgai“, Linai, Kultūros tarybai.

Ar pajutai dar iki penketuko paskelbimo skaitytojų supratimą, paneigimą, pritarimą ar abejones? O dabar, kai penketukas skleidžiamas, ar jau esi tiesiogiai bendravęs su skaitytojais? Kokių sulauki Tave palaikančių ar žlugdančių nuomonių, klausimų?

Ir pajutau, ir girdėjau, ir perskaičiau. Visiškai suprantu skaitytojus, kuriems knygos mastas ir mostas išmuša saugiklius; užjaučiu. Ir niekuo negaliu padėti. Bet tai kaip smagu palieka, kai kiti skaitytojai perkanda žaidimo taisykles. Ir žaidžia. Ir būna. Išbūna. Iki paskutinio peidžo.

Neįsivaizduoju, kokia nuomonė galėtų sužlugdyti – gal jeigu su panieka pasmerktų apšaukę eretiku arba paskelbtų visuomenės priešu? Neįmanoma: tokie tiesiog neįveiks „Oro!“, o tokio ultrapatriotus kurstančio įvado kaip romane „Žali“ neparašiau. Iš feisbuko sr(a)utų sulaukiau atgarsių – šiokio tokio politinio pasmerkimo, bet negaliu patikrinti pirminio šaltinio, nes tą terpę ignoruoju kaip nesaugią emocinei sveikatai. Kita vertus, esu ramus: tekste sąmoningai rezgiau politinių, ideologinių ar vertybinių nuostatų sinapses tarp veikėjų pažiūrų ir galimos jų refleksijos skaitytojo sąmonėje, tai yra, žinojau ką darau, saugodamas literatūrinį darbą nuo tiesmuko atstovavimo kokiai nors doktrinai. Vėlgi – tokia žaidimo logika. Be to, anksčiau minėta asmeninė nuostata vertinant kitų knygas iš dalies išlaisvina mane nuo kitų vertinimo.

Ką manai apie tuos vienaip pasmerktus, o kitaip palaimintus Metų knygos rinkimus? Ar tikrai reikalinga mums ta akcija?

Manau, reikalinga. Įvertinimas skatina stengtis. Dievaži, juk kiekvienam profesionalui reikia paskatinimo, pagyrimo, niukso iš šalies – tai augina. Kiek metų Daina Opolskaitė net nebuvo pastebėta? O dabar – penketuke. Nors man asmeniškai jos kūryba nėra artima, džiaugiuosi, kad ji įvertinta, vertinama. Ir skaitytojams akcija sukuria šiokią tokią fiestą, žaidimo galimybę.

Ar vertėjo į penketuką įtraukti K. Sabaliauskaitės romaną „Petro imperatorė“? Be abejo. Tiesa, patys rinkimai tada būtų neazartiški – vieni vartai.
 


Ką pasakytų dabarties Marijus Gailius pats sau, tarkime, šešiolikmečiui? Ko jis sau, anų laikų paaugliui, linkėtų? Nuo ko bandytų apsaugoti? Ir… Ko Tu linki, nuo ko bandai apsaugoti augančią kartą?

Žavus klausimas. Pirma, manau, anuomet save apsaugojau pakankamai: susikūriau gynybinių mechanizmų ir kaukių, kurias galiu dabar, rašydamas prozą ar esė, apydrąsiai nusimesti. Tikiuosi, su asmenybės ir profesine branda tuos savipančius traukysiu dar drąsiau. Žinoma, tai psichologiškai kiek rizikingas veikimas, bet koks tada menininkas be rizikos, be ribų tikrinimo?

Jaunosios kartos nuo nieko neapsaugosiu, man užtenka atsakomybės savo vaiku rūpinantis. Vis dėlto neįkyriai palinkėčiau apsisaugoti nuo netikro savęs. Šūdinas reikalas – netikras Aš, simuliakras, tinklažmogis. Amžinybę kenčianti Kotryna, įkalinta savo pačios iliuzijoje, vėjalalos auka. Vis dėlto tikiu, kad augančioji karta pati, kaip baronas save už plaukų, išsitrauks iš fb ar ig pelkės. Beje, sėkmingai ir traukia, lipa, kepurnėjasi. Apsisaugo – esti daug puikių pavyzdžių.

Tarp keliolikos – gal net keliasdešimties – Tavo knygos personažių ir personažų, juk turi būti viena ar vienas, neapsakomos svarbos Tau. Kas? Kodėl? 

Kotryna. Ji yra viena trijuose asmenyse – tirpalas iš mano, motinos ir močiutės prototipų. Tačiau aš jos charakterio iki galo neišsiaiškinau. Todėl šeimos moteriškosios linijos ir mano paties moteriškojo prado hibridas turėtų pasirodyti ir kitoje knygoje, mes dar susitiksime, mat vidinės medžiagos sočiai.

Ačiū, Marijau – būtinai susitikime.

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.