Draugai








 
 



Dainora Kaniavienė. Įsivietinti

2016-02-04

 


 

 

Pirkiniai išsimokėtinai: romanas / Antanas Šileika; iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 255 p. – ISBN 978-9955-34-484-1

Antanas Šileika – Kanados lietuvis. Tačiau Kanada rašytojui jaugi gimtoji erdvė, namų, o Lietuva – tėvo, motinos tėvonija tik prarastoji šalis ir vieta, kurią apmąsto romanuose anglakalbei skaitytojų auditorijai. Kraštas pažįstamas iš artimiausiųjų pasakojimų ir savas, ir svetimas tuo pat, tad atsiranda galimybė naujai, savaip traktuojamai žiūros krypčiai, kuri nelieka nepastebėta tiek Kanados, tiek Lietuvos skaitytojų. Tad turbūt nieko nuostabaus, kad kaip ir anksčiau Lietuvoje išleisti Šileikos rašyti „Bronzinė moteris“, „Pogrindis“ taip ir šis, „Pirkiniai išsimokėtinai“, išversti į lietuvių kalbą. Tiesa, „Bronzinė moteris“ jau įtraukta į vertingiausios kanadietiškos literatūros kūrinių šimtuką, iš josios rašomi moksliniai darbai Lietuvoje, tačiau ir „Pirkiniams išsimokėtinai”, sakyčiau, sekėsi pusėtinai gerai. Novelės, bent Kanadoje, sutiktos gana palankiai: tai byloja spaudoje pasirodžiusios recenzijos. Beveik visose giriamas autoriaus šmaikštumas ir įžvalgos. Dažniausiai aptariamas atvykėlių skurdas svečioje šalyje, kanadietiškosios masinės kultūros akcentai, tokie, kaip pirkiniai išsimokėtinai, kuomet dar nebuvo kreditinių kortelių ir pirkti norimą daiktą tekdavę kitaip, televizoriaus atsiradimo reikšmė. Taip, atspėjote, A. Šileikos romano veiksmas sukasi apie šeštą-septintą dešimtmetį. Ir iš skaitytų recenzijų susidaro įspūdis, kad kanadiečius skaitytojus intriguoja ne tik pateikta nauja žiūra į kasdienybę iš pabėgėlių perspektyvos, kurių patyrimai sąlygoja kitoniškumą, bet ir istorinis romano detalumas. Apie tai sykį interviu A. Šileika išsitarė, kad viena iš inspiracijų rašyti tapo noras pasipriešinti viešoje erdvėje idealizuojamam laikui: esą atmintis piešia visai kitokią Kanadą negu šiandien bandoma pateikti per televiziją, spaudą. Gyvieji liudininkai, tarp jų ir rašytojas, dar nešiojasi savyje aitriai degančius prisiminimus, tačiau tuo pat pabrėžia, kad knyga nėra autobiografinė, faktai nuolat pinasi su fikcija ir galop gaunasi siužetas, istorijos branduolys. Tai istorija apie įsivietinimą Kanadoje.

Ir tikra tiesa, skaitant vargiai beatskirsi, kur prasideda ir kur baigiasi fantazija, tad novelių nebūtų tikslinga priskirti išimtinai memuaristikai, ką linkę daryti kurie ne kurie kanadiečiai recenzentai, tačiau ir klasifikuoti šalia istorinio žanro grožinės literatūros – sudėtinga. Bet tai jau būtų kur kas arčiau teisybės. Tikėti, išsiduosiu, norisi viskuo: įtaigos jėgos autoriui netrūksta. Bet lygiai taip pat justi, kad nors Lietuva yra šalis apie kurią rašytojas kalba, rodos, puikiai pažįsta, išjaučia, vis tik atsiranda distancija, nuotolis, linija. Ir ne tik kalbinė, bei pasakojamoji tradicinė, kai teksto konstrukcija nėra pernelyg įmantri, tačiau kitokia: joje veiksmas veja veiksmą, įvykis įvykį, o pats pasakojimas panėšėja į anglakalbės romanistikos tradicijos sekimą. Kitoniška kalbėjimo maniera, sakyčiau, nei būdvardinė, nei prieveiksminė, įduoda pasakojimui dinamikos ir per charakterius leidžia skleistis mentalitetų sankirtai. Kadangi novelėse naratorius yra šeimos vidurinėlis vaikas, pabėgėlių sūnus, tad natūralu, jog novelėse nebeeksplotuojami įprastiniai tautiniai mitai, nebegarbinami nacionaliniai didvyriai kaip, pavyzdžiui, ankstyvųjų pokario išeivių rašytojų kūriniuose. A. Šileika į pirmą planą iškelia asmeninę atmintį, kad ir neretai ankstyvąją vaikiškąją fokusuotę, supratimą, todėl pasakojimas gausiai prisodrintas detalių, kurios padeda išvystyti prisitaikymo, adaptacijos svečioje šalyje temą bei vienos šeimos integraciją į daugiakultūrę bendruomenę, nuolat jaučiama įvairių tapatybių koreliacija. Ieškoma būdų, kaip gyventi ir išgyventi, esamojoje erdvėje ir laike, apjungiant tautinę (tėvų prigimtąją) ir asmeninę (esamojo laiko) patirtis. Lietuva yra tolima šalis, tačiau vis tik šaknys, tad tekste jaukiai žaidžiama su tautinėmis ydomis, ypatybėmis, momentais, kurie vieną tautą išskiria iš kitos, bet nepersistengiama: ironija ir pašaipa neatsiranda, užtat per charakterius įvaizdinami integracijos subtilumai. Romane išmonę derinant su istorine tiesa parodomi būdingi epochos bruožai, pateikiamos realijos, problemos bei vaizdžiai, prisodrinant tekstą buitinėmis detalėmis, atskleidžiamas asmenybės santykis su esamu laiku, tad netrūksta nei intriguojančių nuotykių, nei laiko autentiškumo ženklų, ką patvirtina kanadiečių recenzentai, na, kad ir tai, ką rodė per televiziją, kuomet ištuštėdavęs rajonas, o visi namuose žiopsodavo į mirguliuojantį ekraną ir stebėdavo naują seriją, laidą. Ir Lietuvoje taip būta! Dar pati atsimenu, kaip sustodavęs laikas vasarą Šventojoje, kas, tiesa, dabar neįsivaizduojama, ir visi poilsio namų salėse, valgyklose, žiūrėdavę berods „Turtuoliai irgi verkia“ ar kaip vadinęsis tas serialas, per mažutį televizoriuką „Banga“ didžiulėje salėje. Ir vyrai braukę ašarą dėl įtempto siužeto. Kopų gatvė, Šventosios arterija, tylutėliai tapdavo vieniša it vėlyvą rudenį, o iš pravirų langų, salių, ataidėdavo serialo siužetas. Ryškus vaizdinys. Po valandos kurortas vėl gyvendavo vidurvasario, saulėto vakaro, ritmu. Laiko ženklai. Kitaip nepasakysi.

Romane žaismingai pasakojama apie tapatybės savikūrą, kultūrinių sąveikų formas, gimstančias nuolatiniame judėjime. Penki personažai: motina, tėvas ir trys jų vaikai, visi jie skirtingai išgyvena integracijos periodą. Pats konservatyviausias, itin patriarchalinės tradicijos veikiamas, personažas yra Senis, t. y. šeimos galva, kuris visomis išgalėmis stengiasi konservatyviai išsaugoti jam suprantamą šeimos modelį. Jam sunkiausia dorotis su visa jėga užgriuvusiu naujuoju pasauliu: būtent per jį rutuliojasi komiškiausios situacijos, kurių daugiau pirmosiose romano novelėse, o palaipsniui vis retėja, bet suvis vis tiek neišnyksta. Per motinos personažą galima sekti feminizmo idėjų liniją: iš patriarchalinės šeimos modelio pereinama į lygiavertę santuoką, kur rūpesčiais ir darbais dalijamasi perpus, o moteris išsivaduoja iš užguitos namų šeimininkės vaidmens ir vien židinio kurstytojos rolės tapdama visuomeniška, emancipuota, tačiau lygiai tiek pat ir angažuota šeimiškai, žinoma, už tai tenka sumokėti savo kainą. Nors jai ganėtinai neblogai sekėsi aprūpinti šeimą, tačiau virsmas tampa trintimi santuokoje. Jungtis – vaikai, jųjų trys berniukai, kurie lieka tarpinėje būsenoje, nes savoje šalyje užauga it svetimieji. Tai ypač gerai atsikleidžiama novelėse „Nauji amortizatoriai“ ar „Tempus Fugit“, kur jau suaugę broliai apsvarsto savo vaikystę.

Kiekviena novelė galėtų būti skaitytina kaip atskiras pasakojimas, tačiau bendra romano sąranga išsišakoja dvejomis kryptimis. Viena vertus, romaną galima skaityti kaip lietuvių pabėgėlių šeimos sagą, kurioje netrūksta nei brolių tarpusavio konkurencijos, nei šeiminės laimės bei pykčių, nei atradimų bei praradimų, susijusių su amžiaus tarpsniu. Linijinis romano laikas, nors ir apsakymai apima skirtingas istorijas, susijusias su vis kitais apčiuopiamais istoriniais, kultūriniais, galop – asmeniniais gyvenimo faktais, leidžia augti ir bręsti sykiu su pasakotoju bei rekonstruoti būseną žmogaus, kuriam šioji, Kanados, žemė yra vaikystės, namų erdvė, tačiau joje jis auga kaip svetimas. Etniškumas, kalba tampa tapatybės žyme, kuri išskiria iš aplinkos. Tai patirčių istorija, o charakteriai lemia įvykius, dar kitaip – išprovokuoja temas, kuriose atsikleidžia skirtingų tapatybių sykiais sankirta juokinga iki absurdiškumo, sykiais  – koreliacija, tačiau visada įtikinama ir intriguojanti. Visgi tas pats linijinis laikas ganėtinai ilgai romano novelėse tiesėsi per vaikišką, paauglišką fokusuotę. Tad linksmai rimtos ar rimtai linksmos novelės apima paradoksalią problemą – nors šalis nėra svetima, tačiau nuolat jaučiamas nesaugumas, nepilnavertiškumas, ieškoma savo vietos naujoje visuomenėje bei būdų pelnyti pagarbą socialinėje aplinkoje. O novelės visada konstruojamos taip, kad atskleistų situacijos įvairiapusiškumą: hibridiškos tapatybės transformacijas. Tad galima skaityti ir kaip daugiakultūrės erdvės liudijimą,  perkeltine prasme it mokymąsi vaikščioti tiesiai, kaip ir vadinasi viena iš novelių, kuriose skleidžiasi pasakojimas apie kultūrų sankirtas, kurias galima nagrinėti opoziciniu principu: kaip mąstymo kontrastingumą išprovokuotą skirtingų egzistencinių patirčių.

Linijinis laiko suvokimas leidžia vertis istorinėms detalėms, nešokinėja fokusuotės, lengva sekti siužetą, charakterio vertybiniai lūžiai ar ribinės patirtys, o gal gi reikėtų sakyti, mentalitetų skirtumai tampa paradoksaliai įtaigūs laiko dvasiai ir kuria žaismę sykiais sukeldami juoką, sykiais – graudulį. Lapas po lapo romane skleidžiasi tapatybės savikūros iššūkiai multikultūrinėje aplinkoje tuomet, kai šalies jau nebėra žemėlapyje, o tėvų gimtasis pasaulis išnykęs iš realybės, nors nuolat tupi galvoje, širdyje ir vertybės iš ano laiko intensyviai perkeliamos į kasdienybę taip lyg bandant sustabdyti tai, kas, jų nuomone, jau negrįžtamai prarasta: namų aplinką. Tačiau vaikai atsiduria kryžkelėje: neregėtos šalies, neregėtos vertybės įtempiamos į jų kasdienybę įvairiausiomis formomis pačiu netikėčiausiu, dažnai ir nepriimtinu būdu tuomet, kai aplink jų nosį verda tikras, realus gyvenimas savai svetimoje erdvėje, laike su egzistuojančiomis vertybėmis ir duotybėmis. Kita vertus, knygoje pernelyg ilgai tęsiasi vaiko pasaulio atvertis, jo perspektyva, tad neretai paprasčiausiai įkyrsta sykiu augti su juo: lankyti katalikišką mokyklą ir sekmadienio mišias, pabučiuoti pirmąsyk mergaitę, ar nučiuožti upės salpa nikstelėjus koją, kad būtų skirta suaugusiems, tačiau egzistencinės patirtys ir plėtojamos temos nėra labai aktualios vaikams, tad knyga pakimba ore. Vaikams apie tapatybės savikūrą skaityti dar per sudėtinga, tačiau suaugusiems – apie vaikiškos kasdienybės bendražmogiškas problemas, kurios, sakyčiau, gana universalios irgi nuobodoka. Bet aišku viena – nėra paprasta įsivietinti sandūroje. Ir tai parodo Antano Šileikos novelių romano personažai.

 

Recenzijų konkursas.

 

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.