Draugai








 
 



Mantas Tamošaitis. Specifinis kūrybiškumo receptas

2016-01-11
 






Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja / Dalia Staponkutė. – Vilnius: Apostrofa, 2014. – 217 p. – ISBN 978-9955-605-84-3

 
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kasmet renka kūrybiškiausią metų knygą. Nežinau, ar egzistuoja koks nors visuotinai priimtas mokslinis literatūrinio kūrybiškumo apibrėžimas, tačiau manau, kad filologijos studentas, paklaustas, kas yra šis kūrybiškumas, tikriausiai atsakytų kažką panašaus į „formos naujumas, kokybiškas netikėtumas“. Šios recenzijos autorių, irgi filologijos studentą, ištiko pagunda pažvelgti į knygą laureatę – Dalios Staponkutės esė rinkinį Iš dviejų renkuosi trečią – iš tokios paprastos studentiškos perspektyvos.

Esė daugiausia pasakoja apie autorės, nuo 1989 m. gyvenančios ir sukūrusios šeimą Kipre, buvimo tarp dviejų tėvynių patirtį: tapatybės problemą, santykius su abiejomis kultūromis, iš to kylančias problemas. Paprastai tariant, apie globalaus pasaulio ir žmogiškųjų ryšių problemas. Nors autorė tęsia ir sakosi tęsianti lietuvių eseistikos tradiciją, iš bendro lietuviškos eseistikos fono, esančio arčiau modernaus apsakymo, ją pirmiausia iškiria tai, kad žanru priartėjama prie klasikinės esė. Ne mažiau pastebima ir tai, kad rinkinyje beveik nepasitaiko lietuvių eseistikai įprastos ironijos.

Lietuvos ir Kipro kultūrų palyginimui, buvimo tarp dviejų valstybių analizei prielaidos kone idealios – autorė beveik lygiai tiek metų, kiek Lietuvoje, praleido nedideliame Kipre. Maža to, tapatybės bei kultūros klausimų svarstymui pasirinktas esė žanras yra kone idealus: jame telpa patirtis, moksliniai svarstymai ir meninė raiška, pretenduojama būtent į spontanišką visumos suvokimą. Panašu, kad tokia analizė per asmenines autorės patirtis yra šios knygos sumanytasis tikslas.

Intriguojantis pavadinimas Iš dviejų renkuosi trečią skaitytojui kalba apie kultūrinį pasirinkimą. Galime suprasti, kad pasirinktas trečiasis variantas nėra kuri nors iš tėvynių. Veikiau tai yra nė prie vienos kultūros nepritapusio, tačiau abiejoms tarpininkaujančio žmogaus būsena. Šioje knygoje autorę ir subjektę galima tapatinti – minėtasis kultūrinis svetimumas autorei atrodo ne mažiau būdingas, mat knygoje nėra paties rinkimosi tarp dviejų tėvynių. Į abi kultūras tiesiog žvelgiama ne iš vidaus, o labiau iš išorinės, negalinčiojo rinktis pozicijos. Lietuva, viena iš dviejų, čia egzistuoja labiau kaip vaikystė ir atminties epizodas. Paprasčiausiai tai matosi pažvelgus į „lietuviškąsias“ knygos esė. „Pas lietų“ (p. 40) primena kiek nostalgišką laišką, kuriame priešinamas lietus su Kipro dykuma, o „Apsilankymas Kaune“ (p. 170) – tai įspūdžiai iš VDU konferencijos su prof. Alphonso Lingis. Kiek įdomesni vienaip ar kitaip su Lietuva susiję tekstai, kurie bene visi sugulę pirmąjame iš penkių knygos skyrių, nors ir mini vienokius ar kitokius mentaliteto, papročių skirtumus, tačiau nėra apie rinkimąsi tarp dviejų tėvynių. Kad ir ši dukros ištarmė – „Matai laužą? Tą tavo kalbą ten ir išmesiu!“ („Kartais ir maištas gydo“, p. 56) – kalba ne apie kokį specifinį lietuviškumą, o apie problemišką santykį su šeima, esant tarp dviejų kultūrų. Rinkinyje pasirodančios Kipro realijos knygoje kur kas gyvesnės už lietuviškąsias, fiksuojama ne tik kitokia socialinė tikrovė ar mentalitetas, bet įdomiai žvelgiama ir į Kipro kultūrą, jos paradoksus („Kipras toks antikinis, kad naujas“, p. 32). Nors ir imamasi priešinti tam tikrus bruožus, lyginti lietuvių bei graikų mentalitetą, tai beveik išimtinai tėra stereotipinės aistringųjų pietiečių bei santūrių šiauriečių priešpriešos variacijos. Vargu ar kas šioje knygoje esmingai pakistų Lietuvą pakeitus kokia kita panašaus klimato šalimi. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tik leidžia pastebėti, kad knygos pavadinimas kelia ne visai adekvatų lūkestį.

Būtent kalbėjimas apie žmogiškuosius santykius iš svetimumo perspektyvos, kai esama pernelyg atitrūkus nuo vienos kultūros kasdienybės, o kitoje – neišvengiamai esama atvykėle, knygoje įdomiausias. Ši būsena veikiausiai labai artima daugeliui išeivių, tačiau kartu kalbama ir apie tai, kas svarbu visiems. Kaip rasti namus ten, kur esi ne savas? Kaip perduoti vaikams lietuvišką tapatybę, kuri jiems atrodo visiškai svetima? Galiausiai, iškyla kalbos ir galimybės esmingai su kuo nors susikalbėti klausimas. Per dukrų santykį su motinos lietuviškumu, pačia Lietuva, per autorės santykį su kiprietiška šeima ar dukros klausimus („Mama, kodėl tu neturi draugų?“, p. 50) atsiskleidžia komplikuotas žmogaus, gyvenančio globaliame pasaulyje ir neturinčio to, ką galėtų pavadinti namų bendruomene, paveikslas.

Stilius, o tai knygoje kokybiškiausia, atkreipia dėmesį perskaičius jau pirmąsias dvi esė. Nėra taip svarbu, ar šis stilius patinka, ar nepatinka (kalbant apie esė, galima įtaukti ir šią kategoriją) – tiesiog yra aišku, kad sklandu ir „gerai padaryta“. Autorė valdo sakinį ir jo sintaksę. Kartu su autorės gyvenimo istorija, kuri jau savaime jungia paskiras esė į visumą, stilistinis nuoseklumas tampa esminga jungtimi. Tai visai knygai teikia sklandumo, tekstą paverčia nesunkiai nuosekliai skaitomu.

Greta tekstų aptarta tematika, yra tekstai apie šalutines keliones, kurie kokybiškai atrodo silpniausi. Nėra lengva pasakyti, kaip ir kodėl jie knygoje atsidūrė. Vienintelė į galvą ateinanti priežastis – kad knyga būtų apkūnesnė. Tokiai kategorijai priklauso bent keturi iš jų: „Pro Niujorką, pro San Fransiską“, „Barselona“, „Istambulan, į Rytus“, „Pakistane, arčiau įvykių centro“. Draugas, gavęs tokį laišką iš kelionės, tikriausiai apsidžiaugtų, tačiau lieka neaišku, kodėl tuo turėtų džiaugtis skaitytojas.

Pažvelkime kad ir į pirmąjį tekstą – „Pro Niujorką, pro San Fransiską“. Esė herojė keletui dienų išvyksta į Ameriką. Lieka ne visai aišku, kodėl kelionė suvokiama kaip itin didinga ir sakrali. Pasidžiaugiama, kad kelionėje pavyko šį tą parašyti, pateikiama keletas paskirų, paviršutiniškų abiejų miestų vaizdų. Pirmiausia, glumina nepavykęs ir abejotinas bandymas vaizduoti kelionę kaip lytinį aktą su pačiu miestu: „Pirmąjį sueities su Niurjoku vakarą aš lijau prakaitu – ne prakaitas tai buvo, o kūniškos nuostabos ir džiaugsmo ašaros. Mes mylėjomės šiurkštokai, nebuvo laiko net bučiniams. Vėliau intymioje kūnų pastogėje ilgai ir švelniai, vos liesdamiesi lūpomis kalbėjomės vienas apie kitą, ir neištvėriau netarusi – myliu tave... Niujorkas net krūptelėjo“ (p. 95). Vis dėlto stebina ne tik šis aktas ir poros dienų viešnagės patetika – tekstas kraute prikrautas rimtesnėje knygoje juokingai atrodančių banalybių. Nesiimant plačiau komentuoti, čia užtenka keleto už save kalbančių pavyzdžių: „Supratau, kad kelionė pirmiausia yra santykis su pačiu savimi, ir nauja vieta atsiveria tau tiek ir taip, kiek ir kaip jai atsiveri tu pati“, „kaip lengvabūdiškai kartais pasakau svarbiausius savo gyvenime dalykus ir kaip dažnai tai, kas nesvarbu, paverčiu reikšmingu“, „nėra tokios vietos kaip namai“, „pusę gyvenimo galima prasapnuoti ir nesuprasti, kad gyvenai ir kur gyvenai“. Faktas, kad šios citatos nėra ironiškos, lengvai pribloškia. Kiek erzina ir prabangūs vardai bei intertekstai, nemotyvuotai įsipinantys į esė – kodėl cituotame tekste, tokiame nesudėtingame savo esme, daromos nuorodos į Konstantino Kavafio eilėraštį „Barbarų belaukiant“, Virginia Woolf Orlandą, Homero Odisėją? Jos tikrai nesuteikia teksui didelių papildomų reikšmių ar lygmenų, tik be reikalo timpteli audžiamą mintį į šoną.

Banalybės, gal kiek lengvesnio laipsnio, tačiau to paties tipo kaip suminėtos, yra problema, pasitaikanti visose esė. Knygoje jas bent iš dalies „neutralizuoja“ stiliaus vientisumas ir sklandumas – jos paprasčiausiai ne taip krenta į akį. Deja,  jei iš paskirų citatų sudarytume aforizmų knygą, ji būtų neautentiška ir menkavertė. Stebina, kad pačiame rinkinyje yra reflektuojamas autorės mąstymas klišių bei stereotipų pagrindu ir, visai įdomiai, pati banalybė kaip tokia. Tik norisi paklausti: ar namas mažiau sudegęs, jei padegėjas, žaisdamas su degtukais, žinojo, ką daro?

Lygiai taip pat erzina dažnai pasitelkiamos nuorodos į kitus tekstus, tiesiog šiaip minimi didelių žmonių vardai. Tų nuorodų nebūtinumas sukuria įspūdį, kad jomis bandoma legitimuoti patį kūrinį. Knyga puikiai atskleidžia tai, kad autoriaus intelektualumas savaime nelemia nei kūrinio minties gilumo, nei raiškos grakštumo. Didelę nuostabą kelia tai, kad apie knygą viešojoje erdvėje atsiliepiama kaip apie lietuvių provincialumą paneigiančią. Ar nebūtini, bet dideli vardai tekste ir šnekos apie globalų pasaulį savaime paneigia mūsų provincialumą? O gal paliudija?

Vadovaujantis nusistovėjusiu papročiu į skirtingus stalčius dėti populiariąją ir elitinę literatūrą, norisi pasakyti, kad paradoksaliai knyga priklauso populiariosios literatūros stalčiukui, nors yra skirta ir sumanyta labiau elitiniam skaitytojui. Esė rinkinys nepasižymi didele menine meistryste. Tai stilistiškai nuosekli, nesunkiai skaitoma, nebloga knyga su egzotikos prieskoniu apie žmogiškus dalykus.

Pažvelkime kad ir į poroje esė atsikartojantį mylimos babytės, kuri sąmonėje sudaro neatsiejamą Lietuvos dalį, paveikslą. Žmogišką tikrumą spinduliuojanti babytė, su kuria šnekamasi kitaip, negu su likusia šeima, yra bene archetipinis, visiems atpažįstamas vaizdinys. Savaime aišku, kad babytės mirtis neišvengiamai sujaudins skaitytoją, kad ir koks jo literatūrinis skonis. Vis dėlto racionaliai pažvelgę į esė „Dedikacija tiems, kurių nebėra“ (p. 107), pamatysime, kad šis motyvas taip ir lieka plokščias tarsi holivudiniame filme, per kurį dažnas graudinasi. Čia tiesiog nėra jokio meninio sprendimo. Skaudus atsisveikinimas vaizduojamas kaip ir visur kitur: „Kai mačiau savo babytę paskutinį kartą, ji stipriai suėmė man už rankų ir pabučiavo į delną. Pagalvojau, kiek jėgos jos rankose, o ji turbūt pagalvojo apie tai, ko negalėjo arba nenorėjo pasakyti“ (p. 111). Nejau kūrybiškiausia metų knyga, imdamasi vaizduoti tokį archetipinį ir šia prasme sudėtingą, reikalaujantį kūrybiško sprendimo, vaizdinį, tegali pasiūlyti tokius banalius aforizmus: „Visi turime mirusių arba merdinčių artimųjų, ir tai leidžia suvokti save kaip laikiną ir mirtingą“ (p. 107), „Artimojo mirtis atveria manyje tuštumą, kuri parodo, kiek mažai manyje esama manęs pačios“ (p. 111)? Būtent tokiais sprendimais – archetipinėmis situacijomis, paprastu jų sprendimu, banaliomis sentencijomis – pasižymi populiarieji romanai. Populiarioji literatūra taip pat nėra nei savaiminis blogis, nei savaiminis gėris – jai kurti irgi reikalinga meistrystė, tik nežinia, ar meninė.

Pabaigoje norisi paabejoti ne pačia knyga – ji, nors ir nėra ypatingos meninės vertės, įdomi kaip kultūrinės situacijos problemų refleksija – bet nustebti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sprendimu ir knygai keliamais lūkesčiais. Nors Jūratė Čerškutė teikiant apdovanojimą perskaitytoje laudacijoje užsiminė, kad klausimai „Kur čia kūrybiškumas?“, „Kas yra kūrybiškumas?“ esti įkyrūs, sunku jų neužduoti. Pačioje laudacijoje1 į šį klausimą atsakoma taip: „Dalios Staponkutės ir jos knygos atveju kūrybiškumas yra daugiaplanio bei keliakrypčio gyvenimo ir įvairiaspalvio pasaulio suvokimas bei refleksijos, kurios įsigyvendina ir prabyla į skaitytoją tik todėl, kad yra asmeniškos ir intymios daugiabriaunio asmeninio mito detalės. Jų grakšti, nebūtinai darni koegzistencija tekstuose ir subtiliai stilinga kalbinė raiška mums visiems liudija ne tik kūrybiškumą rašyti ir gyventi, bet ir dar kelis svarbius, o gal net svarbiausius dalykus: mūsų gyvenamą laiką, mus pačius, mūsų atmintį ir vidines bei išorines odisėjas“. Jei ši įmantri ištarmė slepia konkrečią mintį, ji tokia: šitos knygos kūrybiškumas yra suvokimas bei refleksija. Vėliau tekste kaip kūrybiška paminima ir atmintis. Susidaro įspūdis, kad laudacijos autorė labai gerai suvokia knygos silpnąsias puses ir abejotiną kūrybiškumą, todėl laudaciją sąmoningai paverčia apologetika, kurioje užuot objektyviai analizavusi, pakeičia pačios kūrybiškumo sąvokos turinį. Deja, sunku turėti vilties, kad bent vienas žmogus, gatvėje paklaustas, kas yra kūrybiškumas, nė kiek nesuglumęs ims ir išpyškins: „Suvokimas bei atmintis“. Įžvalgios kritikės samprotavimas man primena vieno bičiulio patarimą: jei sriubą persūdei, sakyk, kad tai toks specifinis receptas.

Jau ne pirmus metus siūloma nebesiginčyti dėl sąvokos ir rinkti tiesiog geriausias metų knygas. Gal verta? Juo labiau kad knygų šiais metais būta ir gerų, ir kūrybiškų.


 

1 Jūratė Čerškutė, „Laudacija LLTI premijos laureatei Daliai Staponkutei“, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-03-12-laudacija-llti-premijos-laureatei-daliai-staponkutei/128476, (2015-03-12).

 

 

Recenzijų konkursas.

 

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.