Draugai

 
 

 




Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas – Marytė“ recenzija

Mano vardas – Marytė: romanas / Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 181 p. – ISBN 978-9986-39-701-4




Būna knygų, kurias skaitai be galo ilgai, prisiriši prie jų, susibičiuliauji, nešiojiesi visur su savimi, glostai, čiupinėji ir atrodo, kad tai truks visą amžinybę. Ar priskirčiau šiai kategorijai Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“? Tikrai ne. Tai – viena iš tų knygų, kurias perskaitai vienu kvėptelėjimu, bet kurios, nepaisant to, giliai įsirėžia į sąmonę ir nori nenori palieka ten pėdsakus. Panašiai kaip ir baltos, kažkokios „nuliūdusios“, tarytum ateivio pėdos knygos viršelyje, į kurias iš viršaus žvelgia jų pavargęs savininkas. Kažkodėl tasai smėlis aplinkui jas man kur kas labiau primena mėnulio paviršių, dykvietę, tuštumos, nebūties slėptuvę. O galbūt šį vaizdinį nupiešia išankstinis žinojimas, kad ši knyga ir yra apie ateivius, įsibrovėlius, nepageidautinus svečius, niekaip nerandančius savo vietos pasaulyje – vilko vaikus (vok. „Wolfskinder“). Ir tik šis žinojimas atgraso nuo skeptiško požiūrio į netradicinį romano pavadinimą, kurį bet kuriuo kitu atveju būčiau palaikiusi pigiu rašytojo bandymu išvilkti savo kūrinį į dienos šviesą nenatūraliai menišku žodžių kratiniu. Todėl knygos pavadinimas išteisinamas tik skaitant jos pabaigą, kai jau pasidaro visiškai aišku, kokią prasmę kūriniui turi šis keistas, o kartu toks primityvus sakinys ir koks vis dėlto intymus jo ryšys su kūrinio idėja. 

Dar neatsivertus knygos užrašas ant jos viršelio nedidelėmis raidėmis lyg tarp kitko primena, kad tai – romanas. Vis dėlto skaitant susidaro įspūdis, jog šis kūrinys tarsi nenoromis buvo įspraustas į romano rėmus, nes jie jam gerokai per ankšti. Jau pati knygos forma  – pasakojimas, sulipdytas iš nedidelių fragmentų – labai nekasdieniška, intriguojanti, moderni. Kai kurios ištraukos iš jo išplaukia tarsi savarankiškos miniatiūros, o kai kur tekstas kone supanašėja į lyriką, taip nori nenori atskleisdamas poetišką autoriaus prigimtį. Knygos įvadas savo niūria, pakiliai baugia nuotaika tarsi paruošia skaitytoją ilgam kančios ir verksmo maratonui, kurį teks nubėgti vieną po kito verčiant puslapius. Jau pirmoji įvado frazė – „Ji sako“ – priverčia suklusti ir nelaukiant atsakymo vis dėlto paklausti, kas ta ji, turbūt bendradarbiavusi su rašytoju knygos rašymo metu. Tačiau vėliau autorius pamažu įveda skaitytoją į grožinės literatūros klodus, kur priverčia trumpam pamiršti bet kokias sąsajas su realybe. Juolab, kad jau pačiame romane jos ir taip pernelyg daug: ji tiesiog kunkuliuoja veikėjų žodžiuose, veiksmuose, jų pageltusiuose veiduose, virpančiose rankose, veržiasi per kraštus ir vis dėlto neišklysta toliau knygos ribų.

Autorius sumaniai smogia skaitytojui jau pačioje istorijos pradžioje, kurioje regime, kaip sovietinės armijos kareiviai šaudo į vokiečių vaikus. Čia natūraliai išryškėja istorinis knygos fonas: jo centre matome pokario Prūsiją – „sutryptą, išprievartautą, sušaudytą“, arba kitaip – po Antrojo pasaulinio karo sovietų užimtą Rytprūsių kraštą. Romanas tarytum pulsuoja dar neišsisklaidžiusiu karo siaubu, iškreiptomis vertybėmis, mirties, kuri pasidaro tokia paprasta ir kasdieniška, alsavimu. Pakelėse – vieni lavonai, kurie visai susimaišė su gyvaisiais, todėl jau nieko nebestebina. Bene labiausiai iš visos knygos sukrečia epizodas, kuriame parodomas nebeatitaisomai suluošintas vaiko mąstymas, darantis jį nejautrų netgi mirčiai: „Renatė, kad būtų drąsiau, įsilipa pas mirusiąją į lovą, prisiglaudžia prie jos ir tyliai niūniuoja, save drąsindama“. (p. 110) Tačiau pirmiausia dėmesys sutelkiamas į našlėmis likusias vokiečių moteris, kurias regime jų gausybės alkanų vaikų, sužvėrėjusių rusų kareivių ir karčios beprasmybės fone. Jų yra trys – pradžioje pati tvirčiausia, vėliau pirmoji iš visų pasidavusi Marta, Eva ir jos vyro sesuo Lota. Žinant, jog knygą parašė vyras, sunku likti nesujaudintam jo pastangų įsigilinti į pačius jautriausius moterų išgyvenimus. Nesunku pajusti kone verksmingą šių trijų moterų bejėgiškumą, kurį jos kantriai velka nelyginant kryžių ir tarytum vilkės nuožmiai ginasi nuo pasaulio žiaurumo: „Eva spaudžia prie krūtinės vaikams nešamą maistą, ji jokiu būdu neatiduos savo grobio“. (p. 16) Moteris ir vaikus regime pirmiausia kaip aukas, kaip nepakankamai išsivysčiusius tvarinius, žmonijos atliekas, o bet koks jų priešinimasis negailestingam vyrų – karo – mirties pasauliui primena kovą su vėjo malūnais.

Vienas pagrindinių knygos motyvų per daug lengvai nuspėjamas žinant jos tematiką – badas. Tačiau pravartu įsidėmėti, jog autorius, vėlei demonstruodamas savo, kaip poeto, meistriškumą, nuolat piešia fizinio ir dvasinio bado paraleles. Greta gana detaliai aprašomų epizodų, kaip, pavyzdžiui, teta Lota vaikams lupa žiurkę paaiškindama, jog tai – triušiukai, regime pliką tuštumą jų dvasinėje kertelėje: „...visos dienos – tik viena didelė, begalinė juoda praradimo diena, viena didžiulė kapo duobė“. (p. 12) Skaitant šią knygą džiugina tai, jog veikėjų dialogai neišskirti nei brūkšniais, nei kabutėmis, o pasakotojas, nors ir kalba trečiuoju asmeniu, nepamiršta įsikūnyti į atitinkamą personažą ir ima matyti jo akimis. Be to, jau nuo pirmųjų puslapių imame justi savitą romano ritmą, virpantį ir trūkčiojantį, tarsi tai būtų netvarkingo takto muzikos kūrinys.

Jau pasakojimo pradžioje istorija išsišakoja į kelias dalis, vienoje iš jų – Evos sūnus Heincas, iškeliavęs į Lietuvą su viltimi užsidirbti ten pakankamai maisto, kurio užtektų išmaitinti badaujančiai šeimai. Čia į akis krinta pats graudžiausias motiniškas skausmas, kurį autorius tapo tarsi antrame plane ir lyg sunkią naštą palieka kristi ant skaitytojo pečių: „Eva sutramdo ašaras, įsikanda sugniaužtos kumštyje nosinės kraštą ir tik žiūri į sūnų, į savo Heincą, tokį dar visiškai vaiką“. (p. 32) Ką turi jausti motina, išleisdama savo vaiką į visišką nežinią, kažkur, į pasaką, į miglotą geresnio gyvenimo viziją, drauge žinant, kad vieną dieną jis gali ir nebesugrįžti? – šie klausimai taip ir lieka retoriniai.

Knygoje labai aiškiai vaizduojama Lietuvos pozicija Rytprūsių vokiečių, ypač vaikų, akimis: vien jau žodis „Lietuva“ jiems reiškia, visų pirma, viltį, teikia jėgų ir žinojimo, kad kažkur pasaulyje egzistuoja gyvenimas be bado ir prievartos. Ne veltui vaikai ją regi kaip kažkokį stebuklingą kraštą iš pasakų. Šiuo požiūriu visiškai paaiškinamas knygos veikėjų apsisprendimas palikti savo šeimą ir galiausiai pasidavus žvėriškiems instinktams likti kovoje už savo būvį. Taip knygos siužetas suskyla į dar daugiau dalių – pamažu visi romane veikiantys vaikai „išsilaksto“ į Lietuvą, o skaitytojas lieka su viena iš jų – Renate, kurią priglobę lietuviai ir suteikia jai naująjį vardą – Marytė. Šiuo atžvilgiu veikėjų personažai išplėtoti pernelyg menkai, kas leidžia dar kartą įsitikinti, kad knygą sunku pavadinti romanu. Skaitytojas ir vėl paliekamas graudintis stebint, kaip natūraliai ir neveikiamas jokių emocijų vaikas priverčiamas išsižadėti savo tapatybės tam, kad išgyventų. „Mano vardas – Marytė“, – dabar nuolatos girdime kartojant Renatę ir pagaliau tampa visiškai aišku, kodėl ši knyga pavadinta būtent taip.

Mergaitės sutikta kaip niekad jautri ir švelni jaunų lietuvių pora romanui einant į pabaigą pagaliau nušviečia jį skaidresne spalva, deja – tik trumpam. Šalia teigiamosios Stasės regime jos seserį Elzę, visišką priešingybę Stasei – šaltą, kerštingą, egoistę. Jos išdavystės pasekme tampa staigi tremtis į Sibirą ir dar vieno Renatės gyvenimo etapo žlugimas. Visgi pabaigoje užgimstantis pavasario motyvas suteikia skaitytojui vilties, kad Renatė ne be reikalo įsisuka į Velykas švenčiančių žmonių minią, kad ne be reikalo atsiduria prie bažnyčios, nors taip ir neįeina į jos vidų. Paskutinysis akcentas – mirties-gyvenimo kontrastas – palieka skaitytoją savavališkai interpretacijai. Ir tai labai pagirtina turint omenyje ne tik psichologinį paveikumą, bet ir viso kūrinio tematiką, kur nuolat norisi dėti klaustuką, o jokie atsakymai tiesiog neegzistuoja.

Sunku vienareikšmiškai atsakyti, kuo šio romano idėja yra intriguojanti, svarbi, novatoriška. Turbūt tuo, kad joje susipina žmogiškumo ir žvėriškumo nuoplaišos (autorius periodiškai naudoja žmogaus-vilko palyginimo motyvą), dabartis susiduria su praeitimi, o žiaurumas ir agonija žengia koja kojon su meile ir pasiaukojimu. A. Šlepikas yra prasitaręs, kad vienas iš šios knygos tikslų buvo padaryti ją suprantamą, artimą jauniesiems skaitytojams, neturėjusiems galimybės savo kailiu prisiliesti prie karo ir jo nešamo siaubo. Tikiu, jog šis sumanymas pavyko, nepaisant to, jog kalba šiame romane labai varijuoja nuo pernelyg meniškos iki kone lakoniškos ir erzinančios, kuomet atrodo, jog pasakotojas kažką nutyli, slepia, tarsi būtų kankinamas abejonių, kokiai auditorijai jis rašo.

Pabaigoje norėčiau pridurti, jog A. Šlepiką visuomet regėjau visų pirma kaip aktorių bei režisierių, o ne kaip rašytoją. Vis dėlto buvau priversta savo sąmonėje perkonstruoti šį vaizdinį, ir ne tada, kai perskaičiau šią knygą, o tada, kai visai atsitiktinai radau žodžius, įrašytus jo paties autobiografijoje: „Rašyti pradėjau dar vaikystėje, manau, kad tai – svarbiausias dalykas mano gyvenime“. Tiek skaitydama, tiek perskaičiusi kokią nors knygą visuomet bandau įsivaizduoti, kaip rašytojas ją rašė, kaip atrodė tas procesas, koks buvo jo veidas, netgi kaip buvo apsirengęs ir kaip atrodė jo akys. Prisipažinsiu, skaitant knygą „Mano vardas – Marytė“ nuoširdžiai tikėjau, kad ją rašydamas autorius labai stipriai kankinosi. Ir kad nubraukė bent vieną ašarą.


Monika Morkūnaitė,
Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos 3d (XI) klasės moksleivė


Recenzijų konkursas

 

Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.