Draugai








 
 



Eglė Baliutavičiūtė. Į šunkelį nenusukta, o reikėjo...

Karžygiuko istorija: pasaka / Ingrida Vizbaraitė; iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 52 p. – ISBN 978-609-441-080-2

 

 


Mažas mažas. Didesnis už rasos lašelį, bet mažesnis už sraigę. Narsus svajoklis, geras pagalbininkas ir ištikimas draugas. Gyvena pievoj ir šukuoja kamanes. Kas?

Bagulis!

Bagulis – dar vienas mažytis herojus lietuvių vaikų literatūroje. Dar vienas, kuris gyvena jaukioje pievelėje. Dar vienas, kuris išeina į žygį ir sugrįžta laimingai, patyręs nuotykių, išsprendęs problemą, atstatęs pasaulio tvarką bei supratęs daug naujų dalykų apie gyvenimą.

Ingridos Vizbaraitės debiutinė knyga „Karžygiuko istorija“ pradedama tradiciniu idiliškų namų vaizdiniu – Karžygiukas Bagulis rūpinasi mažųjų pievos gyventojų ramybe bei gerove: gelbėja rasos lašuose skęstančias blusas, pudruoja drugelių sparnelius, blizgina sraigių namelius, o po pietų kartu su boružėlėmis dėliodavo domino[1]. Turbūt derėtų stabtelti ir atkreipti dėmesį, kaip autorė žaidžia gyvosios gamtos tikrove: kamanės iš tiesų plaukuotos, drugelių sparnai – „pudruoti“, o su kuo gi kitu žaisti domino, nei su taškuotomis boružėmis? Vaikui turėtų būti įdomu atpažinti šiuos dalykus arba apie tai išgirsti iš suaugusiojo, kartu su kuriuo skaito knygą. Turbūt tik taip alegorinės (poetinės ar filosofinės, – kaip kam labiau patinka) pasakos mažųjų turėtų būti skaitomos. Taigi Bagulio kasdienybė kupina ramybės ir žavios rutinos. Ir vis dėlto kažko joje trūksta – neapčiuopiamo, stebukliško, neįprasto. Kažko, kas vestų į nuotykį, pateisintų vardą, o Vizbaraitės knygą išgelbėtų nuo hermetiškumo spąstų, į kuriuos labai lengva patekti alegorinių pasakų kūrėjams.

Vieną vakarą Bagulis užsiėmė svajonėmis, arba, paprasčiau tariant, žiūrėjo į dangų ir skaičiavo debesėlius. Tiksliau vieną. Vieną labai keistą debesėlį, juk debesys būna drambliais, kupranugariais, laivais[2], o apvalių ir vienišų – nebūna. Ir šis keistuolis Bagulį tiesiog apsėdo – jam viskas priminė debesį[3]. Visai nestebina, kad Bagulis netrukus išsiruošė į žygį – visą dieną kuoptis ir rūpintis kitais, gal ir geras darbas, bet labai nuobodus ir varginantis. O juk Baguliui arba autorei reikia kaip nors pateisinti karžygiuko vardą (pravardę), ar karžygiukišką padermę, kas ten supras, kaip iš tiesų yra. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Bagulis karžygiuku vadinamas nuo pat pasakos pradžios, nors dar nėra patyręs jokio drąsos, ištvermės ir sumanumo reikalaujančio nuotykio. Gal ir taiklus herojaus vardas, nes kiekvieną dieną visą gyvenimą rūpintis kitais tikrai reikalauja karžygiškos ištvermės. Argi tikrasis išbandymas užklumpa ne tada, kai po nuotykio sugrįžti į įprastą gyvenimo vagą ir nebežinai, ką daryti? Ir vis dėlto pasaka nuveda tradicine linkme – į nuotykį.

Kaip ir įprastai būna tradicinėse liaudies ir originaliosiose literatūrinėse pasakose, Vizbaraitės herojui Baguliui kartu su vienaragiu arkliuku Raguliu tenka patirti keletą nuotykių ir išbandymų, kad galėtų įgyti trokštamą dalyką ir įvykdyti misiją, apie kurią nieko nė nenutuokia. Baguliui, žinoma, tenka pakliūti į keletą nelabai jaukių vietų, išgelbėti musę, kuri vėliau, kaip įprasta (sic!), atsilygins padėdama Baguliui pasiekti tikslą. Pažvelgus į tokią pabrėžtinai tradicinę pasakos struktūrą galima įtarti autorę fantazijos trūkumu, bet, kad ir kaip ten būtų, tokia struktūra turi ir privalumų. Tradicinės pasakos struktūra suveržia tekstą, o tai bent iš dalies alegoriniam tekstui svarbu – kad neišskystų. Be to, mažajam skaitytojui gali būti įdomu nuspėti – atpažinti įvykius, veikėjų tipus, matyti per daugelį tekstų nusidriekiančią kartotę, dar nesuvokiamą, bet juntamą literatūrinį žaidimą.

Patyręs keletą nuotykių, parodęs savo gerą širdį, gudrumą, iškalbą ir drąsą, Bagulis su savo ištikimu draugu suranda debesėlį. Pasirodo, kad vienišas debesėlis, persekiojęs karžygiuką, yra balta apvaliagalvė Gėlė. Kaip matyti, autorė ir toliau žaidžia gyvosios gamtos įvaizdžiais. Kaip greitai jaunasis skaitytojas atspės, kokia Gėlė gali būti panaši į debesėlį?

Surasta Gėlė auga nykioje ir atšiaurioje vietoje, kuri akivaizdžiai priešinama Bagulio ir Ragulio namams: čia nėra daugybės linksmų gyventojų – tik aukštų, atšiaurių ir spygliuotų kaktusų giraitė, anot Bagulio, spygliuota sala tuštynėje.[4] Ir vis dėlto Gėlė, gelbėjama iš šios dykumos, šiek tiek jos ilgisi, ne taip jau tarp kaktusų blogai būta. Būtent to Bagulis, žveldamas į kaktusyną negali suprasti, jam tai tik dar viena nemaloni bereikšmė vieta. Ir tai yra viena pirmųjų pasakos pamokų apie namus – namai yra namai, kad ir kokie jie būtų, tam, kuris juose gimė ir išaugo, jie svarbūs, savotiškai gražūs ir geri. Tiesa, gimtieji namai ne visada yra geriausia vieta – dar svarbiau būti tarp savų. Todėl Gėlė, įleidusi šaknis gražiojoje pievoje jaučia dviprasmiškus jausmus:

Tik naktimis vis dar sapnuodavo mąsliuosius kaktusus ir dykumą. Sapnuose ji vėl pajusdavo alkį ir vienatvę, išgirsdavo ilgesingą dainavimą ir išvysdavo besiskleidžiančius žiedus. Pabudus dar ilgai mausdavo širdelę. Ilgėdavosi atšiaurių savo namų. Ji galvodavo, prisimindavo, daug apie juos pasakodavo, bet niekada nepanoro ten grįžti. Čia ji jautėsi savesnė nei ten, gimtuosiuose namuose. Jos pasaulis buvo pievoje.[5]

Patyręs dar keletą nuotykių keliaudamas namo kartu su Gėle, Bagulis pagaliau atsiduria savo idilijoje. Nuotykis baigtas, keistasis debesėlis nebesibrauna į mintis ir sapnus, karžygiuko vardas pateisintas, belieka grįžti prie kasdienių darbų. Bet gyvenimas nesustoja. Gražioji gėlė kelionėje per liūtį pamestą pūkų karūną susigrąžina kitąmet. Ir pasirodo, kad ši istorija niekad nesibaigia. Gyvenimas yra takus ir pasikartojantis, todėl ir šita pasaka – begalinė. Pamesti pūkai, išsibarstę po pasaulį, sudygo, iš jų išaugo šimtai naujų gėlių. Vieną dieną jos kvies naujus karžygiukus į nuotykį. Nes karžygiukui reikia nuotykio, o gėlei – kelionės į tikruosius namus, savą pasaulį, be to, reikia ir po pasaulį paskleisti savo pūkuotas atžalas. Taigi tai pasaka be galo, paskutiniai pasakos sakiniai identiški pirmiesiems, tiesa, karžygiukas kitas, arkliukas irgi, bet visa kita – taip pat. Tiesą sakant, jei ne vardai, nė nešautų į galvą, kad veikėjai jau kiti, nes jie tik tipai, įkūnytos idėjos, o tokie paprastai lieka neindividualizuoti. Bet tai nėra minusas, atvirkščiai, tai tik patvirtina, kad jaukus ir gražus pievos gyvenimas yra amžinas, o gyventojai ne, jie tokie maži pasaulio didybėj, kad kaip individai visai nesvarbūs, svarbu tik tai, ką jie padaro dėl pasaulio harmonijos ir amžinumo. Ir tai dar viena autorės pamoka jauniesiems skaitytojams turbūt dar nė nesusimąstantiems ar dar tik pradedantiems mąstyti apie save, savo vietą pasaulyje, gyvenimo prasmę ir savo laikinumą.

Nors tekstas visai trumputis, neišvengta klaidų, pavyzdžiui, apie Šlamandrijos girią pasakojama taip: Knibždanti besislapstančių padarėlių ir paslaptingų garsų, traškančių samanų ir susikibusių brūzgynų Šlamandrija buvo svetima ir bauginanti vieta.[6] Abejoju, kad skaitytojas, taip meiliai ir romantiškai aprašytą vietą, gali suvokti kaip baugią. Kas gi čia baugaus, jei joje laksto ne padarai, o padarėliai... Geriausiu atveju ji atrodo paslaptinga... Vis dėlto Vizbaraitę dėl kalbos pagirti tikrai galima – nepaisant smulkmenų, skaityti knygą lengva ir smagu. Kalba turtinga, bet nėra pernelyg sudėtinga, nestinga dialogų. Puikiai autorė kuria vaizdingus aprašymus, turbūt nė vienas skaitydamas nesuabejos, kad pieva jauki, o dykuma atšiauri, žinoma, reikia įvertinti ir iliustruotojos indėlį.

Pasakų turime daug. Nevardinsiu. Alegorinių irgi nestokojame – J. Degutytės, G. Adomaitytės, Urtės Uliūnės. Animalistinių pasakų, kuriose būtų vaizduojami antropomorfizuoti gyvūnai ir dargi ne bet kokie – patys mažiausieji pievų gyventojai, stygiaus taip pat nejusti: V. Tamulaičio, B. Jonuškaitės, Urtės Uliūnės pasakose jų tikrai atrasime. Tai ką gi naujo ir savito skaitytojams pasiūlo Vizbaraitė?

Sąmoningai suku nuo ano klausimo prie paprastesnio. Klausimas, į kurį iš tiesų labai lengva atsakyti, yra „kas šioje knygoje labiausiai patiko?“. Nė nemirktelėjus, na, gal tik du kartus, atsakyčiau, kad iliustracijos. Marija Smirnovaitė jau neblogai pažįstama iliustruotoja, kurianti skaidrias, romantiškas, kartais kiek mįslingas ir kiek nostalgiškas iliustracijas. Šiai Vizbaraitės istorijai Smirnovaitės iliustracijos puikiai tinka, abiejų autorių kūryba harmoningai dera tarpusavy. Ir vis dėlto... kai žūriu į Smirnovaitės iliustracijas, matau savitą balsą, žinoma, neišvengusį įtakų, vietomis šiek tiek siguteachiškai pasaldintą, tačiau originalų. Matau būtent tai, ko nematau Vizbaraitės pasakoje.

Nesuklyskite, nors pasaka ir turi trūkumų, bloga tikrai nėra – ji graži, sklandi, vietomis užliūliuojanti, vietomis žaisminga, ir tikrai prasminga. Visa bėda, kad pasaka paprasčiausiai neišskirtinė. Pradžia nebloga, tačiau Vizbaraitei dar reikia leistis į ilgą ir nuotykių kupiną kelionę, nebijoti iš išgrįsto tako nusukti į takelius ir šunkelius, kad surastų savo vienintelį ir nepakartojamą apvalųjį debesėlį – autentišką balsą.


[1] Ingrinda Vizbaraitė, Karžygiuko istorija, Vilnius: Nieko rimto, 2012, p. 7
[2] Ten pat, p. 8
[3] Ten pat, p. 8
[4] Ten pat, p. 35
[5] Ten pat, p. 48
[6] Ten pat, p. 13

 

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.