Draugai

 
 

 




Laimutė Adomavičienė. Odilė tarp kasdienybės ir begalybės

2016-02-09

 

 

 


Odilė, arba Oro uostų vienatvė: romanas / Valdas Papievis. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 309 p. – ISBN 978-609-01-1939-6

Naujas Valdo Papievio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ labai polifoniškas, asociatyvus, kupinas kultūros intertekstų, leidžiantis kiekvienam adresatui pasirinkti savitą skaitymo kodą. Renkuosi rašytojo akcentuojamą kodą, įrašytą romano istorijos rėmuose (pradžia, p. 7–8, ir pabaiga, p. 273–274). Vaizduojama, kaip nuomininkas (pasakojama pirmuoju asmeniu) laukia lėktuvo oro uoste, aštriai pajusdamas vienatvę, svetimumą tarp daugybės skubančių žmonių. „Aš“ vienatvė – „tikroji tavo būtis, kurią slepia buities kasdienybė. Laikas į begalybę ištįsęs, bet jo pamiršt negali“ (p. 7). Tai – viena pagrindinių kūrinio prasmių, verčiančių adresatą mąstyti apie metafizinę individo vienatvę, būtį, jos prasmę. Pagrindinės personažės Odilės gyvenimas – konkretus pavyzdys, panardinantis skaitytoją į kasdienybę, o kartais drauge leidžiantis pajusti aukštesnės būties švystelėjimus. Naratyvo pradžioje pasakotoją pasitinka Paula – namsargė, viena iš Odilės padėjėjų. Romanas baigiamas tapačiu tekstu, šiek tiek išplečiant epizodą oro uoste, kuomet nuomininkas sugrįžtąs iš Romos. Tuomet jį vėl pasitinka Paula, tik šįkart pranešdama apie netikėtą Odilės mirtį. Tekstas parašytas elegantišku stiliumi ir labai pagavus: maga toliau skaityti ir sužinoti, kas vyko.

Iš pirmo žvilgsnio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ fragmentiškas, kas ir būdinga moderniam romanui. Labiau įsigilinus užčiuopiamos aiškios pasakojimo teksto jungtys, regimos naratyvo struktūroje ir juntamos diskursyviniame lygmenyje. Kūrinys suskirstytas į keturias dalis ir „Post scriptum“. Stambios dalys suskirstytos į smulkesnes – lakoniškas ar ištęstas ritmiškai pulsuojančias pagal pasakotojo nuotaiką, pojūčius, minčių kaitą. Prozininkas vaizduoja  devyniasdešimtmetės madame Odilės gyvenimą prabangiame name Paryžiaus centre. (Odilė turi V. Papievio autobiografiškumo bruožų. Rašytojas, atsakydamas į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokinių klausimyną (http://www.bernardinai.lt, 2012-12-17), teigė, kad prisimena savo nuomos šeimininkę: „anų laikų prancūzišką eleganciją išsaugojusi senutė per devyniasdešimties metų, vieną vakarą ˂...˃“.) Moters vaikai – Eva ir Henris – savarankiški ir gyvenantys užsienyje. Odilė šiltai bendrauja su nuomininku (personažas kartais sutampa su pasakotoju, t.y. fokusuojama iš vidaus; ar grįžtama prie išorinio fokusavimo, kai veikėjas nesutampa su naratoriumi), kuris vėliau nebemoka nuomos už būstą. Lygiagrečiai Odilės gyvenimui perteikiamas ir jos „pieno draugės“ Koletės likimas. Praeityje abi šeimos daug bendravusios. Koncentruojamasi į rato (išryškinta autoriaus) spiritus movens – Odilės – senėjimo istoriją. Odilės sveikatos regresas ženklinamas dažnu atveju neišvengiamais tokio amžiaus žmonėms išbandymais. Pirmoje dalyje elegantiška madame juda, pasiramsčiuodama lazdele. Netikėtai ją ištinka miokardo infarktas. Po ligoninės Odilė atgimsta kaip feniksas. Antroje dalyje Odilei tenka ilgesnėms kelionėms sėstis į neįgaliojo vežimėlį, moteriai prireikia daugiau pagalbos; į promenadas pradeda lydėti palėpės nuomininkas. Iš įvairių detalių, užuominų, minčių numanoma, kad jis – jaunas vyras, kuris žavisi aristokratiška, tarytum iš M. Prousto romanų nužengusia, išsilavinusia (cituoja Š. Bodlerą, P. Valery, kalba apie A. Kamiu ir kt. menininkus), jaunystėje išbandžiusia plunksną ir teptuką madame. Trečioje dalyje perteikiama Odilės bičiulės Koletės „griūtis“, mirtis. Ketvirtoje dalyje romanas pasiekia kulminaciją – Odilė miršta. Viena vertus, įsivaizduotinas romanas ir be „Post scriptum“ – būtų išbaigtesnis. Antra vertus, prozininkas rado galimybę papasakoti, kaip klostėsi nuomininko gyvenimas po Odilės mirties, iširus jos ratui. Išorinius Odilės gyvenimo įvykius nustelbia reikšmingesni, tokie kaip madame būsenos, mintys kasdien, romus susitaikymas su artėjančiu gyvenimo saulėlydžiu (atsisveikina su daiktais, knygomis, tapybos priemonėmis, žmonėmis), gebėjimas pastebėti, ką nors džiugaus. Natūralu, kad retsykiais prasiveržia ir nusiminimo gaida: „– Mano gyvenimas jau praeity, nieko aš nebelaukiu“, p. 38). Arba nuoboduliui nuvaikyti Odilė organizuoja baldų perstumdymą, eina į restoraną ar renkasi ilgesnes promenadas. Nusivils tie, kurie romane ieškos pigių tauškalų ar konfliktų – jų nėra kaip ir nusivylimo ar pykčio (Odilė „niekada nepriekaištaus – kad pyksta, iš kietai sučiauptų lūpų suprasi“, p. 33). Galbūt dėl to, kad Odilė ir Koletė sugebėjo išsaugoti „valiūkišką žaismingumą“ (p. 136).

Odilės gyvenimo istoriją pasakoja nuomininkas, brangią madame prisiminęs po dvejų metų po jos mirties, akivaizdu, kad pasakojama iš tam tikros distancijos. Odilės gyvenimo istorija atkurta iš nuomininko prisiminimų („Odilei – devyniasdešimt, sukaktį ten, kur link dabar žiūriu, pavasarį šventė“, p. 11; „Ir jei atmintis neklaidina“, p. 13; „Kitąsyk, pamenu, nuo Senos“, p. 114 ir kt.), sapnų. Prisiminimų pobūdis pateisina fragmentišką romano tekstą, trūkinėjantį siužetą, nutylėjimų, dialogų nuotrupas, efemeriškas nuotaikas, skaitytus madame dienoraščių, kai kurių smulkmenų išdidinimą ar vienokios ar kitokios nuotaikos sureikšminimą. Kartais kūrinyje netikėtai iškyla kokia nors ryški nuomininkui įstrigusi detalė, pavyzdžiui, kaip jis mėgo kartu su Odile žiūrėti į debesis, regėdami skirtingus, o kartais tapačius dalykus.

 Kai pagrindiniai personažai – Odilė / nuomininkas – nutolsta nuo kasdienybės, pakinta erdvės vaizdavimas: nuo horizontalios plotmės kylama vertikalės link. Nuomininkas kopia / leidžiasi laiptais į / iš palėpės; užlipa / nulipa ant / nuo stogo ir patiria palaimą. Personažų judėjimas erdvėje susijęs su jų vidinio pasaulio kaita. Pakinta ir sintaksė, įgaudama visatos pajutimo: sakiniai ilgi su prasminiais kirčiais, galima sakyti, kad proza poetiškėja (Paryžius nuo stogo, p. 276–278). Rašytojas poetinį ritmą kuria, pasitelkdamas tylą / žodžius, moterį/ vyrą, žemę / dangų ir pan.

Nuomininko – intravertiško charakterio, meniškos prigimties, empatiško Odilės padėjėjo vyro – gyvenimą užgožia petite dame (bent jau tol, kol Odilė buvo gyva). Nors vyras pasakoja, kad jų „gyvenimai vos susiliečia“ (p. 58), iš tiesų didžiąją laiko dalį personažas praleidžia su Odile. Išklauso madame, lydi ją į promenadas, kartu vaikštinėja, vėliau važinėja vežimėliu autobusais, taksi po Paryžių. Iš žvilgsnio supranta, kada bendrakeleivė norėtų pabūti viena ar neatsisakytų avantiūriškos kelionės. Stebina toks vyro pasišventimas nepažįstamam (ta prasme giminystės saitais nesaistomam) žmogui. Sūnus Henris taikliai nusistebi, kreipdamasis į  nuomininką:

„... – Tu jai labai geras.

Ką tu, nueinu, kai turiu laiko, ir tiek.

– Ne kiekvienas nueiti kasdien laiko rastų“, p. 92.

Idealus vyras, iš žvilgsnio perprantantis kitą – šiuo atveju madame Odilę. Šią moterį ir nuomininką sieja sielų draugystė. Apie nuomininką skaitytojas sužino, kad jam nepavyko sukurti tvirto ryšio su Ema (ji jam ne kartą siūlė nueiti pas „psy“, t. y. psichiatrą); kad šis vyras kurį laiką uždarbiavo pas Koletę, padėdamas peržiūrėti filmus, vėliau pas antikvarą; skrido į Romą. Nekalbus, bet išklausantis, jautrios sielos vyras buvo Odilės rato žmogus. Šį ratą subūrė Odilės dukra Eva, gyvenanti Londone. Negalėdama pati kasdien pagelbėti savo motinai, pasamdė namsargę Paulą, Selmą, kuri naktimis prižiūrėdavo senutę; nuomininką, kuris lydėdavo į promenadas, dalyvaudavo aperityvo valandoje (kuri po Odilės vyro mirties labai gėlė vienatve) ir dar kai kurių visiteurs. (Tiesa, lietuviškai parašytam kūriniui prancūziška leksika teikia rafinuotos Prancūzijos atmosferos. Tarytum girdi, kaip prancūziškai kalba Odilė ar kiti aplinkiniai.) Apie savo asmeninį gyvenimą nuomininkas nepasakodavęs net pagrindinei rato sielai – Odilei. Vienišas, nereikšmingas, save dažnai menkai vertinantis („Aš gi nieko nereiškiu, manęs – kaip nebūta“, p. 211) – taip  dažnai jausdavosi net ir Odilės rate. „Didžiausi vienatvės akimirksniai“ (p. 56) personažą ištikdavo, kai Odilė išvykdavo, kai būdavo viešose miesto vietose, pavyzdžiui, sausakimšame metro vagone, užkopęs ant stogų, žvelgdamas į Paryžių; vaikštinėdamas po Romą. Nuomininko charakteris skaitytojui atgręžiamas iš idealiosios pusės, todėl, deja, vienplanis. Stinga sudėtingesnio, įvairiapusiškesnio nuomininko charakterio. Jį gaubia asmeninio gyvenimo mįslės. Kodėl jis nepagrįstai nuvertina save ir savo gyvenimą? Kokie jo ryšiai su kitais už rato esančiais žmonėmis (minima, kad ir jis turi kitą savo ratą)? Kodėl jo draugė Ema vis siūlė nueiti pas „psy“? Žinoma, adresatas pats bando perprasti mįslingą personažą. Mažai kas paaiškėja ir užvertus paskutinį romano lapą – taip išsaugoma intriga.

Nors iš pirmo žvilgsnio kūrinys sklidinas rimties, išminties (kartais aforizmų, sentencijų priberta kaip žirnių). Melancholiškas pasakotojas mažakalbis, bet kontempliatyvus. Jo refleksijos atspindi ne tik jo sąmonę, pasąmoninę gelmę (simboliški sapnai), bet ir mąstymo apie Odilę, jos gyvenimą, apie Paryžių, kuriame dažnai fiksuoja vienatvės simbolius. Kartais pasakotojas tampa stebėtoju: epizodas automobiliu važiuojant į Koletės valdas: „˂...˃ lyg būčiau vienas ir dar mažiau negu vienas – tik kameros objektyvu pavirtęs bejausmis, bemintis stebėtojas, ˂...˃“, p. 72). Apie Odilės gyvenimą nuomininkas yra sužinojęs iš pačios Odilės, jos vaikų, nuotraukų, jos draugių Koletės, Emanuelės, Furnjė, spalvingų kvartalo gyventojų pasakojimų, Koletės sūnaus filmų (prozininko sumaniai pasinaudota kino poetikos priemonėmis) apie dviejų draugių šeimų praeitį, dienoraščių, kuriuos Odilė patikėjusi nuomininkui ir prašiusi išmesti į Seną, bet jis išsaugojęs ir pasmalsavęs. Į naratyvą įmontuotas kitas naratyvas – Odilės jaunystės apsakymas apie Aną Mariją, jos asmeninę brandą ir meilę. Galima sakyti, kad šis ilgokas tekstas (įterptas pirmoje ir antroje dalyse) Odilės – alter ego.

Romane juntama nuolatinis judėjimas ir kaita: lėktuvai kyla, leidžiasi (skrenda ne tik nuomininkas, Odilės vaikai, bet ir pati Odilė – pas dukrą į Londoną; kalbama apie buvusias keliones lėktuvu ar automobiliu; prisimenama lemtinga autoavarija, kurios metu žuvęs Koletės vyras; autobusais, neįgaliojo vežimėliu, taksi, laivais, metro ir pan. Personažai vaikštinėja po Paryžių, įsižiūrėdami į Seną, šalia jos regėdami bukinistų krautuvėles ar negalėdami pamiršti sykį išvysto vaizdo, kuomet bukinistas sumetęs knygas į vandenį. To paties simbolinio ritualo prašiusi ir Odilė. Sorbonos aikštė, Liuksemburgo sodai, Koplyčia, vieno kvartalo krautuvėlės, restoranai, kavinės, metro, daugybę kitų tikslių erdvinių Paryžiaus schemos nuorodų. Plaukia debesys, lyja lietūs, vasaros karštis Provanse, sniegas. Tai išorinės erdvės jungtys, vienijančios fragmentišką tekstą ir koreliuojančios su intensyviu nuomininko / pasakotojo ar Odilės vidiniu gyvenimu. Paryžius – dinamiškas, o kartais lyg sustingstantis, leidžiantis įsiklausyti į save miestas, į kurį žvelgiama pro Odilės / pasakotojo prizmę. Paryžiumi besižavinčiam nuomininkui kartais išsprūsta ir moderniam personažui charakteringas skepsis, kai pajuntama ligota epocha: „mąstau apie paliegusį ir gydytis nenorintį mūsų gyvenamą laiką“ (p. 189).

Romano pradžia – pereinamasis etapas tarp vasaros pabaigos ir rudens pradžios tiksliai atliepia paskutinį Odilės gyvenimo tarpsnį. V. Papievio akcentuojamas tarpinis metų laiko / paros metas paruošia skaitytoją būsimai numanomai kaitai. Odilės para suskaidyta pagal tam tikrą režimą, ypač išskiriant aperityvo valandą ar lankytojų valandas, teikiančias tekančio asmeninio laiko įspūdį. Kartais laikas sustabdomas, ištęsiamas, siekiant įsiklausyti į Odilės ar nuomininko būsenas, kartais žaibiškai pralekiantis. Už ciklinį gamtos laiką ar istorinį (pasakotojas dažnai regi Odilę vokiečių okupacijos metais šokinėjančią per šokdynę) svarbesnis asmeninis Odilės gyvenimas. Tiksliai apibrėžti kūrinio laiką sunkoka: praeitis, dabartis, ateitis autoriaus meistriškai kaitaliojami.

V. Papievio „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ neįsivaizduotina be kaligrafiškų Prano Gailiaus, 2015 m. Anapilin iškeliavusio, potėpių iš ciklo „Jautrūs paviršiai“. Tapybos darbas tiesia dialogiškas jungtis su jautria bendražmogiška romano problematika.

 

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.