Draugai

 
 

 




Ar spėjai nutapyti vyšnios žydėjimą?

Ida iš šešėlių sodo: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę / Kristina Gudonytė. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 191 p. – ISBN 978-9986-16-895-9




„Ida iš šešėlių sodo“ su manimi keliavo po Lietuvą. Buvo vaiski rugsėjo diena, pro traukinio langą ankstų rytą regėjau, kaip vyniojasi pelkėtomis pievomis rūkai, kaip kyla jie ir klusniai gulasi žolėn, o paskiau, tartum išsigandę, atsitraukia. Tinkama diena – tinkamas oras – tinkama kelionė – turėti po ranka paslaptingąją Idą, tartum bendrakeleivę, kuri nė už ką neleis nuobodžiauti.

Keista ar ne, bet jau senokai skirstau knygas į kelionines ir namines. „Ida iš šešėlių sodo“  kuprinėje užima nedaug vietos, sveria nesunkiai... Kita vertus, ji nėra knygelytė, kurią perskaitai tą pačią akimirką, kai tik atsiverti. Geras jausmas: paskaitai - užverti puslapį – pamąstai... Užtenka visai dienai.

Tiesą sakant, į naminių knygų kategoriją „Ida iš šešėlių sodo“ taip pat tinka.  Kai už lango lietus, kai debesys niūrūs, kai televizoriuje vien banalybės,  skaitymo malonumas neapsakomas.

Taigi, kas ta Ida ir kodėl ji gyvena šešėlių sode?

Prieš pasakodama apie Idą, skubu rašyti kitą vardą: Sofija. Būtent paauglė Sofija yra šios knygos naratorė (pasakotoja). Ji bando rašyti savąją, pirmąją knygą, o kai tik pradeda, jos namus užgriūna neapsakomai svarbūs įvykiai.

Turiu prisipažinti, kad šiek tiek pažįstu knygos autorę Kristiną Gudonytę. Kartą ji yra pasakojusi apie savo vaikystę. Kai kas sakytų, neapsakomai laimingą vaikystę ar paauglystę: vaidino, filmavosi, dainavo. Uždirbdavo pinigėlių, buvo įžymi. O ar laiminga? Ar pakeliama jaunam žmogui įvairiadarbė našta?

Tad nieko keista, kad rašytoja (ir režisierė,  ir aktorė, ir dailininkė) Kristina Gudonytė jautriais žodžiais tapo pirmūnės pažangūnės, išmintingosios Sofijos portretą. Tai – gabus, mylimas, darbštus vaikas. Jos mama – lietuvių kalbos mokytoja, besigailinti visų nelaimingų, tikinti grožiu bei gėriu. Jos tėvelis – dailininkas restauratorius, nuo visų rūpesčių besislepiąs savo dirbtuvėje. O juk yra ir dėdė – gydytojas psichoterapeutas, ir dėdės draugė Viktorija, rūpestinga gydytoja. Sakytum, saugu ir ramu Sofijos namuose. Yra kam pasipasakoti, pasiguosti.

Ko stinga Sofijai?

Arba: ko Sofijos gyvenime per daug?

Matyt, per daug būrelių ratelių, muzikos pamokų, per daug atsakomybės. Ir tas noras (ar pareiga?) visad būti gerutėle, kuo geriausia – kiek per stiprus.

Kas kita Ida... Nežinia, iš kur tas vaikas atsirado ir kaip. Lyg ir pamestinukė, bet... Kaip įtikinamai ji pasakoja apie gimtąją Bambikio šalį! Net garbingi vyrai patiki, kad tokios esama ir kreipiasi į Užsienio reikalų ministeriją, bandydami paklydėlę Idą grąžinti tėvynėn.

Retsykiais Ida vagiliauja, retsykiais meluoja, retsykiais apsimeta sergančia, viską pamiršusia, retsykiais klajoja tik jai vienai žinomais takais. Kitaip tariant, sunki paauglė, nusipelniusi griežto drausminimo. Kaip manote, ar lengva Sofijai suvokti, kad būtent tokį vaiką imsis globoti jos tėvai, dėdė?

Ta nedorėlė Ida – tik nedrąsi, užguita mergaitė, tik vargšas vaikas, nežinąs, kas ir kodėl jai nutinka. Atrodo, lyg būtų ji iš kito pasaulio, o gal ne tik atrodo, gal Bambikis iš tiesų yra?

Tai toks – maždaug toks – neramus, banguojantis knygos siužetas, neleidžiantis nurimti ir skaitančiajam. Idos rašinys Apie meilę ir amžinybę  labiau įgudusiam skaitytojui primena kitą, senokai rašytą kūrinį – Moriso Meterlinko dramą „Mėlynoji paukštė“. Sakytum, rašytoja (ir aktorė, ir režisierė, ir...) Kristina Gudonytė  tęsia belgų dramaturgo tradiciją: primena, kad mūsų visų likimai priklauso ne tik nuo mūsų pačių. Kas pasakys, kiek ir ką lemia žvaigždė, patekėjusi tamsiame danguje tą nakties valandą, kai gimiau aš ar Tu, šias eilutes beskaitantis?

Sodri ir prasminga knygos dalis – abiejų mergaičių klajonės po Vilnių. Iš pradžių požemiais, vėliau senamiesčiu. Kas tai? Sapnas? Svajonė? Išsigalvojimas?

Knygoje esama mistikos. Realybės – taip pat. Realu, kad Sofija pavydi Idai. Ko? Tėvų ir dėdės dėmesio, savaime aišku. Ir ne tik. Dar labiau – Idos laisvės jausti, regėti, girdėti. Sofija tik svajoja nutapyti žydinčias vyšnias. Ida nesvajoja. Nutapo.

Kerštas. Išdavystė. Netektis. Liga. Mirtis. Visa tai rasime knygoje, parašytoje lyg ir švelniais, suprantamais žodžiais, bet įpareigojančioje suvokti griežtą tiesą: kartais gyvenime atsiduriame tartum ant peilio ašmenų. Ar bent jau ant lyno. Vienas klaidingas žingsnelis ir...

Nakties tamsybėje, saulės atokaitoje, šaltoje žvaigždžių šviesoje kiekvienas bandome ieškoti savęs. Ieškome ir knygose. „Ida iš šešėlių sodo“ yra knyga, kur iš paauglių nesišaipoma, jie nežeminami ir nemenkinami.

Jei pradėjau šią recenziją pasakodama apie vaiskią dieną, tai baigsiu naktimi: už mano lango tamsa. Bet drįsiu žengti laukan. Žvaigždėtoje didybėje telpa viskas: ir tai, ką skaičiau, ir tai, ką dabar bandžiau jums, mano skaitytojai, perpasakoti.

O mintys nerimsta.... Mano lentynoje nerimauja, veržiasi būti aprašyta ir kita knyga paaugliams – Unės Kaunaitės „Sudie, rytojau“. Keista ar ne, bet studentės Unės ir gerokai vyresnės Kristinos tekstai siejasi, sutaria.

Tad sudie ir iki pasimatymo.

Gintarė Adomaitytė  

Recenzijų konkursas

 

 

Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.