2016-02-05

 
Mėnulis yra tabletė: eilėraščiai / Aušra Kaziliūnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 115 p. – ISBN 978-9986-39-815-8

„Žmogus / kaip upė / kuria plaukia / antys bei tušti / plastiko buteliai // ir vieni ir kiti / tam vienodai / gražūs / kad galėtum / viršvalandžius / taip stovėti / ant tilto“ („apie rudeninę meilę be kablelių“, p. 71)

Galbūt šis eilėraštis galėtų būti emblema istorikės, filosofės, poetės Aušros Kaziliūnaitės (g. 1987 m.) trečiajam poezijos rinkiniui „Mėnulis yra tabletė“ (2014 m.). (Pirmasis rinkinys – „Pirmoji lietuviška knyga“, 2007 m., antrasis – „20% koncentracijos stovykla“, 2009 m.). Kaip matyti iš paradoksalių pavadinimų, autorė pasiryžusi šokiruoti senamadišką publiką netikėtais sugretinimais, „nesumeluotu avangardizmu“, anot Kasparo Pociaus, kuris jos poezijoje aptinka „afekto būseną“, išgirsta „klyksmą“...

Anotacijoje skaitome, kad autorė „lieka ištikima savo vertybėms – prie nieko nesitaikstančiam individualizmui ir sąžiningam, atviram, neornamentuotam žvilgsniui į tikrovę“. Na, o mums, senamadiškoms 20 a. močiutėms, atrodo, kad poetė desperatiškai ieško kuo keistesnių metaforų, metonimijų, paradoksų išreikšti savo nuostabai pasauliu, savo meilei gyvenimui, žmogui, savo pašaukimui kurti grožį. Tad, nesigilindami į eilėraščių filosofines gelmes, norime tik pasigrožėti abstrakcijų gretinimu su daiktiškomis konkretybėmis. Čia minimos „filosofinių knygų pelkės“, „neįžengiami verstinių romanų miškai“. O tuose „miškuose“ „tūno šimto puslapių kėkštas, / bet jau tartum žvėris“. Tačiau lyrinis „aš“ ilgisi tik vieno eilėraščio, kuris „netelpa trijuose šimtuose puslapių“ (p. 15). Štai kaip išaukštinama tikra poezija! Iš širdies pritariame autorei!

Meilė žmogui, jo nepakartojamai būčiai eilėraštyje „iš liūdnojo dievo memuarų“ tokiu paradoksaliu prisipažinimu: „Iš upės iškirpau žmogų ˂...˃ jis teka banguoja / šnypščia ir / nejuda // bet / į jį du kartus / neįbrisi“ (p. 17).

Eilėraštyje „šviesos signalai“ lyrinis „aš“ susieja save su visos žmonijos „sapnais“ ir nerimu įspūdingais paradoksais: „gulėdamas visose sapno žmonių galvose ˂...˃ tu staiga apsiverti ant kito šono / tam, kad nubustum į sapno žmonių / sapnuojamą sapną ˂...˃ užsimoji savo išgaląstais nerimo ašmenimis ˂...˃ Pilnas dangus panašių šviesulių ir nerimo - / žvaigždžių, kurios ne blyksi, o dega“ (p. 21).

Lyrinį „aš“ kamuoja nerimas dėl prarandamų dvasinių vertybių: religijos, meilės tėvynei. Tai išreiškiama ironiškais paradoksaliais vaizdais eilėraštyje „visi keliai jau vedę“: „mano sielos paviršium vaikšto basas Jėzus / Vilniaus gatvėmis vaikšto Jėzus / ir apžiūrinėja batų parduotuvių vitrinas / jam virš galvos ne aureolė / o Baltijos kelias“ (p. 22). Įspūdingi būsenų peizažai. Kokios talpios metaforos baimei ir nerimui išsakyti! „ašaromis nėščios mano mintys / klaidžioja nakties labirintuose ˂...˃ suokia lakštingalos / virtę painiais galvosūkiais ˂...˃ ieškau kelio sustoti“ (p. 24 ).

Ar kokia ypatinga būsena, ar „tapsmas“ išreikšta eilėraštyje „gyvenu gerai“ hiperbolizuotu rūko paveikslu: „jis auga ir nokina pilkus vaisius / apglėbia ir nepaleidžia - / čia visos formos panašios į mirties nuotakas“ (p. 25). Turbūt gyvename neišbrendamose dvasios ir minčių ūkanose, susitaikome su savo sumaištim ir nežinojimu: „bet gal ir gerai, visai neblogai / išgerti dėmes ir dainuoti šešėlius / matyti šiek tiek daugiau nematant ˂...˃ nes rūkui dingus / išsisklaidysim ir mes“ (p. 25). Taigi, gražus eilėraštis apie fizinį ir metafizinį „rūką“...

Kiekvienas banalių daiktų ir dvasinių būsenų ar jausmų gretinimas ar „sudūrimas“ verčia nepatikliai krūptelėti ir „pasišiaušti“: kaip galima taip „maišyti“? Pavyzdžiui: „pamažu radiatorius / pripildo ilgesys / ir klejonės“ (p. 26).

Eilėraštyje „saulės sistema“ lyrinis „aš“, mąstantis apie kosminius dydžius banalioje buityje – „tik, o gal net“ „strėlytė / įsmigusi saulėje“ (p. 26). Pavargęs nuo prasmių ieškojimo sudėtinguose koduose, norisi tik pasigrožėti netikėtų peizažinių metaforų grožiu, pavyzdžiui: „vėjas pasklaido pasaulį / ir atverčia trečią / saulėlydžio puslapį“ (p. 30); „už lango girdžiu / šlumštelint / nuo šakos prinokusį / rytą“ (p. 31); „medžiai numeta / varnų kranksėjimą / visuose / veidrodžiuos“ („ruduo“, p. 32).

Jeigu pirmojo skyriaus eilėraščiuose daugiausia bandoma atverti lyrinio „aš“ būsenas, tai antrosios dalies vaizdais tarsi tolstama nuo savojo „aš“ į kitų ar į bendras „mes“ patirtis. Ypač gražus eilėraštis gal apie pasaulio, gal apie žmogaus dvasios, gal apie Dievo „medį“: „tu esi ugnies medis / kurio šaknys perskėlė saulę / ir išlakė visą vandenį iš rojaus upių // tavo lapai – liepsnos ir pirmykštė / ant tavęs noksta varnų kekės / jos ˂...˃ nepaliaudamos vardina / mirštančiųjų vardus ˂...˃ tu – Tasai Kurs Neturi Šešėlio / ir kurio paunksnėj / aš sėdžiu“ (p. 47).

Labai graži ir prasminga, lengvai „įsisavinama“ miniatiūra „laiko kilimas“: „mes kaip tos žuvys / iš kilimėlio / vonioje // šnekučiuojamės / žiopčiojam / visos pūkuotos / ir romios / vengdamos / klausimo / kieno tai vonia“ (p. 55). Iš tikrųjų: apie svarbiausią – vengiam, bijom, nenorim ar nepajėgiam nei mąstyti, nei kalbėti...

Kaip įprasta modernistams, šių eilėraščių pavadinimai tarsi neturi ryšio su jų turiniu. Štai žaismingas eilėraštis „šiltieji kraštai“, kuriame kalbama apie laiką, o ne „kraštus“: „laikas – tai toks vabzdys / kuris deda kiaušinius / tau po oda ˂...˃ laikas – tai tu / susiėmęs galvą rankomis / vis susidėjęs vienatvės kiaušinius / sau po oda“ (p. 57).

Šiame skyriuje yra eilėraščių ir apie meilę – stipriai užkoduotų, net siurrealistinių, juos norėtum deklamuoti, bet per ilgi ir gal per intymūs... Gal dar daugiau tolstama nuo savojo „aš“ į bendrus samprotavimus, filosofinius ir sudėtingiausių kodų brūzgynus trečiajame skyriuje, kur ypač keisti ir eilėraščių pavadinimai, pavyzdžiui: „Saulės rate bėgantis žiurkėnas ir yra saulė“ (p. 85), „ant nugaros išdygusi 2011 metų vasara, iš kurios šįryt man išspaudė pūlius“ (p. 96), „augalų, augančių ant palangės vaistinėje, sėklos“ (p. 97), „Rudens Testamento Dėmė, arba fabrikas, vardu Dzin“ (p. 100). „Dangaus žarnos. Istorija padiktuota rabio Šavelio“ (p. 103), „Kodėl Rodenas nesukūrė mąstytojos skulptūros“ (p. 105), „Viskas jau pagaminta, kačiuk“ (p.107).

Čia liūdnai ir skeptiškai žiūrima į tolstantį save ar pasaulį, į būtį ir kūrybą. Nėra skirtumo tarp „tušinuko ir poeto“: „kai tušinukas neberašo / jį išmeta“ (p. 89) – „sako, viskas jau sukurta ˂...˃ sako, einam alaus“ (p.107).

Labai liūdnas, bet gražus eilėraštis apie gyvenimą-sapną „sapno žiedlapiai“. Jį norėtųsi išmokti atmintinai. „sapnas - / tai gėlė / praeinu pro šalį / nutupiu ant žiedo / grįžtu į avilį / vėl praeinu / kaip praeina metai / ir dar vieni / ir dar / pasilenkusi / sena moteriškė / ravi / sapnų darželį // sapno žiedlapius plėšau / myli – nemyli / garsas – tyla / gyvensim – mirsim / anksčiau ar vėliau“ (p. 113). Dar norėtųsi daug ką cituoti, gėrėtis autorės poetiniu išradingumu, poetiniais paišdykavimais, kur „dėvėtos valandos / lėtai valosi uniformas / auštant saulėje beveik / tviska auksinės bedugnės sagos“ (p. 100). Dar nustebti meilės prisipažinimu: „aš užsiūsiu / tavo sapno kišenes / savojo gijomis / kad nepamestum / manęs“ (p. 90).

Ir pamąstyti, ir sutikti, kad esame „smėlio laikrodžiai / kuriuos nežinia kartais apverčia / kuriais / apiplyšusiam laikui į delną / bėgam lėtai atspindžiais“ (p. 97). Ir, žinoma, sutikti, kad „nuomotis kambarius / iš Liūdesio / nėra labai gera“ (p. 95).

Manau, kad daugelis skaitytojų patirs intelektinį džiaugsmą, skaitydami šitą „mėnulio tabletę“ ir bandydami ją „perlaužti“ ir praryti jos bent pusę...

Ačiū autorei už vaistą! Jis gydo mūsų puikybę...

Recenzijų konkursas.