Draugai








 
 



Agnė Cesiulienė. Muilo burbulu apsimetęs siužetas

2015-12-21

 

 

 

Maranta: romanas / Birutė Jonuškaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 355 p. – ISBN 978-9986-39-850-9

Žvelgdama į geriausių metų knygų nominantus, mąstau, kas padaro knygas populiarias: kaip skaitytojai iš šimtų per metus išleidžiamų išsirenka pačias geriausias? kas tie populiarumą užtikrinantys kriterijai? kas atsivertus knygą patraukia ją skaityti? Daili metaforiška kalba ar kad jautis, tai yra skaitytojas, iškart čiumpamas už ragų, tai yra emocijų, ir metamas intriguojamas iššūkis – sužinoti, kas bus toliau? Ar tandemu veikiantys abu? Birutės Jonuškaitės „Maranta“* šiais metais puikuojasi geriausių knygų suaugusiesiems penketuke, ir matyt, verta ten būti. Bet kodėl?

„Maranta“ parašyta išties vaizdinga kalba, pilna gyvybingų metaforų, pripildyta Seinų krašto gamtos ir žmonių gyvenimo reginių, dažnai perleistų per vaiko vaizduotę, vyresniųjų šeimos moterų pamokymų, o kur dar nuolat įterpiamas originalus padzūkavimas: „Acimyk, kad buvai pakrikščyta, kad nuo tadu, kaip tau davė vardukų, pasdarai Dzievulio vaikas. O Dzievulis yra gailestingas ir net labai baisius griekus atlaidza...“ (p. 55). Visame romane tuo mėgaujiesi, net ir tada, kai intriga apmąžta, nors taip nutinka nedažnai. Būtent iš pirmų eilučių supranti, kad čia apstu paslapčių – istorija pradedama kelione visiškoje tamsoje, sekant paskui Broliuką: „Stengiesi žengti pėda pėdon, tačiau vis tiek atsilieki, lyg būtų ant akių užrištas juodas, kandžių sukapotas raištis (...) O, kad žaibas nors akimirkai perplėštų šią tamsos maršką ir leistų susivokti, kur esi“ (p. 9). Tamsos ir nežinojimo, kur nei su kuo eini, pojūtis išlieka visame romane: pagrindinė veikėja Rasa nešioja, perduoda, skaito motinos ir sesers laiškus vyrams, kurie, kaip paaiškėja, turi kažkokį tiesioginį ryšį ir su ja. Paskui vieną laišką seka kitas, tada dar kitas ir dar... Taip viena atskleista paslaptis nurodo į kitą. Siužetas, gal kiek per šiurkščiai sakant, visgi primena muilo operą. Šeimos istorija skleidžiasi per tris fatališkas moteris: motiną Dominyką, dukrą Saulę ir jauniausiąją dukrą Rasą – pasakotoją bei visų paslapčių išnarpliotoją, baltą šeimos varną – tapytoją iš prigimties, siekiančią svajonės: studijuoti dailę.

Turbūt daugelis atsimena masiškai žiūrėtus Lotynų Amerikos serialus apie mergaites iš neturtingos šeimos – užsispyrusias, bet geraširdes, patekusias į aukštuomenės sluoksnius ir vėliau sužinojusias, jog aukštuomenės ponas esąs jų tikrasis tėvas ir visa blizganti aplinka joms priklausanti teisėtai. Panašiai nutinka ir B. Jonuškaitės „Marantoje“. Rasa romano pradžioje džiaugiasi, kad ji, „prasčiokė“ iš kaimo su ilga kasa, sugeba pasiekti užsibrėžto tikslo: „Akademija apaugusi dinastijomis, talentingi tėvai gimdo talentingus vaikus, o man „pasisekė“ į ją įstoti tik iš trečio karto, nes aš buvau lengvai nepasiduodanti akiplėša, privertusi juos šiek tiek pasislinkti į šalį, palikti mažytį plyšelį tarp senelių-tėvų-vaikų parodų“ (p. 190). Tačiau romano pabaigoje paaiškėja, kad ir ji priklauso tai dinastijai. Beje, skaitytojui iš pat pradžių pasufleruojama, kad taip ir bus, nes motina papasakoja apie jaunystės romaną su jaunu vasarotoju, kuris dabar tapęs žinomu dailininku. Yra tam tikros painiavos, bet taip dar geriau, nes užuomina suveikia kaip ir nežymios serialų detalės, tik manoma, kad tą mintį pakišo „moteriška nuojauta“.

Siužetą papildo lyg tarp kitko pripasakotos šeimos ar kitų veikėjų istorijos. Nors kartais net nesupranti, kam jos ten – jokio ypatingo posūkio siužetui neteikia, bet atrodo tokios tikros ir esminės. Tomis istorijomis nukeliauji tarsi eglės šakele – nuo pagrindinės šakos lig kitos, plonesnės, augančios į šalį, nusirideni į šakelių pakraščius, o čia op, žiūrėk, jau vėl ant pagrindinės sėdi – pasakojimas grįžęs į pagrindinę vagą toliau narplioja šeimos istoriją, o anos – pamirštos. Atomazgos subrandinamos, jų tenka palaukti, o kol lauki, sotiniesi minėta vaizdinga kalba: „Žinau, kų sakau, vaikeli. Ir tau pasakysiu. Kad jau ciek visokių dalykų sužinojai šitų pavasarį, tai vienu daugiau ar mažiau... (...) Ale pirma insipilam po scikliukų, man lengviau bus šnekėc...“ (p. 328). Tada skaitai, kaip jie pjausto raugintus agurkus, lašinius, kaip atsineša iš spintelės pusbankucį, paskui kitą.

Tad „Marantos“ siužetas, nors ir prikaustantis, visgi, atrodytų, nepapasakoja nieko nenuspėjamo ar naujo. Jei nebūčiau skaičiusi praėjusiais metais publikuoto interviu** su rašytoja, kuriame ji teigia save suvokianti kaip instrumentą galingesnio Kūrėjo rankose ir pasakoja apie nuolatinį pagundos „eiti lengvesniais ir patogesniais takeliais“ įveikimą, pamanyčiau, kad autorė sąmoningai pasirinko pasakojimą, priviliojantį skaitytoją intrigos masalu.

Visgi „Marantoje“ kažkas ne taip negu seriale. Visų pirma čia negyvena nei karštakraujai meksikiečiai, nei argentiniečiai, o gan santūrūs lietuviai, tiesa, už Lenkijos sienos, tad kiek laisvesni, tačiau skaitydamas romaną atpažįsti savus išgyvenimus: motiniškus pamokymus apie Dzievulį, tėvo smuiko garsą, maišomos duonos kvapą, sesers kasos spalvą, šlaunis duriančias ražienas, vantos karštumą, švelnias arklių šnerves... Raiškūs ne tik vaikystėje regėto kaimo vaizdiniai, bet ir visos lyg tarp kitko įpintos istorijos – apie karo prievartaujamas moteris, apie tapybą ir dažus, pavasarinį Paryžių ir Dievo paieškas Jeruzalėje, apie dvasinę ištikimybę, vienuolio apdarus ir aplamdytą brolio džipą. Nuolat skoniesi vaizdinga ir gražia lietuviška kalba, ir vien jau jos teikiamo estetinio pojūčio būtų gana, kad purtytum galvą girdėdamas palyginimus su lėkštais serialais.

Tikrumo labai daug, todėl tai jau nėra klišinis serialas. Autentiškas yra minčių srautas bėgant iš Broliuko slaptavietės su paimtu laišku, beje, tai viena geriausių romano vietų (p. 257-259); taip pat varnų ir gandrų karas virš sodybos (p. 104). Tikras vaikystėje egzistavęs Dievo vaizdinys su ėriukais ant patikimiausio žmogaus rankų, tikras vaikiškas nežinojimas, kad „ėriukėliai užauga, kad juos kerpa ir pjauna, kad nulupa odą pakabinę už kojų, – už smagiausių užpakalinių, kuriomis jie taip mėgsta spardyti, linksmai, niekam blogo nepadarydami“ (p. 27). Autentiškos Elenukės ir Rakeliutės istorijos, tikra Lionė, savo kūnu „spėjanti užstoti kitas seses kaip skydas“ (p. 219) nuo aistros ištroškusių kareivių. Be galo tikra ir liūdna nebylio Albertuko istorija (p. 283, 291). Apskritai tikėtina, kad empatiškiems skaitytojams šis romanas sukels stiprių jausmų. Gal tai sąmoningas autorės bandymas (jei taip, gan sėkmingas) paliesti jautrias stygas, bet, kaip kadaise yra minėjusi rašytoja A. Urbonaitė, tekstai ir turi būti esmingi, kitaip kam gi jų reikia.

Knygos anotacijoje teigiama, kad B. Jonuškaitės „Marantos“ pasaulis konstruojamas iš tikrų charakterių, istorijų. Galbūt ir autentiški pačios rašytojos išgyvenimai įkvėpė kūrinio idėją. Pavyzdžiui, nutikimas paežerėje, kai mergaičių ištryptas kemsynų žoles ir taip pasidarytus „namus“ sugriauna berniukai, o vėliau atgailaudami atstato – naujus, erdvesnius, patogesnius, tvirtesnius, tačiau mergaitėms juose žaisti visai nesinori (p. 276–278). Šis nutikimas galėtų būti viso romano moralas – nors ir nepatogus, menkas, bet mielesnis yra savas gyvenimas, o ne svetimųjų primestas ar sukurtas „gražus ir laimingas“. Toks, net ir įvertinus visus patogumus, niekad netaps savas vien todėl, kad negalėjai pats jo kurti.

Galima pabandyti įsivaizduoti, kaip reiktų gyventi, jei už tave yra nuspręsta, ką tau geriau žinoti, o ko ne ar kada ir kaip sužinoti. Tam kuriamos dramos, rašomi laiškai, kuriuos adresatai privalo perskaityti garsiai, atskleisdami paslaptį. Ir kas turėtų tuomet įvykti? Apšviesti veikėjai apsikabinti iš susijaudinimo ir laimės? Deja, surežisuotos scenos neįvyksta, ir viskas klostosi priešingai, nei nutiktų seriale.

Dabar labai populiaru kalbėti apie moteriškumą visose gyvenimo srityse, taip pat ir tekstuose. Esu skaičiusi atsiliepimą apie B. Jonuškaitės kūrinių stilių kaip apie išskirtinai moterišką. Svarsčiau, kodėl taip buvo įvardyta, ar šis teiginys nėra stereotipinis? Koks moteriškumo šablonas čia kiša koją? Feminizmas – ne naujiena, o jau prieš šimtą metų lietuvių literatūroje imta kalbėti (ypač vyrų autorių), kad požiūris, jog moterys nuskriaustos, yra iškreiptas. Dabar akivaizdu, kad jos išties nėra nuskriaustos – ne tik tekstuose, bet ir visuomenėje. Šio romano veikėjos tai patvirtina: ne jos paliekamos, o vyrai. Jos išsiskiria su mylimaisiais, broliais, tėvais, vaikais. Saulė palieka mylimąjį, išteka ir išvažiuoja į Ameriką. Rasa slaptavietėje palieka Broliuko palaikus, kaip kažkada jos pirmtakė Dominyka paliko užmušto kareivio kūną trūnyti po medžiu. Taip pat ir Rasa palieka sukriošusį bei ligotą Maestro, prieš tai išklojusi jam visą tiesą, kas esanti. Išvyksta ir iš brolio Tadulio namų dėl daug metų slėptos tiesos. Beje, Tadulį, mirus jo motinai, kadais paliko ir močiutė, atsisakiusi auginti „žydės vaiką“. Saulė, kad ir neišsiskiria su savo vyru – rimtu žmogumi, bet apleidžia dvasiškai, gyvena kartu nemylėdama, o tai tas pats. Visi romano vyrai traukiasi, nyksta: Rūkas pasirenka vienuolystę, brolis Tadulis tylomis pasineria į darbą, žymus dailininkas Maestro tampa impotentu, nebylys Albertukas nusižudo. Kiti – prasigėrę, ligoti, „atgyja“ tik smurtaudami prieš moteris. Na, o jos – valdančios, drąsios, aistringos, keliaujančios po pasaulį, žudančios gyvulius ar priešus, sprendžiančios kasdienius reikalus ir esmines problemas. Jos pratęsia giminę, ne vyrai, jos nusprendžia, kada ateiti į kitų gyvenimą ir kada išeiti, o jei ir aukojasi, tai ne su kančia, o aiškiai pasirinkusios. Moterys „Marantoje“ nusprendžia ne tik už vyrus, bet ir viena už kitą. Serialuose tokios būna vien blogosios pamotės, o herojės negali sau leisti turėti šių „amoralių“ savybių.

Taigi paviršutiniškai žvelgiant gan banalus siužetas iš arčiau primena veidrodį – viskas atrodo taip, tik priešingai. Tad vargu ar intriguojantis pasakojimas yra pagrindinis kūrinio akcentas. Knyga (nebūtinai romanas) būtų gera ir be jo, gal net geresnė. Tai kas tada? Ar mažai yra nuostabiai išraiškinga kalba parašytų knygų apie būtį, kurias perskaitęs taip ir nežinai: kas iš to? Ko siekia pagrindinė veikėja Rasa? To paties, ko ir kiekvienas, bandantis įprasminti gyvenimą – surasti save ar pamestą savęs dalį. Ausyse suskamba pranašiški Maestro žodžiai: „Negi manai galinti išlukštenti kitų žvynus, kai savų nesugebi nusiplėšti?“ (p. 151). Nekeista, kad nuo pat pradžių aiškiai išvysti visų charakterius, tik pačios pasakotojos blankiau, bet tai, atrodo, normalu – juk įprasta, kad savęs nematai taip gerai, kaip aplinkinius. Kodėl serialas toks populiarus žanras? Jį žiūrėdamas galvoji apie kitų problemas, patiri jų jausmus, gyveni svetimą gyvenimą, gali vertinti ir lukštenti po žvynelį – savojo jau nebereikia. Ir Rasa lukštena kitų žvynus: nešioja svetimus raštelius ir laiškus nežinodama, jog tai jos istorija, nes visuose laiškuose rašo apie ją. Vokas – kaip žvynai, kurių ji nenusiplėšia: tereikia pažvelgti vidun. Jei siužetas būtų tik muilo burbulas, jam susprogus (perskaičius romaną) pasirodytų esą tuščia. Perskaičius kūrinį kyla daugiau klausimų, nei pateikta atsakymų. Galima arba retoriškai susimąstyti (pageidautina apie save), arba viltingai žvelgti į paskutinį sakinį: „Pirmos knygos pabaiga.“ Lyg į užrašą pasibaigus serialo sezonui: „Laukite tęsinio.“ Galbūt – norėtųsi tikėti – antroji knyga egzistuoja kiekvieno mūsų viduje.

_________________________________________________

* Birutė Jonuškaitė, Maranta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

** Birutė Jonuškaitė „Esu dviejų kultūrų žmogus“ (pokalbis): http://literaturairmenas.lt/pokalbiai/1229-birute-jonuskaite-esu-dvieju-kulturu-zmogus.

 

Recenzijų konkursas.




Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.