Draugai








 
 



Lina Buividavičiūtė. Šiaip-taip-visaip apie raganų būtį

2016-02-10

 
 



 
 

Apie raganą Šiokiątokią: pasaka / Tomas Dirgėla; dailininkė Dalia Karpavičiūtė. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014. – 66p. – ISBN 978-9955-811-74-9

Ragana – anaiptol ne naujas personažas ir pasaulinės, ir lietuvių literatūros kontekste. Šios ryškios, dažniausiai ne itin pozityvios veikėjos su kaupu pilna ne tik sakmėse ir pasakose, bet ir suaugėliams skirtoje literatūroje bei kine. Iki šiol šiurpstu, prisiminusi „panaitę“ raganą pagal Nikolajaus Gogolio apysaką „Baubas“ 1967 m. Konstantino Jeršovo ir Georgijaus Kropačiovo pastatytame filme, kurį žiūrėjau būdama trylikametė. Pozityvesnį ir nuotaikingesnį raganos vaidmenį ėmėsi kurti vienas žymiausių vokiečių vaikų literatūros kūrėjų Otfrydas Proisleris. Jo „Raganiukė“ (į lietuvių kalbą pirmą kartą išversta 1975 m.) – žaismingas ir nuotaikingas pasakojimas apie kiek naivoką, nuoširdžią ir geraširdę raganaitę. Gerosios kerėtojos savybėmis pasižymėjo ir ragana Piesta Martyno Vainilaičio įstabioje mitologinėje pasakoje „Bruknelė“ (1991 m.). Taigi – raganų mūsų kultūroje daug ir įvairiausio plauko. O kuo gi išsiskiria Tomo Dirgėlos sukurtoji – Šiokiatokia?

Jau pats knygos pavadinimas suponuoja, jog pernelyg didelio rimtumo iš šios raganaitės verčiau nesitikėti. Autorius vengia priskirti personažą kokiai nors vienai moralinei kategorijai, opozicinėms gera-bloga, galima-negalima ašims. Šiokiostokios šiokiame tokiame charakteryje yra visko, tik pastovumo – mažai. Ragana drąsiai „matuojasi“ ir keičia profesijas – nepavykus tapt dainininke, veržias skint poetės laurų, čia įsigyja, čia jau parduoda automobilį. Sudaromą personažo charakterio ir bendrosios eklektikos įspūdį tarsi pateisina pasirinkta nonsenso žanro poetika. Rasos Milerytės interviu „Bernardinai.lt“ portale pats autorius pripažįsta nonsenso žanro (ypatingai, šio žanro atstovo lietuvių vaikų literatūroje Vytauto V. Landsbergio) įtaką savo kūrybiniams ieškojimams: „Kas tiesa, tas ne melas – žengiant pirmus žingsnius kažkokių įtakų išvengti sunkoka. O dar sunkiau lyg niekur nieko prasilenkti su Rudnosiuku ar pro vieną ausį įsileidus kokias obuolių pasakas jas tuojau pat išleisti pro kitą. Neišleidau, štai – ir įkvėpė! Sykį su nonsensu susibičiuliavus, ne taip lengva imti ir atsibičiuliauti...“[1]

Tačiau nonsensas – nonsenu – meninės knygos vertės vien įtakomis ir žanro pasirinkimu, žinoma, nepamatuosi. Ir eklektiką ne visada tuo pateisinsi. Taigi – kas slepiasi už „šiokiotokio“ naratyvo? Knygos siužetas sukasi apie įvairius raganaitės gyvenimo epizodus – profesijos, santykių, nuotykių, vaikystės detalės mozaikos principu inkorporuojamos tekste. Kūrinio laikas sukasi spirale – pagrindinį diskursą – Šiokiostokios pasaulyje patiriamus nuotykius –  košia ekskursai – minėtini skyriai apie Katino Pelės vardą, sapnas apie turgų –  ir vėl pasiūloma grįžti į pradžią. Įdomiausias ir vertingiausias iš tokių ekskursų yra pateikiamas kūrinio pabaigoje – tai  pasiūlymas pažvelgti į raganos tapsmo „šiokiatokia“ klodus skyriuje „Grįžkime į vaikystę“. Pastarąjį ir sapno epizodus perskaičiau kaip sąmoningai ar nesąmoningai autoriaus pasirinktos psichoanalitinės teorijos taikymo viražus. Skaitytojui paaiškėja, kodėl ragana nei šiokia, nei tokia, ir  kodėl gyvenime jai anaiptol ne visada sekasi – pasirodo, raganaitei trūko tėvų dėmesio ir dar teko prisitaikyti prie nelengvo dichotomiško raganų – žmonių pasaulio taisyklių: „Kai raganaitės tėvai skaitė paskaitą Veneroj, kaimynystėj Žemėje apsigyveno berniukas. Paprastas žmogus. Su tokiais Šiokiaitokiai buvo draudžiama kalbėti. Bet niekas nedraudė dainuoti“ (p. 51).  Gražiai paaiškinama melancholiškosios ir poetiškosios raganos sielos dalies kilmė: „Šiokiatokia gyveno viena – tais tamsiais laikais dar nebuvo nei darželių, nei senelių (atsirado tik po dviejų metų). Raganaitė iš vienatvės sukūrė dainelę“ (p. 47).

Meilės reikia ir raganoms – tai jau tikrai – o jos trūkumą patyrusi knygos herojė iš tikrųjų yra nei šiokia nei tokia – truputį pikta (geriausiai atsiskleidžia santykiuose su durų meistru-laiškanešiu), truputį garbėtroška (skyriuje „Šiokiostokios dainininkės karjera“), truputį  melancholiška, svajotoja, romantikė ir poetė (gausūs poetiniai intarpai ir raganos tapimo poete kančios bei džiaugsmai skyriuje „Kaip Šiokiatokia gal net ir poete tapo“), truputį buitiška, bet nelabai praktiška (automobilinio siužeto viražai), labai sapnuotoja („Gana linksmas sapnas apie turgų), truputį pasakiška (metatekstualūs, modifikuoti „Raudonkepuraitės“ pasakos motyvai – pastarieji, manau, vykusiai parinkti ir turėtų sukelti atpažinimo džiaugsmą vaikams). Taiklus ir psichoanalitinėms teorijoms, ir raganos personažo vidinėms taisyklėms paslūstantis jau minėtas sapno epizodas – Šiokiatokia susapnuoja vaikystės draugą ir būsimą mylimąjį Stasiuką, kuris, kaip vėliau pasirodo, visada buvo netoliese, reikėjo tik garsiau pašaukti. Taip pateisinamas ir kuriamas charakteris – kokia ragana be trupučio burtų, regėjimų ir toliaregiškų, pranašiškų sapnų.

Norisi pagirti ir knygos nuotaiką atitinkančius vizualinius sprendimus – taiklios Dalios Karpavičiūtės iliustracijos, parinktos spalvos puikiai atspindi šiokią tokią Šiokiostokios raganos asmenybę, pastiprina nonsenso žanro stilistiką.

Išvardinus gražiuosius knygos epizodus, laikas ir man šiek tiek ar šiaip taip „suraganėti“ – ne viskas kūrinyje išbaigta ir pateisinta. Labiausiai kliūna, regis, dažnas autoriaus užsimiršimas, jog kuriama vaikams – užsižaidžiama žodžiais, sąskambiais, perdėm pasineriama į nonsenso poetikos kūrimą. Kai kurie pasakos (vis tik tai pasaka, ir pasaka – vaikams) epizodai perdėm buitiškai (vaikams tai dar neturėtų būti aktualiausia) remiasi į populiariosios kultūros štampus. Tokių epizodų gausu skyriuje „Šiokiostokios dainininkės karjera“: „...o netrukus priėjo ponas su cigarete dantyse ir pakvietė Šiokiątokią dainuoti į televiziją“ (p. 23). O bene didžiausias knygos trūkumas – ištęstas ir vaikams sunkiai įkandamas epizodas apie poetinio meno vingrybes. Ilgiausiame pasakos skyriuje „Kaip Šiokiatokia gal net ir poete tapo“ užsižaidžiama, tikėkimės, mamoms ir tėčiams suprantamais ir šmaikščiai pateiktais kūrybinio pasaulio štampais, tačiau vaikams tokios apimties „rimtai juokingi“ samprotavimai turėtų greit atsibosti. Apskritai, knygos stilistika atspindi šiuolaikinio pasaulio taisykles – visko daug – įvykių, juoko, detalių. Beskaitant kartais norėjosi ramesnio, giluminio nusėdimo vienoje ar kitoje situacijoje.

Apibendrindama galiu pasakyti, jog Tomo Dirgėlos knyga vaikams „Apie raganą Šiokiątokią“ – gana kūrybiška ir nuotaikinga. O visa kita, tikėkimės, ateis su jauno autoriaus branda. Ir bus dar visko – ir šiaip, ir anaip pažiūrėjus.

 


[1] Rasa Milerytė, Tomas Dirgėla: „Mokėsi bendrauti su vaiku, mokėsi ir su bet kuriuo dar ne vaiku“: interviu. Prieiga internete http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-03-04-tomas-dirgela-mokesi-bendrauti-su-vaiku-mokesi-ir-su-bet-kuriuo-dar-ne-vaiku/128128 [žiūrėta 2016 02 08].

 

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.