Draugai








 
 



Lina Buividavičiūtė. Rimvydo Stankevičiaus „Pūgos durys“ – bet ar vaikams?

2016-02-10

 

 

 

Pūgos durys: eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais) / Rimvydas Stankevičius; dailininkas Šarūnas Leonavičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p. – ISBN 978-9986-39-829-5

Išgirdusi apie naują žinomo poeto, produktyvaus ir originalaus kūrėjo Rimvydo Stankevičiaus knygą „Pūgos durys“ apsidžiaugiau kaip, matyt, džiaugtis geba tik vaikai. Nepaisant to, jog amžiaus cenzas – seniai nebe tas, nuo tos senų senovės, kuri vadinosi mano vaikystė, ypatingą trauką ir jaukumą jaučiu mitologinėms lietuvių pasakoms. O jei dar eiliuotos... Viena mylimiausių iki šiol – Martyno Vainilaičio mitologinė poema-pasaka „Bruknelė“ (1991 m., vėliau perleista). Ši knyga, mano ir ne tik mano galva – lietuvių vaikų literatūros šedevras, autoriaus rengtas atsakingai studijuojant ne tik lietuvių, bet ir skandinavų tautosaką, mitologiją, aštuonerius metus kruopščiai dėliojant rimą, ritmą, ypatingą dėmesį skiriant talpiam, bet labai vaizdžiam poetiniam žodžiui. M. Vainilaitis aukštai pakėlė mitologinės pasakos vaikams kartelę, ir nori nenori, einantiems po jo, atsiranda lūkestis – prašom kad ir kitaip, bet susimildami – tik ne prasčiau. Pripažinsiu, jog tai ir labai subjektyvus, ir labai įpareigojantis lūkestis.

Mėginimų kurti mitologines pasakas vaikams lietuvių kultūroje būta ir daugiau. Kaip labiausiai vykę, minėtini Gintaro Beresnevičiaus „Kaukučiai ir varinis šernas“ (2007 m.), Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga Spanguolė“ (1991 m., vėliau perleista) O dabar – ir „Pūgos durys“ – išskirtinė, nes dar ir eiliuota, atliepianti literatūriniam Vainilaičio „Bruknelės“ ir Norberto Vėliaus surinktos ir aktualizuotos tautosakos pasaulio registrui. Mėginu paslėpti lūkesčius ir kiek – objektyviau. Taigi: „Pūgos durys“, pristatoma kaip „eiliuota pasaka lietuvių mitologinių sakmių motyvais“. Negali ginčytis, mūsų sakmėse pakankamai šiurpių motyvų ir, regis, kone visi jie patraukė poeto dėmesį ir sugulė į „Pūgos duris“. Nepaisant baltos spalvos konotuojamos šviesos ir į gėrio perspektyvą besitęsiančios būsimos atomazgos nuojautos, „Pūgos duryse“ rasime nemažai šiurpių žanro motyvų. Gražina Skabeikytė šiurpes pristato taip: „Šiurpės – šiuolaikinis pasakojamosios vaikų tautosakos žanras, labiau paplitęs tarp miesto vaikų. Tai istorijos apie mirtį – paslaptingą, sukrečiančią, dažnai nemotyvuotą. Jomis siekiama sužadinti baimės emociją – ją išgyvendami, vaikai jaučia savotišką pasitenkinimą. Pagrindiniai šiurpių sekėjai ir klausytojai – 8-12 metų vaikai – neabejoja jų tikroviškumu“. [1] „Pūgos duryse“, regis, sąmoningai autoriaus kuriama šiurpių stilistiką atspindinti atmosfera –  labai dažni mirties, tamsos, pražūties, baimės motyvai. Jau pačioje kūrinio pradžioje pirmoje strofoje apgaubia tamsi „viduramžių“ nuotaikos atspalvius menanti atmosfera: „Pro juodą maršką kyšteli mėnulis, / Bekraujį šypsnį ant laukų palieja / Ir krinta vėl į gilų šaltą šulinį, / Ir vėl tamsu. Tik sniegą bloškia vėjas...“ (p. 7).  Vėliau paaiškėja, jog pasirinktas ypatingas kūrinio vyksmo laikas – tai naktis prieš Kūčias – tamsiausias, slėpiningiausias, gyvenamojo pasaulio paslapčių, „pritvinkusio blogio nuodo“ laikas. Įvardytų šiurpių žanrui būdingų motyvų jau pirmosiose keturiose strofose – gausiau nei gausu: tai ir tamsoje klykiantis vaikas, ir rogės, lyginamos su vaiduoklių laivu, ir keleriopi mirties vaizdiniai. Kai kur, mano akimis, yra kiek perspausta – keli tokio pobūdžio įvaizdžiai intriguoja, žadina vaizduotę, gniaužia kvapą, vienu žodžiu, teikia skaitymo malonumą, tačiau keliolika vienas už kitą labiau baisinančių motyvų, turint omeny tikslinę auditoriją, sudaro perkrovos įspūdį. Pats autorius įvairiuose šaltiniuose yra pasakojęs, jog knygą įkvėpė žymiojo tautosakos ir mitologijos meistro Norberto Vėliaus darbai, ypatingai „Sužeistas vėjas“ (2005 m.). Beje, šį faktą mini ir kitos konkursui pateiktos recenzijos autorė Asta Skujytė-Razmienė. [2] Tačiau,  kai daugelio pakankamai šiurpių sakmių motyvai sukeliami į vieną pasakojimą, atsiranda menamas pavojus „padauginti“, „perspausti“ vietomis net į juodąją magiją panašėjančių motyvų, ypač turint omenyje, kad knyga skirta vaikams. Tokio „gąsdinimo“ apogėjus – mamos lūpomis dainuojama lopšinė – prisipažinsiu, jog savo penkerių metų sūnui neadaptuotos jos perskaityti neišdrįsau. Pateikiu lopšinės ištrauką: „Jau nėščia gyvatė / Iš tamsybių sliuogia/ Jai vaikuotis metas – / Ji pritvinkus blogio. ˂...˃ Gyvatukas krenta – / Jį gyvatė kerta – / Švirkščia nuodą juodą, / Kad neišgyventų. / Šiurpiai sminga kirčiai, / Taiklūs tartum strėlės, / Byra gyvatėlės / Į prijuostę mirčiai“ (p. 26).  Nors melancholiškoje senovės lietuvių kultūroje esti įvairių lopšinių pavyzdžių, šis, įliteratūrintas, sukurtas R. Stankevičiaus – vienas šiurpiausių kada nors girdėtų ir, mano galva, nepateisintas kūrinio meninės plotmės rėmuose. Gal tiesiog reikėtų patikslinti tikslinę auditoriją – tikiu, kad knyga labai patiktų vyresniems, net į paauglystę žengiantiems vaikams, šiurpių žanro gerbėjams, ir suaugėliams. Pirmiesiems – kaip šiurpių atitikmuo, antriesiems – kaip kokybiškas meninis kūrinys – arba atvirkščiai. Dinamikos ir lengvumo įspūdžio kurti nepadeda ir Šarūno Leonavičiaus iliustracijos. Taip, piešiniai iš tiesų yra aukštos meninės kokybės, tačiau susijungę su knygos „gotiška“ nuotaika klampina, stiprina kūrinio sunkumą, slogumą, kuria nejaukumo įspūdį. Gal tokiu pasirinkimu ir buvo siekta dar labiau pabrėžti šiurpią „Pūgos durų“ atmosferą, tačiau rezultatas – sustiprėjęs įspūdis, jog bent jau ikimokyklinio amžiaus jautresnius vaikus knyga gali gerokai šokiruoti. Labiausiai akį paglostė priešlapiai – daug smulkių, jaukių piešinukų – kuriantys smarkų, tačiau pozityvų disonansą su kitomis knygos iliustracijomis.

Tačiau, žinoma, knyga turi daug teigiamų pusių. Tai, visų pirma, gražus, talpus, vaizdingas, taisyklingas ritmui ir rimui paklūstantis žodis, darni mitologinių motyvų inkorporacija tekste. Pavyzdžiui, koks išsamus, tautosakinių motyvų prisotintas ir darnus vaizdas atsiskleidžia šiame trečiojo paveikslo „Iškasto lobio prakeiksmas“ duobkasio pasakojime: „Atleiskite – pūga – turbūt išklydau, / Nors man pamesti kelią – nebūdinga – / ir gervėms tolstant, ir čiobreliams žydint, / Seniai juo važinėju lyjant, sningant... / Ton vieton, kur kadais gulėta lobio, / Prie senkapių man būtina nukakti / Ir vis iš naujo kast tą pačią duobę / Kiekvieno mėnesio septintą naktį“ (p. 14).  Nepaisant vietomis perdėto šiurpumo, pasakojimas suregztas sumaniai, darniai vystoma intriga neapleidžia per visą siužetą. Naratyvas suskirstytas į dvylika paveikslų – atkoduojama graži, mitologinę ir krikščionišką plotmes sujungianti skaičiaus simbolika. Tai ir dvylika mėnesių, ir dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, ir dvylika Kristaus apaštalų. Pagrindinė siužeto ašis – ypatingas, stebuklinis erdvėlaikis ir jį užpildantys skirtingi kūrinio veikėjų charakteriai. Vėlų vakarą, ypatingu metu – Kūčių išvakarėse – į malūną pas svetingą šeimininką (vėliau pasirodo, jog jis laumės vyras ir laumyčios tėvas) susirenka vargo prispausti keliauninkai – duobkasys, gelbstintis poną nuo prakeiksmo, menamai laumių apkeistą kūdikį auginanti ir dėl šio gando iš bendruomenės išvyta vieniša mama, žemdirbys – pūgos sukėlėjas, netyčiomis sužeidęs vėją, ir godusis medkirtys, turintis paparčio žiedą. Įdomu, jog stebuklinę erdvę suranda tik patys prie maginės realybės per fizinį objektą (paparčio žiedas), situaciją/nutikimą (vėjo sužeidimas, pono prakeiksmas, laumių palytėtas vaikas) prisilietę veikėjai – taip suponuojama idėja, jog it stebuklingu tepalu akis patepus praregi tik tas, kuris tiki mitinio pasaulio egzistavimu ir galia. „Pūgos duryse“ vaizduojami paprasti kaimo gyventojai, per pūgos – kaip virsmo, realiųjų ir maginių erdvių maišaties – simbolį priversti susitikti su kažkuo „anapus realybės durų“, su stebukline tiesa ir tikrove, kuria įkūnija nuo seno lietuvių tautosakoje žinoma simbolinė malūno erdvė. Tai ambivalentiškas pasaulis – viena vertus, išsaugantis duonos gamybos pradžios – grūdų malimo – šventybę, kita vertus – čia knibžda chtoninių būtybių – malūnus nuo seno lietuvių kultūroje pamėgę velniai (galima prisiminti „Baltaragio malūno“ ir „Bruknelės“ mitologiją). Kaip ir visose stebuklinėse pasakose, Stankevičiaus knygoje už išorinius mito atributus, ne mažiau svarbi išlieka vidinė erdvė ir vyksmo poslinkis joje. Veikėjams malūno šeimininkas ir laumės suteikia viltį, tačiau jos įgalumo sąlyga – aktyvus paties veikėjo apsisprendimas – drąsa patikėti stebuklinio ritualo vyksmu. Neįkyriai, pamokančiai siužeto pusei tarnauja medkirčio personažas – radus paparčio žiedą, jo širdį apsemia „rupūžių seilės“ – blogio, godumo simbolis. Medkirtys nesugeba atsispirti blogio vilionėms ir išduoda stebuklinę erdvę, už ką vėliau susilaukia pelnyto atpildo. Autorius vaizdžiai ir sumaniai aprašo žmogaus dvasios raidą, tikėjimo genezę, kurios pradžia visuomet yra abejonės: „Girdėjos giesmės, šnaresiai, dejonės, / Nuo salsvo kvapo mintys susivėlė: / Ar po šių burtų vis dar būsim žmonės? / Po apeigų ar beturėsim sielas?“ (p. 49). Skyriuje „Laumužių burtai“ (p. 49–53) per skirtingas plotmes gražiai aktualizuojamas ritualo vyksmas, o sapno motyvas pagrįstai tarnauja pūgos durų uždarymui – juk maginė erdvė prasiveria tik akimirkai, ypatingu, sakraliu laiku –  apvainikuoti geruosius ir nuvainikuoti bloguosius herojus. Ir apskritai visa pasakos atmosfera labai sapniška, leidžianti stebuklo erdvei atsitraukti į savo mitinį laiką – kitapus durų. Epiloge, dvyliktajame paveiksle „Turgaus kalbos“ vėl atsigręžiama į buitinę tikrovę, realybę ir paliudijama, kad stebuklo vis tik būta, išbandymai įveikti, visi veikėjai gavo, ko nusipelnė, o pūga laukia kito stebuklinio erdvėlaikio, naujo sakralaus mitinio vyksmo,  ir tada durys vėl prasivers.

Apibendrinant, norėčiau pasakyti, jog nepaisant kelių išsakytų pastabų, „Pūgos durys“ – aukštos meninės vertės kūrinys. Gal tik ne visai vaikams. Arba ne visiems vaikams. Nors iki „Bruknelės“ lygio, mano galva, dar pritrūko, tai jau labai subjektyvu. Ir galgi, kaip bebūtų, ne visai etiška lyginti.

 


[1] GražinaSkabeikytė. Kodėl dramblio akys raudonos: dabartinio vaikų folkloro ypatumai, Rubinaitis, 1998, Nr. 1

(8), prieiga per internetą: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-1767044335, [žiūrėta 2016-02-08].

[2] Asta Skujytė-Razmienė. Kitapus pūgos durų. Prieiga per internetą: /index.php?717032311 [žiūrėta 2016 02 08].

 

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.