Draugai








 
 



Janina Survilaitė: „Ko mums linki „Maranta“?

(Birutės Jonuškaitės romaną „Maranta“ perskaičius)

2015-12-17

 
 

 

Maranta: romanas / Birutė Jonuškaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 355 p. – ISBN 978-9986-39-850-9


Kiekviena knyga prasideda nuo pavadinimo.

MARANTA – 32-jų rūšių tropinė Lotynų Amerikos gėlė. Smaragdinis žalumas, pereinantis per elipsinius lapus įvairių spalvų spektru iki tamsaus purpurinio raudonio, švelniu aksomu žvilgantis augalėlis krikščioniškame pasaulyje laikomas šventu, nešančiu žmogui apsisaugojimą ir laimę.

„Maranta“ pavadinta knyga iš karto suteikia iliuziją, kad teks skaityti spalvingą, švelnų ir mandagų tekstą, paliečiantį dvasią ir jausmus... Tik pavarčius knygą, pro akis praskrenda knygos sumaketavimo naujovė: seni, retai vartojami ir tarmiški žodžiai, tarsi plačiai išlašinti medaus lašai, išskirti kursyvu, patraukia akį ir sukelia žingeidumą praturtinti žodyną užmirštos protėvių kalbos žodžiais... Medaus lašais pavadinu todėl, nes, palyginus su tuo, kai neseniai net premijuotos knygos buvo gausiai inkrustuojamos bjauriais rusiškais keiksmažodžiais – „Marantos“ kalbą autorė pakelia į tautines aukštumas.

Pirmoji kalbinė knygos vertė – tarmiški dzūkiški žodžiai. Kai įsigilini – visi jie neeiliniai: daugiaprasmiai, daugiareikšmiai, ryškiai emocingi, dygūs ar pritvinkę teisybės ir doros, kai autorei prireikia paspausti mintį, paryškinti, sumažinti  ar padidinti vaizdą, jausmą, ką nors patobulinti, padailinti ar sukarikatūrinti...

Dzūkavimai praturtina mintis, kai charakterizuojami veikėjai, kai kalbama apie gyvenimo, būties ir buities dalykus. Įkomponavusi dzūkavimus autorė tampa unikaliu šiandieniniu pavyzdžiu, kaip branginti gimtąją kalbą. Tai Galadusio kaimo buvimo ženklai, kai kalbama apie kasdienybės tiesą, dvasingumą, sielos virpesių grožį, vidinius knygos herojų bruožus. Dzūkavimais lengvai išsako tai, kas būtų kebliau nupiešiama kitomis literatūrinėmis priemonėmis, siekiant natūraliai gyvo vaizdavimo:

Matiau jį per televizorų, ba šventė savo jubiliejų, nežinau, kiek ty jam suvėjo, cik balsas likis, daugiau nieko, gyvas trūpas, kap ir aš. Sako, visam pasauly garsingas, net Vatikani jo paveikslų yra, tep ir nesužinojau – apsižanijo, ar ne... gal ir dzidelį nuodėmį padarau, ale kunigas sakė, kad da galiu ištaisyc...“ (p. 53 ).

Arba: „...pasiutus buvau, vietos nakcim neturėjau, o dzienom ėjau kap vikeris, tėvas mirė trisdešimc devintų rudenį, sapcynias būrnas motkai paliko, o ir iš gyvo ne ciek jau pažitko, ba is buvo be ciesios rankos... (p. 49).

Aprašoma tikrovė nėra tiesioginės tikrovės kopija, o taikli ir patraukli žmogaus ir gamtos interpretacija: lengvai išgaunami bendrybių ir atskirtybių vaizdiniai santykiai tarp veikėjų, aprašyme atskleidžiami stiprūs spalvų-garsų pojūčiai, gražiai sujudina meninę teksto kalbą: ji patraukli, vaizdinga, šilta, įvairiaspalvė... Pasakojimo kalba atskleista kaimietiškai išmintingomis, švelniomis, maloniomis metaforomis, personifikacijomis, palyginimais ir kt. Tobulai yra pavykę ten, kur liečiama žmogaus egzistencija:

Tai nedavėt man čėsu numirc, krapštėt krapštėt ir atkrapštėt... Ir kam? Kap aš dabar mirsiu? Jau gi ruduoj, nei kvietkų, nei saulės... Reikės dabar da mūčycis iki kitos vasaros... (p. 212).

Arba:

Pasaulis sodyboje trupėjo kaip apleisto šulinio rentinys; krito į Viešpaties gelmes Verutė ir Lionė, žemės grumsteliai ritosi paskui Kazį ir Jurgį, tylutėliai it nupuvęs velenas išriedėjo į dangų tėvas, o dabar, tarsi vos vos besilaikantis dangtis, lovoje gulėjo motina, sulig kiekvienu prisilietimu vis labiau kelianti nerimą, kad neišlaikys, kad puls žemyn, puls paskui jau išėjusius ir pasilikusiems teks patiems nuspręsti, ką daryti su gelmėse dar spindinčia vandens akele (p. 48).

Romano veikėjai visi labai gyvi, įtikinami savo veiksmais ir krikščioniškais charakterio bruožais: įvairiomis teigiamybėmis apdovanotas tėvas, matriarchalinės giminės tradicijų gijas stipriai laikanti motina Dominyka. Vyriausias sūnus Tadulis, dėdės: Vladas, Kazys ir Jurgis – tikri gamtos ir taikos kūdikiai... Pagrindinė „Marantos“ romano herojė Rasa – talpus visos giminės jungties simbolis, pagoniškųjų ir krikščioniškųjų tradicijų lydinys... Visas giminės moteris į vienį sujungia pagrindinės veikėjos pasakojimas antruoju asmeniu: lyg nesvarbu kuri yra kuri?..

Veikėjams nupiešti autorė nepagailėjo sveiko išradingumo. Kaimo žmogus, nors „...vargas kaišiojo snukį iš po kiekvienos lovos, kiekvieno kampo“... mokėjo krikščioniškai džiaugtis savo gyvais tėvais, broliais ir sesėmis, „liepomis, ežeru ir... arkliais...kurių mįslingose akyse atsispindėjo visas giminės liūdnumas, su buvusiom ir esamom paslaptim, su šnabždesiais palėpėse, vaikų lovose, su motinos dejonėmis...“ (p. 81). „To jausmo Tadulis buvo sklidinas kaip medaus koriai vasarą“ (p. 84). Meilė ir ištikimybė santuokiniam gyvenimui įprasminta senelio padirbdintoje“ ąžuolinėje lovoje su dviem balandžiais galvūgalyje ir dviem vieversiais kojūgalyje... (p. 81).

Niekas šioje šeimoje neišmoko dūšios išlieti, bet visi mokėjo sutartinai tylėti ir ta tyla juos jungė, o ne skyrė, jiems buvo gera tiesiog būti joje kaip saugiam apvalkale, kur viskas žinoma, turi savo vietas, paskirtį, praeitį ir dabartį, o dėl ateities lyg ir nedera jaudintis, nes ji, anot tėvo, mums nepriklauso, ją kiekvieną dieną atseikėja Dievas, ir ką jau duoda, tas ir gerai...“ (p. 88).

Neigiamieji veikėjai irgi griežtokai „nuteisiami“: Motinos brolis pulkininkas Julius – didžiausia šeimos sarmata: „...kaip galima tep gerai tarnauc komunistam, katriej šiciek nekaltų žmonių kraujo praliejo, ciek gyvenimų suėdė... Sarmata (p. 217).

Tikroji kraupios istorijos neviltis pažeriama, kai senosios atmintis neklupinėdama praeina tarp datų, vardų ir įvykių apibūdinant karą: „Pats strošnumas – ne raplanai, ne kulkos, ba kam jau buvo skirta, tai tas nuo jų ir krito... strošniausi žvėrys buvo žmonės... (p. 223).

Autorė jau nuo pirmojo dviejų dalių romano „Didžioji sala“ minima kaip neprilygstama moterų charakterių meistrė. Labai įtikinamai narpliojamos moterų likimų mįslės ir „Marantoje“. Nuo senosios Dominykos iki jauniausios dinastijos dailininkės Rūtos, kurios gyvenimo tikslas yra siekti „pribloškiančio originalumo. Po diplominiu darbu padėdama parašą linine senelės kasa, kuri nesutilpo į paveikslo rėmus, jaunoji dailininkė iš trijų kartų moterų, badančių akis istoriniu gyvenimo tikrumu, konstruoja ir visą „Marantos“ literatūrinio audinio tikrumą ir patikimumą:

Aš, kaip ir Albertas Camus, niekinu „lukšto grožį“ ir „grynąjį meną“, kuriame nėra istorijos purvo ir tragizmo, nes grožis privalo turėti „nuodų“, kitaip jis netikras (p. 141).

Visų Galadusio kaimo moterų plaukai prisigėrę gaivos ir ajerų aromato, kuris visą gyvenimą laikėsi motinos plaukuose, nes plaukai yra didžioji magiškoji visų moterų galia. Juk Magdalena Kristui kojas šluostė savo plaukais?! Žydų religija skelbia, kad ištekėjusioms žydaitėms nuskutami vešlūs plaukai, kad negundytų svetimų vyrų!..

Antroji „Marantos“ dalis išskirtina tuo, kai savęs ir krikščioniškojo pasaulio pažinimo troškulys pagrindinę veikėją nuskraidina į Izraelį, Jeruzalę – dangaus ir žemės istorijos šalį: kuri vieta ten paskirta talentingai dailininkei? Juk noras, kad sielos audeklą palaižytų tekanti saulė – milžiniškas!.. Tas audeklas be galo didelis, „ant jo galima rašyti, tapyti, tik kas visa tai perskaitys? Kas? O gal? Gal stebuklingoji gėlė maranta vis dėlto sieloje pražys ir nenuvys?

Patikėk, visada palengvėja nulipus nuo bet kokio savo puikybės kalno, o ši viršūnė stebuklinga: „aš“ liks čia, tu – nusileisi nuo jo kaip ant sparnų... O kad netyčia iš laimės nepakiltum į dangų, aš tau pririnksiu pačių gražiausių šios žemės akmenėlių. Niekur kitur tokių nerasi. Parvažiavusi galėsi padovanoti visiems, kuriuos myli“ (p. 312).

Viename interviu Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič pasidžiaugė, jog jai pavyksta savo kūryboje įrodyti, kad kiekvieno žmogaus likimas priklausomas nuo politinių, ekologinių, egzistencinių katastrofų, ir skaitytojų širdis užkariauja todėl, kad ji rašo JAUSMŲ istorijas. Sustoji ir susimąstai, ar tik nebus moters – rašytojos kūrybos galingiausias užtaisas, kai ji savo skaitytojus nuginkluoja, ir prie savo tekstų pririša todėl, kad rašo jausmų istorijas. Po mūsų klasikų: Žemaitės, Šatrijos Raganos, Mykolaičio Putino, R. Granausko, J. Apučio, I. Simonaitytės, kurių literatūriniai tekstai yra taip paveikūs savo meniškumu, nuoširdumu ir persunkti giliu tikėjimu, Birutės Jonuškaitės kūrybą galima drąsiai surikiuoti šalia. Netvirtinkime, kad ji vienintelė, tačiau gerų kūrėjų sąraše stovi tikrai pačiame viršuje. Istorinis tautinis humanizmas „Marantoje“ mus visus laiko, veda pirmyn ir nepaleidžia. Kiekvienam brangus ir nemirštantis.

Baigdama kuklų atsiliepimą apie tikrai brandų ir reikšmingą kūrinį vėl sugrįžtu prie pačios gėlės marantos. 124-me puslapyje išaiškinama to augalėlio krikščioniškoji prasmė: jos lapeliuose nužymėti 10-ties Dievo įsakymų simboliai.

Kai Šveicarijoje ištekėjau ir pasilikau 1990–1991 metais stengėmės kartu su vyru gauti man Ciuriche bet kokį darbą. Buvau pirmoji kregždė iš Sovietų Sąjungos, šveicarams darbdaviams visai nepažįstamas sutvėrimas, buvęs sovietinis pilietis – „gaivalas“, todėl greitai pastebėjome, kad visi darbdaviai manęs lyg maro bacilos purtosi... Mandagiai, inteligentiškai, stengdamiesi manęs neįžeisti, nepažeminti – tačiau, aiškiai matyti, kaip manimi nepasitiki... Pagaliau, mano vyras prisvilo prie vieno darbdavio ir iš jo iškvotė, kodėl? „Visos tos sovietinės (moterys) ateistės!..“ – su pasibaisėjimu paaiškino darbdavys. Reiškia nesilaikys 10-ties Dievo įsakymų!

Iš tikrųjų, ko vertas toks žmogus?!. Ir ... kaip reikalinga kiekvienam pažinti marantą, kurioje įrašyta dešimt Dievo įsakymų... Tokiomis nuostatomis dar tebegyvena tikroji krikščioniškoji Europa! Nereikia būti dideliu pranašu, kad Birutės Jonuškaitės „Marantai“ į krikščioniškąjį pasaulį visi vartai plačiai atverti.

 

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.