Draugai

 
 

 




Elena Baliutytė. Kas šiapus veidrodžio?
2014-11-24



Iš veidrodžio, už: eilėraščiai / Vytautas Stankus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 123 p. – ISBN 978-9986-39-798-4

Tai antroji Vytauto Stankaus poezijos knyga (pirmoji „Vaikščiojimas kita ledo puse“, 2009), tęsianti ankstesnės temą – „reportažus“ iš anapusybės, mirties, nebūties vaizdijimus. Ypač šie motyvai ryškūs pirmame ir trečiame skyriuose, kurie ir vadinasi taip pat: „atspindžiai“. Eilėraščių subjektas čia yra vienas, akis į akį su savo egzistencija, beveik neberemiamas atminties, nesaistomas priklausomybės kokiam nors sociumui. Vis dėlto rinkinio eilėraščiai turi aiškų adresatą: moterį, su kuria sieja jausmai. Tekstų dialogiškumas įgauna net ir formalių žanro ženklų: antai per visą knygą, lakiu Valentino Sventicko apibūdinimu, „teka veidrodinis ciklas“ – sunumeruoti „laiškai iš už veidrodžio“: jų esama 14, bet numeracija netolygi, tad paskutinysis laiškas įvardintas penkiasdešimt aštuntuoju. Bendra rinkinio nuotaika yra gana depresyvi, tamsi, niūri – ir tai suprantama, prisimenant jo temą, tad menami pokalbiai su mergaite apie buvusius potyrius suteikia šviesos, atitirpusios gyvasties ir šiapusinės tikrovės. Veidrodžio metafora  įvardinta „anoji“ tikrovė kuriama iš šalčio, sniego, ledo, tylos, stingulio. Tarp abiejų tikrovių – atspindžio santykis, kaip lyrinio subjekto, žiūrinčio į veidrodį. Tokia į anapus žiūrinti poezija remiasi vaizduote, dažnai tai pateikiama kaip sapnas, žaidžiama miego-nubudimo dviprasmybe, kai neaišku, kas tikrovė, kas sapnas. Šiems Stankaus kūrybos motyvams dabartinėje poezijoje rastume ne vieną atitikmenį (kad ir „metafizikų“ Rimvydo Stankevičiaus, Gintaro Bleizgio, iš dalies ir Donaldo Kajoko kūryboje). Jų fone ryškėja Stankaus poetinio savitumo paieškų kryptis, kūrybiškiausiai atsiskleidžianti  antrame knygos skyriuje, kurio branduolį sudaro iš fragmentų sudaryti trys eilėraščių ciklai: „mechanika“, „endšpilis“, „skaičiai“. Pirmoje knygoje dominavo siužetiškai rišlus eilėraštis, dabar nusveria trumpi (kartais net vienos eilutės) fragmentiški tekstai. Paprastai juos žymi skaičiai (kartais tik nelyginiai, kartais visi, eilės seka), o sieja neformalūs, struktūriški ryšiai: pasikartojantys vaizdiniai, leitmotyviškos frazės, ryškėjančio siužeto kryptis. Šiuose tekstuose didesnis dėmesys tenka poetinei frazei, pauzėms tarp jų, apskritai pačiai ciklo struktūrai. Juose ir dialogo nuoskilos, ir „dienoraštiniai“ įrašai „7 / lapkričio septintoji, aštuoniasdešimt ketvirtieji“ (p. 32), ir iki filosofinės sentencijos artėjantis apibendrinimas, ir realistinis nuotraukos komentaras. „11 / o čia - man treji: / aprengtas kailinukais, aplinkui pusnys / už nugaros namas, kuriame augau, beržas / yra kairėje, bet jo nesimato“ (p. 47). Autobiografinė atmintis, po Aido Marčėno knygų tapusi ne vieno jauno poeto (Mindaugo Nastaravičiaus, Aivaro Veiknio) kūrybos motyvu, šiuose metafiziniuose fragmentuose puikiai dera su šešėlių, atspindžių, nerealybės vaizdiniais. Štai dar vienas „realistinis“ atminties siužetas: kas lietuvių poezijoje pjauna kiaulę, o Stankaus lyrinis subjektas su tėvu kerta vištą: „29 / aš tik laikydavau, kad nespurdėtų, / šokdavo kirvis [...] 39 / ir į kibirą galva žemyn, / ir toks sniegas aplink [...] 43 / galva žemyn, ir maldavo kojom / tada pamaniau – kokia turi būt baimė / mirties, kad net mirus / bandytum pabėgti“ (p. 50-51). Šiuose fragmentų cikluose poetinė kalba „nepoetiška“: konkreti, lakoniška, dalykiška. Antai in memoriam primenančiuose ketureiliuose telpa žmogaus (su vardu bei pirmąja pavardės raide, gimimo ir mirties metais) gyvenimo reziumė. Šalia jų absurdiško atsitiktinumo logiką tęsia trieiliai-kryžiažodžiai. „21 / o kažkokia nesąmonė, / parašyta „nieko nėra“, šešios raidės / antroji U, baigiasi ČIA“ (p. 68). Autoriui cikluose pavyko suderinti skirtingos stilistikos kalbos kodus: šnekamosios ir rašto kalbos, neutralios, nesupoetintos leksikos ir bendresnės prasmės poetinių vaizdinių.

„22 / ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą / ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio / ir veido kontūras ir lūpų rėžis // ji užsirūko, ji sulaiko žiemą“ (p. 68).

Ciklus sudaro stilistiškai skirtingi fragmentai, ir toks konceptualiai laisvas, „epiškai“ talpus kalbėjimas yra savitas rinkinio bruožas.  Autorius, man rodos, rado vieną iš būdų, kaip nebanaliai kalbėti apie banaliai tikrą, unikalų žmogaus gyvenimo ir mirties siužetą.

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.