Draugai








 
 



Jei imtų lenktyniauti traukiniai

Apie Unės Kaunaitės romaną „Sudie, rytojau“. Ir ne tik apie jį...


Sudie, rytojau: romanas / Unė Kaunaitė. – Vilnius: Žara, 2011. – 230 p. – ISBN 978-9986-34-267-0





Visai neseniai, pasakodama apie Kristinos Gudonytės romaną paaugliams, minėjau giminingą kūrinį, taip pat romaną paaugliams. Tai – Unės Kaunaitės knyga „Sudie, rytojau“.

Ne taip jau svarbu (bent jau man...), kad Kristina už Unę kiek vyresnė. O kiek? Tik keliomis dešimtimis... Amžinybės akivaizdoje tai – tik mirksnis.

Kur kas svarbiau, kad abi autorės, tartum susitarusios, yra nuoširdžiai, gal net aistringai įsimylėjusios Vilnių.

Ką gali žinoti, gal sekiodamos savo menamų herojų pėdsakais, ne kartą buvo susitikusios siaurose ar plačiose gatvėse, jaukiose ar šiurpą keliančiose kavinėse; gal vienu metų skandino savo žvilgsnius nuo Užupio tiltų Vilnelėje?

Ar šis panašumas vienas vienintelis?

Anaiptol.

Kristinos sumanytoji Ida sugeba persikelti į mįslingus laikus – tai nei senovė, nei ateitis. Tai – nežinomas, kitas ir kitoks pasaulis. Unės sumanytoji Vytautė, viešėdama Perlojoje, gali nuspėti, dėl ko liūdi Vytautas (ne kunigaikštis, o jo paminklas), Vilniuje ji junta Adomo Mickevičiaus ir jo bendražygių temperamentą.

Bet juk svarbiausia net ne tai. Abi rašytojos tartum atveria naują Lietuvos paauglių literatūros puslapį. Nebūtina narkašintis, girtuokliauti, bėgti iš namų, susirieti su visu pasauliu, skęsti kaprizų liūne, kad taptum knygos paaugliams esmine ašimi.

Viena man truputį pažįstama rašytoja, tik retsykiais kurianti knygas paaugliams, kartą sulaukė tokio dešimtokės laiško: Esu  be galo laiminga, kad vis dar yra rašytojų, paauglyje įžvelgiančių ne vien burbantį  dėl spuogų lepūnėlį, o protingą žmogų, sugebėsiantį suvokti pagrindinę mintį, net jei ji paslėpta kažkur už eilučių

Galiu tik pridurti, kad kiekvienas rašytojas, gavęs tokį laišką, taip pat būna laimingas.

Ir Kristinos, ir Unės knygos – protingiems paaugliams, įžvelgiantiems mintį –  ir tai yra visų svarbiausia.

Recenzuoti Unės Kaunaitės knygą man sudėtinga. Stebėjau jos kūrybą Jaunųjų filologų konkursuose. Dabar tikriausiai tiktų frazė: ten patekėjo Unės žvaigždė.

Bet ne, ne...

Tuose konkursuose žvaigždės nei teka, nei žiebiasi. Gal net priešingai. Gabiausiems ten kliūva labiausiai. Juk iš jų tikimasi...

Vienaip ar kitaip, Vilniaus licėjistė Unė Kaunaitė Jaunųjų filologų konkursuose yra apdovanota du kartus. Pirmąjį – už prozą, antrajį – už kritiką. Tą antrąjį įsidėmėjau labiau. Man buvo neapsakomai svarbu, kad Unė gilinosi į Korčako Karalių Motiejuką – knygą, kuriai negalime leisti dulkėti.   

Esu skaičiusi Unės Kaunaitės romano rankraštį (na, ne ranka rašytus lapus, kompiuterinius, bet vis tiek – kol nepublikuotas, tol rankraštis), rekomendavau jį leidyklai. Mano matymas jau nebe naujas, ne šviežias. Tad ėmiausi žvalgybininkės darbo – pasiklausinėjau skaičiusių, ką jie mano.

Nuomonių būta kuo įvairiausių.

Kai kam atrodo, kad paskubėta: romaną dar reikėtų brandinti. Kai kas teigia, kad pagrindinė herojė Vytautė – pernelyg dora, protinga. Tartum gerosios Onelės iš devyniolikto amžiaus lietuvių didaktinės literatūros atspindys...  

Tačiau privalau minėti ir kitas, palankias nuomones: apie puikią, įtaigią romano kalbą, apie mano jau minėtąją neapsakomą Vilniaus jauseną.

Įstojo į architektūrą. Nes Vilniui reikėjo architekto, o Vytautei reikėjo Vilniaus. Ir tiek – būtent šią romano pabaigos frazę atmintinai man citavo restauratorė, sutikta viename šauniame vakarėlyje.

Grįžau namo, puoliau tikrinti: ar taip citavo?

Taip.

O dabar jau cituosiu ir aš.

- Bet kodėl traukiniai, Ūla?

Pilkos akys šelmiškai šyptelėjo.

- O kodėl ne? Juk traukiniuose gali ir miegoti, ir skaityti, ir mokytis, ir...

„,... svajoti,“ – mintyse už ją baigė Vytautė, nes Ūla jau lėkė laukais – šiek tiek greičiau nei traukinys, bet nuolatos jį matydama akies krašteliu. Iki Vilniaus abi ir pralakstė, netardamos nė žodžio kitai. Tik išlipus iš traukinio Ūla nutraukė tylą:

- Ir tu nuolatos judi. Supranti, ką noriu pasakyti?

Traukiniuose miegu, skaitau, mokausi (o ką, vis dar tebesimokau!...), svajoju ir aš. Kartais tyliu, net jei keliauju su artimiausiu. Štai kodėl Ūla, taupanti paskutiniuosius centus ne puošmenoms ir pramogoms, o traukinių kelionėms, man yra itin mielas personažas. Giliai giliai viduje balselis, kartais vadinamas ir intuicija,  kužda: o juk ta Ūla ne iš piršto laužta, ne vien rašytojos išmonė.

Gera jausti, kad kartu su manimi ten, kur akys mato, o traukiniai veža, keliauja ir  karta, kurios mano bendraamžiai baiminosi.

Tą kartą mes praminėme laisvės arba nepriklausomybės vaikais. Į ją žvelgiame per padidinamąjį stiklą. Jos bijome. Ką žinai, gal ir... pavydime?

O jei dar apie kartas...

Beveik prieš mėnesį, Veliuonoje, stebėjau, kaip nuo aukšto kalno nudunda žemyn paaugliukas.

Ko?

Ogi atnešė Petro Cvirkos premijos laureatui Gasparui Aleksai savo surinktą puokštę. Rudens lapų. Trispalvių! Būtent trispalvių – Lietuvos vėliavą.

- O dar sako, kad nėra patriotinio auklėjimo, – atsiduso mano bendrakeleivis.

- Ai, visko yra, – numojo ranka vaikinas.

Taigi, laimei – visko!

Baigdama pasakojimą, negaliu nepaskelbti, kad šį kartą Metų knygos rinkimuose dalyvauja mokytoja ir jos mokinė. Vilės Vėl kūrinys – vaikų knygos kategorijoje, Unės Kaunaitės – paauglių. Nežinantiems pranešu. Vilė Vėl – tai Vilija Dailidienė, Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos mokytoja.

Velniškai lėkšta būtų spėlioti, ar mokinė pralenkė mokytoją, galų gale, ar privalo pralenkti.

Kokios jau ten lenktynės... Ar matėte kada lenktyniaujančius traukinius? Ypač – literatūros traukinius...

Gintarė Adomaitytė

Recenzijų konkursas

              

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.