Draugai








 
 



Neringa Mikalauskienė. Žmogus ir visuomenė: prisitaikyti, maištauti, ignoruoti?
2014-11-03



Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 245 p.

Jaroslavo Melniko romanas „Maša, arba Postfašizmas“ dar iki išrenkant į Metų knygų penketuką sulaukė nemažai literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesio. Norintiesiems pasigilinti į trūkumus labai rekomenduočiau Vaivos Markevičiūtės recenziją „Ar unikalus visada reiškia geras?“ („Metai“, 2013, nr. 7). Pritarčiau ir Agnės Pakulaitės teiginiui, kad šis autorius jau tapo „išskirtinai lengvai nuspėjamu rašytoju – nauja knyga tarsi visos ankstesnės kūrybos tęsinys su kai kurių idėjų platesniu pagvildenimu ir dar kartą užduodamais tais pačiais ar truputį atnaujintais klausimais“ („Šiaurės Atėnai“, 2014-02-11). Ir vis dėlto nepaisant jau iš pat pradžių aiškios idėjos – parodyti antiutopinę visuomenę, kurioje žmonės turi teisę išnaudoti žmogiško pavidalo būtybes storus vien todėl, kad pastarųjų sugebėjimas mąstyti lygus gyvulio – skaityti „Mašą, arba Postfašizmą“ buvo įdomu ir jo teise būti tarp nominuotųjų nė kiek neabejoju. Tai kūrinys, kviečiantis diskutuoti tiek apie žmogiškumo esmę apskritai, tiek apie individo vietą visuomenėje, jo priklausomybę nuo toje visuomenėje susiformavusių hierarchinių struktūrų ir netgi apie žiniasklaidos įtaką individo nuomonei formuotis. Išskirčiau ir dar vieną temą diskusijoms – antifeministinę giją, mat moterys J. Melniko romane individualių bruožų neturi. Pasakotojo Dimos žmonos paveikslas galėtų būti apibrėžiamas trumpai – tai į vedybinio gyvenimo metų rutiną įsisukusi, jaunystės žavesį ir romantinį polėkį galutinai praradusi namų šeimininkė, kurios priešingybė storė Maša pasakotoją patraukia natūralumu – jauno kūno stangrumu, dailiomis linijomis ir adekvačiomis, čia pat prasiveržiančiomis emocijomis. Beveik šunelis, reaguojantis į šeimininko nuotaiką: džiaugsis, jei paglostys, inkš ir puls slėptis, jeigu šeimininkas užriks ir ranką pakels. Todėl negali sutikti su autoriaus teiginiu, kad tai – „romanas apie meilę“. Visko ten yra, tik meilės – ne. Pagrindinio veikėjo virsmas iš storų išnaudojimui pritariančio į jų teises ginantį ir Reicho santvarka suabejojusį žmogų išlaikytas, bet meilė čia tikrai niekuo dėta. Arba bent jau ne ta, kuri sieja lygiaverčius partnerius – vyrą ir moterį. Jausmai žmonai atvėsę, o jausmai Mašai apsiriboja tik šeimininko rūpestingumu iš pradžių ir vyriška globa vėliau. Pasakyčiau tiesiai šviesiai – stuobrys tas Dima, toks stuobrys, kad į jausmus gali reaguoti tik tuomet, kai jie (kaip Mašos atveju) labai aiškiai išreikšti, sakykime, paduoti ant lėkštelės. Pustonių jis nesupras. Ir tai – jokiu būdu ne autoriaus, nesugebančio sukurti įvairiapusio personažo, kritika. Atvirkščiai – spėčiau, kad knygos veikėjas yra būtent toks, kad dar geriau iliustruotų, kaip veikia toji antiutopinė postfašistinė visuomenė, kurioje žmogus – tik sraigtelis, atitinkantis „vyro standartą“. Net jei nutinka kas nors, kas priverčia jį į tą visuomenę pažvelgti kritiškai. Tad kas gi nutinka?

Romane vaizduojama tolima ateitis – XXXIX amžius, Reicho visuomenė, kurioje žmogus apibrėžiamas kaip „protinga kultūringa būtybė, turinti nuosavybę, profesiją, šeimą“ (p. 12). Bene svarbiausias dėmuo – kalba, skirianti žmogų nuo žmogišką pavidalą turinčių storų, kurių kalbos funkcija yra atrofuota. Jie supranta tik įsakymus, tad gali būti išnaudojami ir naudojami žmonių maistui. Storų skerdimas, maisto gaminimas iš jų mėsos aprašomas natūraliai, tarsi savaime suprantamas, bet autorius užsimiršti neleis – visuose epizoduose vos ne primygtinai kartojama, kad tai – žmogišką pavidalą turinčių būtybių mėsa, tad skaitytojui tikrai paliks nemalonų įspūdį, o jautresnį – sukrės. Ypač jei jis girdėjęs apie veganų ir gyvūnų teisių gynėjų filosofiją – kad gyvūnai ant stalo atsiduria vien dėl jų bejėgiškumo, nesugebėjimo pasipriešinti. Taip ir iškyla prieš akis graudus į skerdyklą vedamo veršiuko žvilgsnis... Bet palikime veršiukus ir grįžkime prie J. Melniko romano veikėjo ir jo palengva stiprėjančių abejonių teisinga visuomenės, kurioje gyvena, santvarka.

Tos santvarkos idėjų ruporas – laikraštis „Reicho balsas“, kuriame dirba Dima. Sakyčiau, publicistiniai intarpai iš šio (ir iš jam alternatyvaus vėliau įkurto žurnalo „Žmogaus problemos“) laikraščio net įdomesni už gana nuspėjamą romano siužetą. Juose labai įtikinamai atpasakojama visuomenės istorija nuo realiai egzistavusios fašizmo ideologijos ir pastangų ją įgyvendinti Antrojo pasaulinio karo metais bandant „išgryninti“ arijų rasę iki jau menine tikrove J. Melniko romane tapusių to „gryninimo“ pasekmių: „Kas padaryta, tas padaryta. Mes susidūrėme su faktu, kad egzistuoja nauja gyvūnų rūšis, turinti žmogaus pavidalą. Fašistai buvo fašistai, kol žemino žmones kurdami žemesniąją rasę. Bet jie liovėsi buvę fašistai, kai tik žemesnioji rasė perėjo į tikrų gyvūnų kategoriją. (...) Taigi, mes apžvelgėme sudėtingą žmogaus raidos logiką ir priėjome išvadą, kad esame susiję su fašizmu kraujo ryšiais, nors nė vienas iš mūsų negali būti apkaltintas jokiomis piktadarystėmis. Galima net teigti, kad esame tie patys fašistai, logiškai nuėję iki pabaigos ir stebuklingai pavirtę žmonėmis, tai yra humaniškomis būtybėmis. Mes – postfašistai. O postfašizmas – tai jau ne fašizmas, jo esmė išnyksta ir jis, išsikvėpęs (nes yra iki galo įgyvendintas), tampa naujuoju humanizmu. Mes vėl žmonės“ (p. 40). Tiesa, „Reicho balse“ kurį laiką buvo suteikiama galimybė ir kitokį požiūrį turintiems intelektualams. Suprantama, įvertinus, kad tai neturės didelės įtakos visuomenės nuomonei. Pasirodo ir straipsnių, panašių į „žurnalistines antis“: „Kaip iš patikimo šaltinio pavyko sužinoti mūsų korespondentui, jau dešimt metų KHP (konservatyviųjų humanistų partija) vykdo slaptą eksperimentą. Maždaug dvi dešimtys fanatiškiausių abiejų lyčių partijos narių dešimt metų gyvena įvairiuose mūsų piliečių ūkiuose apsimesdami storais. Pasak to paties šaltinio, eksperimento tikslas – asmeniškai išmėginti storų gyvenimą, surinkti dokumentinę medžiagą ir visuomenėje sukelti šoką. Nes tokiu atveju kas iš mūsų piliečių gali būti tikras, kad jo tvarte negyvena žmogus ir kad jis jo nepanaudojo maistui...“ (p. 73). Tai pasėja abejonę pasakotojo sąmonėje: galbūt Maša – viena iš jų?

Ypač geras, mano galva, autoriaus ėjimas – iki galo išlaikyti abejonę: viena vertus, nuolatos keliamas klausimas, ar iš tiesų storai nepajėgūs mąstyti, kita vertus – ar ištrūkę iš vergavimo žmogui jie netaps žiaurumu jiems prilygstančiomis būtybėmis? Vis dėlto romano pabaigoje atsakymas beveik aiškus. Veikiausiai žmogų nuo gyvūno skiria ne kalba, ne drabužis, ne higienos įgūdžiai (pvz. romane akcentuojama, jog storams, kaip ir gyvūnams, nebūdinga ieškoti nuošalesnės vietos, kad pasituštintų, jie neturi gėdos jausmo...), o sugebėjimas sukurti hierarchišką, paklusnumo ideologija grįstą visuomenę. Dima, dėl prabudusių abejonių esamos santvarkos teisingumu priverstas bėgti nuo Aukščiausios Reicho Kontrolės specialiųjų pajėgų persekiojimo, pasiekė sukilėlių – Konservatyviųjų humanistų partijos – įkurtą stovyklą, tačiau paaiškėja, kad tvarka ten identiška, o laisve net nekvepia. Jam užduodamas klausimas: „Ar esate pasirengęs paklusti mūsų stovyklos disciplinai ir atlikti jums pavestas užduotis? Jos toli gražu ne visada bus vertos jūsų patirties ir proto“. Ir Dima susimąsto: „Nežinojau, ką atsakyti. Keliavau į šią stovyklą tikėdamasis išsigelbėjimo – kaip į kažkokį neapibrėžtą ir dėl to nuostabų tikslą. Bet staiga pajutau, kad iš manęs nori padaryti sraigtelį, tegul ir tarnaujantį kilniam tikslui. Aš, laisvas žmogus, savo noru turėjau kažkam paklusti. Užimti šioje struktūroje tam tikrą vietą, kažkur paskutinėse eilėse. Aš dar buvau kupinas tos laukinės laisvės, kurią išgyvenau žygio metu“ (p. 227). Taigi čia išryškėja dar viena svarbi romano idėja ir tema diskusijai: kas yra laisvė ir ar ji įmanoma gyvenant visuomenėje, jei žmonės pajėgūs sukurti tik stipresniojo galios principu veikiančią santvarką? Ir ne taip svarbu, ar valdžia bus grįsta silpnesniųjų išnaudojimu ar humanišku rūpinimusi ir globa, su laisve tai neturi nieko bendra. Tačiau ar grįžimas į gamtą nusimetus varžančius drabužius, kaip kurį laiką Dima su Maša gyveno kalnuose, kęsdami maisto nepriteklius, šaltį, nuolatinę užpuolimo grėsmę – ir yra toji žmogui tinkama laisvė? Atrodo, pasirinkimas tėra tik „arba“ – „arba“: arba paklusti visuomenės nustatytoms taisyklėms, arba grįžti į gyvūniškąjį būvį, nustoti mąstyti ir vadovautis vien natūraliai kylančiomis emocijomis. J. Melniko veikėjo pasirinkimas, sakykime, tam tikra prasme kompromisinis: jis lieka sukilėlių pusėje, bet pasijunta laisvas intymioje aplinkoje – jį išlaisvina pagaliau įvykusi sueitis su Maša: „Maša priėmė mane į glėbį su tuo pačiu džiaugsmingu riksmu: lyg paukščio ar įaudrinto žvėries. Mano vyriška lytis, staiga sukietėjusi nuo šio riksmo, iškart sudrėko, prasiskverbė savaime, be rankų pagalbos, į jos slidžias gelmes, tarsi pasaulyje nebūtų nieko natūralesnio. (...) Kurį laiką gulėjau viršuje, jos raumenys vis dar stipriai laikė suspaudę mano šaknį. Paskui lengvai ištraukiau iš drėgno urvelio sumažėjusią lytį ir atsiguliau greta. Mes gulėjome apsikabinę, jos galva ilsėjosi man ant peties. Galvojau, kad vis dėlto esu laimingas žmogus. Palikęs praeityje vieną gyvenimą ir leisdamasis į kitą, nepažįstamą, jutau savotišką laisvę. Laisvę neprisirišti. Ir toje kelionėje nebuvau vienišas“ (p. 237). Sakytum, banalus sprendimas, bet būtent toks atomazgos banalumas ir priverčia susimąstyti skaitytoją – nejau tikrai žmogaus laisvės poreikis susiveda į geismo, grįsto prieraišumu iš vienos pusės (moters) ir globa – iš kitos (vyro), patenkinimą?.. Tokia išvada sukrečia labiau nei storų skerdimas mėsai. Todėl J. Melniko romaną perskaityti privalu. Gal net ne kartą.


Rasa Aškinytė. Žmogus, kuriam nieko nereikėjo: romanas. – Vilnius: Vaga, 2013. – 206 p.

 
Užtat Rasos Aškinytės romano „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ veikėjo charakteriui spalvų netrūksta. Šablonišku ar stereotipiniu jo tikrai nepavadinsi. Pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakotojas linkęs į savistabą ir kiekvieno, net menkiausio, savo veiksmo ar nutikimo vertinimą. Jis iš visų jėgų stengiasi sudaryti įspūdį, kad yra niekuo neypatingas, pilkas ir netgi pilkai besirengiantis žmogelis: „Dažniausiai rengiuosi pilkai. Manau, pilka spalva puošia žmogų. Tada daraisi panašus į akmenį, o akmenis visi mėgsta“ (p. 21). Jis norėtų, kad gyvenimas būtų aiškiai struktūruotas, ir netgi stengiasi taip gyventi: „Namuose aš vienintelis vertinau tvarką ir suvokiau jos teikiamą pasitenkinimą. Knygos mano lentynoje visada buvo (ir, beje, tebėra) surikiuotos nuo didžiausios iki mažiausios, visų užrašai atsukti į tą pačią pusę, kad žiūrint į nugarėles nereikėtų be reikalo kraipyti galvos. Rūbai spintoje sukabinti pagal audinio storį, pieštukai stalčiuje surikiuoti tai pagal dydį, tai pagal spalvas. Nusipirkau akvariumą. Puikiai žinojau, kad natūraliuose vandenyse žuvys plaukioja „sluoksniais“ ir niekada nelenda ne į savo lygio vandenis. Maniau, tas pats bus ir akvariume. Bet ne. Plaukiojo, kuri kur įsigeidė“ (p. 134). Toks yra ir pasakotojo gyvenimas – rodos, jau pavyko viską sudėlioti į lentynėles, ir vėl – lūžis, netikėtas posūkis, bloškiantis veikėją iš tvarkos į chaosą.

Pasakotojo gyvenimą galėtų nusakyti ir ši citata: „Pabandžiau ieškoti, nors sau sakiau, kad vaikštau be jokio tikslo, tiesiog šiaip sau. Kiek žinau, be tikslo vaikščioti neuždrausta. Ieškoti – irgi. Ar neuždrausta rasti – nežinau“ (p. 13). Taigi jis ieško – ne tik mylimos moters, bet ir savo vietos pasaulyje. Kelis kartus keičia profesiją: iš pradžių dirba prekybos agentu (pardavinėja „kinetinius turbomolekulinius siurblius, kurie iki minimumo sumažina oro slėgį, t. y. sukuria didelį vakuumą“, p. 76), paskui – aktoriumi (tiesa, jo vienintelis vaidmuo – kiaušinis: „Kaip suprantate, mano vaidmuo buvo be žodžių, bet aš turėjau daug laiko stovėti vienoje vietoje. Manote, tai lengva? Stengiausi vaidinti kuo išraiškingiau, kas, kad be žodžių. Aštuoniasdešimt procentų informacijos perduodame kūno kalba. O kiaušinio kūnas nemažas“, p. 99), galiausiai – tolimųjų reisų vairuotoju („O ką? Buvau pilnametis, sveiko proto, todėl puikiai tikau nuodingiems kroviniams pervežti“, p. 161). Susidaro įspūdis, kad pakeisti profesiją jis gali be didelių svarstymų – nusibodo, paliko. Tačiau kol dirba, tol stengiasi tą darbą atlikti maksimaliai kokybiškai (pagal savo suvokimą). Romano pavadinimas – „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“, sakyčiau, yra specialiai klaidinantis. Tiesa, veikėjas taip pat stengiasi pateikti apie save klaidinančią informaciją: „Visada buvau niekas, kaip ir visi kiti, tik, skirtingai nuo kitų, aš tai jutau kiekvieną sekundę. Niekaip negalėjau savęs apgauti. Kartais galvodavau, kad jeigu pažiūrėsiu į veidrodį, mano atspindžio ten nebus. Gyvenau tylų ir tuščią gyvenimą, nepalikdamas jokio pėdsako. Ko daugiau gali norėti?“ (p. 29). Įdomu tai, kad nors pasakojimas pirmuoju asmeniu turėtų įtikinti skaitytoją, jog viskas taip ir yra, bet darosi akivaizdu, jog tai – apsimetinėjimas, tiek prieš kitus, tiek prieš patį save. Pasakotojui reikia – ir net labai – tiek dėmesio, tiek ryšio su moterimi, nors ir apsimeta, kad ji nerūpi.

Romanas pradedamas nuo pasakotojo susitikimo su Silvija: „Nieko ypatingo, kad įsimylėjau. Ne pirmas kartas. Kai įsimyli ne pirmą kartą, žinai, kas bus, nes meilės viena nuo kitos nesiskiria“ (p. 19). Vis dėlto Silvija pasakotojui tampa fatališka moterimi: „Nebegalėjau iškęsti meilės. Nebegalėjau iškęsti savo širdies, gyvenančios atskirai nuo kūno. Nebeliko nieko, tik Silvija. Aš buvau niekas, tik ji. Buvau tik tada, kai kvepėjau ja. Kai iki smulkmenų galėjau prisiminti, ką ji sakė. Kai pirštai ir visas kūnas prisiminė jos odą. Kai mintyse galėjau ją liesti, jausdamas, kaip ji užsimerkia ir vėl atsimerkia. Kol mačiau, kaip ji mane myli ir manęs nori“ (p. 155).

Silvija tampa ta vienintele moterimi, lemtingai veikiančia siužeto eigą net tuose epizoduose, kai pasakotojas gyvena kurį laiką jos nesutikdamas ir bendrauja su kitomis, kurių charakterius R. Aškinytė kuria ne mažiau ryškius, nors jiems apibūdinti užtenka kelių įsidėmėtinų detalių. Jei tai būtų ne romanas, o filmas, bet kuri iš tų moterų galėtų būti nominuota už geriausią antraplanį vaidmenį. Pavyzdžiui, Ana: „Ana man papasakojo štai ką: ji negirdi viena ausimi, nesakė, kuria, o aš ir neklausiau. Ji kurianti sagas ir yra nusivylusi užtrauktukais, nes saga yra apvali, o tai jau savaime gražu, o daiktai, kurie gali vos užsimanę pasidalyti į du, po to vėl susijungti, yra įtartini. Pragyvena nuomodama daiktus. Nemėgsta konvalijų. Jei norėtų kur nors gyventi, tai tik akmens amžiuje“ (p. 24). Dar yra Izabelė, kurią pasakotojas kadaise pravardžiavo Salmonele, o paskui vedė, nes jam „pasiūlė tuoktis, pasakė, kad taip bus patogiau“, – ir jis sutiko. Nes nėra maištininko tipažas – jam atrodo, kad reikia plaukti pasroviui. Tačiau gerai būtų, jei „pasroviui“ ir reikštų lygią tėkmę, be jokių povandeninių kliūčių ar sūkurių. Visuomenės nustatytas bendravimo taisykles pasakotojas ne tiek ignoruoja, kiek savaip interpretuoja. Interpretacijos komiškos – tai savotiška Mikės Pūkuotuko, perkelto į žmonių pasaulį, filosofija: „Kitų gyvenimus mėgstu daug labiau nei savo. Ypač tokius, kurių niekada nebuvo. Man patinka galvoti, kad tiek daug visko gali atsitikti, bet neatsitinka, tiek daug visko gali būti, bet nėra. Manau, kad tai, ko nėra, svarbiau už tai, kas yra, o tai, ko žmogus neturi arba tai, kuo jis netapo, tiksliau parodo, koks jis iš tikrųjų yra“ (p. 62); „Man patinka galvoti apie horizontą, kaip ir apie visa kita, ko iš tikrųjų nėra, – pasakiau. – Linija, atskirianti žemę nuo dangaus. Kad ir kiek prie jos artėtum, vis tiek bus už penkių kilometrų“ (p. 121); „Ar kada pagalvojot, kad juodi dalykai labiau vertinami už baltus? Aš dažnai apie tai pagalvoju. Juoda gulbė gražiau nei balta. Net juodieji perlai, ir tie vertingesni. Nes retesni. O kodėl retieji dalykai vertingesni už dažnuosius, aš nežinau. Man atrodo, turėtų būti atvirkščiai“ (p. 162); „Gyvenimas toks trumpas, kad net neužtenka laiko kaip reikiant prisidirbt“ (p. 174).

R. Aškinytės romanas pagrįstas paradokso logika ir nonsenso poetika, kuri čia nėra savitikslė – su aštriu, gal net juoduoju vadintinu humoru kalbama apie egzistencines problemas, su kuriomis susiduria žmogus, bandydamas perprasti visuomenės ir tarpusavio santykių konvencijas. Jis neišvengiamai susaistytas su tais, kuriuos sutinka. Stengiasi pritapti, bet nepritampa, o išsigandęs pernelyg didelės priklausomybės nuo jausmų bando pabėgti arba net sunaikinti tos priklausomybės objektą. Sekdamas pasakojimą, skaitytojas niekad nežino, kas įvyks, ir įvyksta dažniausiai ne tai, ko tikėjaisi, bet galiausiai tenka pripažinti, jog taip ir turėjo būti. Tik iliuzija, kad galima pabėgti ar sunaikinti tai, kuo gyveni. Tuo ir panašūs šiedu į Metų penketuką išrinkti R. Aškinytės ir J. Melniko romanai, nors tiek pasakojimo stiliumi, tiek veikėjų charakteriais, tiek autorių išsikeltais tikslais atrodytų nutolę per šviesmečius. „Koks skirtumas, kodėl? Svarbu tik proporcija, balansas“, – pasakytų R. Aškinytės veikėjas. Ir nėra čia kaip jam nepritarti.

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.