Draugai

 
 

 




Elena Baliutytė. Aštrios stiklo puselės prieš stiklinius karoliukus
2014-12-02


 
 
 
Meninos: eilėraščiai / Giedrė Kazlauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 102 p. – ISBN 978-9986-39-799-1

Antroji Giedrės Kazlauskaitės poezijos knyga „Meninos“, kaip ir ne vieno kito jos kartos poeto, parašyta verlibru, prozinio pasakojimo forma: ji paranki reikšti savąją poezijos viziją, siekti individualaus, „vienkartinio“ poetiškumo, konceptualiai atsisakant iš anksto žinoti, kas yra ta poezija. Ši estetinė programa suformuluota knygą pradedančiame eilėraštyje, kuriame, kaip vienas svarbiausių tokios pozicijos orientyrų yra įvardinta Wisława Szymborska. „Skaitau bičiulių (visus juos pažįstu) poeziją [...] (visi jie rašo geriau / vienas už kitą – oriai ir neskubėdami, laikydamiesi taisyklės / niekuomet nekalbėti, kas ir taip aišku: / juk jau neberūpi nei dangūs, nei tie nelaimingi / moralės dėsniai, vis dar vulgarizuojami sprinterių. / Viskas seniai peraiškinta, suprasta, kas reikia, / dievų vardai išmokti, riedlenčių pamokos paruoštos)“ (p. 9). Tai bene vienintelis eilėraštis, kuriame pasakotoja („aš“), pasakojimo veikėjai („jie“) susivienija į „mes“, siejami mentaliteto panašumų. Kitas nedažnas eilėraščiuose „mes“ atvejis, kai kalbama apie „save“ ir „jas“. Čia vėl savo pozicijos sutvirtinimui pasitelkiama Szymborska, įdomiai įpinant jos motyvus į savą eilėraštį ir apibendrinant: „O jos žodžiai buvo laivai, kuriais paslapčia / išplukdydavau visą Iliados vyriją / išplukdžiau nesušokamus savo instinktus, / užmūrijau garsą“ (p. 22).

Trečiasis pasakotojos „mes“ ribojasi namų erdve: vaikas, „aš“, „mudvi“, „mes“. Tai šioje knygoje svarbiausia „mes“ pozicija, sutampanti su didžiąja, esmine pasakotojos „aš“ dalimi. Su ja siečiau svarbiausią šios knygos „pranešimą“ – konceptualų nenorą žaisti senus žaidimus, ryškėjančią kitokių jausenų ir būsenų realybę. H. Hesse‘s romano stiklo karoliukų motyvą knygoje varijuoja „spalvotos šlifuoto stiklo šukelės“. Reikėjo knygos, kol jos buvo nugludintos, apmalšintos, „prijaukintos“. „Stiklo šukės, vandens nugludintos, švelnios / tos upės dugne – kūdikiams žaisti; / net slogos negavau“ (p. 51). Tas pokytis nėra lengvas, dažnai lydimas beprasmybės, depresijos jausenų, iš kurių vaduoja rašymo motyvas – kartais vienintelė galima išgyvenimo forma. Štai eilėraštis „Bėgiojimas parke“ įvardija tai, ko „nebereikia“, ko „nebetrokštu“, ko „nelaukiu“ ir „nesiekiu“..., bet paskutinės eilutės: „trokštu tik jausti: esu gyva, / ir vanduo mano sielą aplieja“ (p. 14). Į ankstesnį gyvenimą žvelgiama iš refleksijos atstumo, neretai matant save tarsi iš šalies, „kito“ žvilgsniu. Eil. „Silentium“ išvardijus, ko buvo nepasiekta, nes ir nenorėta, pasakoma tai, kas, man rodos, yra labai svarbu, norint suvokti pakitusią pasakotojos poziciją, kurią įvardinčiau kaip instinktyviai išmintingą: „Tik iš lėto gyvenai tą kitiems nesuvokiamą, iš pažiūros, / matyt, nepakeliamą gyvenimą, [...]“ (p. 17); „[...] ir gyveni, kad ištvertum / nuolatinio sukimosi pykinimą“ (p. 56). Nesiilgima ankstesnės savęs, turėjusios heterų gyvybingumo ir agresijos, įkvėptai žaidusios stiklo karoliukais ir laisvai gyvenusios antrinėje kultūros tikrovėje. Šioje poezijoje daug autobiografiškumo, bet skeveldrinio, atsiskleidžiančio detalėse, asociacijose. Vienas tokių motyvų yra susijęs su pasakotojos akademine veikla: disertacijos šmėkla klaidžioja ne viename rinkinio eilėraštyje; tai traktuojama gana ironiškai, kaip vienas įkalinusio asmeninio mito variantų („Disertacijos gynimas“, „Silentium“), o „biseris“, t.y. spalvoto stiklo karoliukai, ima rimuotis su „diseris“ – disertacija (eil. „spalvotos...“).

Ši poezija yra intensyviai intertekstuali, jos kalba kupina asociatyvių nuorodų į įvairias kultūros sritis: tapybą, muziką, kiną, filosofiją, literatūrą... „Dabar poetas turi iš pradžių originalo kalba perskaityti Eliotą, Poundą, Ginsbergą, vėliau tapti filologu poezijos tyrinėtoju, tada išnagrinėti Bourdieu, Deleuze’o, Bernsteino ir kt. darbus, vienu žodžiu, sukaupti didžiulį kultūrologinį bagažą, kuris anksčiau buvo reikalingas tik žmonėms, rašantiems menotyros ar filosofijos disertacijas“[1], – taip šiuolaikinės poezijos tendencijas Europos šalyse apibendrino rusų poetas ir vertėjas Jevgenijus Nikitinas (g. 1981). Galima sakyti, kad „Meninų“ autorė šiuos reikalavimus dar ir pranoksta, nes turi savo požiūrį į visa tai. Eilėraštyje „Jeigu reikėtų mano tėvui nukaldint...“ su smagia autoironija rašoma, kad Heideggeris su Husserliu neleistų pasakotojai skirto sarkofago puošyboje naudoti ežiukų ar ratų. Tame pačiame eilėraštyje paprastai esama kelių paralelių pasakojimų: vieną galima pavadinti diskursyviu, kitą – vaizdiniu. Jų sampyna sudaro nemonotonišką, intelektualų, išradingą tekstą - įdarbintais kultūros motyvais pasakojama savo asmeniška istorija. Išeities taškas yra būtent pasakotojos patirtis, pritraukianti tuos ar kitus kontekstus. Antai knygos pavadinimas „meninos“ ir struktūra (4 skyriai: „Infantė pina kasas“, „Infantė pozuoja dailininkui“, „Infantė koplyčioje“, „Pažas“) atrodytų tiesiogiai susiję su garsiuoju Velázquezo paveikslu, bet autorė knygos viršelyje nurodo kitą seką: „Už knygos struktūrą esu dėkinga anoniminiam interneto komentatoriui, kadaise pavadinusiam mane infante. Velázquezą toji replika tik pritraukė, o ne atvirkščiai“. Šiaip ar taip infantė (ispaniškai vaikas) yra šios knygos centras: mergaitė buvusiam laike moters akimis. Apskritai vaikystė knygoje yra, galima sakyti, rojaus laikas, kai viskas dar buvo vienis, harmonija, laisvė. „Erdvė, kurią užvaldai. / Lyg kūdikystėje, kai dar neskyrei, kur koja, o kur lovos kraštas. / Visas pasaulis – tavo, jis neturėjo ribų, galbūt ligi šiol jų neturi“ (p. 66). Įdomu, kad eilėraščiuose pasakojimai apie save būtajame laike beveik neturi nostalginio būtojo dažninio laiko formos, kuri paprastai kasdienybę verčia ritualinėmis apeigomis. Dominuoja būtasis kartinis, baigtinis, bet esantis kur kas arčiau esamojo nei atrodytų. Infantės vaizdinys šioje knygoje dvilypuojasi: tai ir pati pasakotoja ir jos vaikas; knyga dedikuota „vaikui, tamsiausiojo slėnio vedlei“. Prisiminus „Meninų“ paveikslą, galima sakyti, kad ši poezijos knyga taip pat yra vaiko ir jo šeimos portretas. „Eilėraštyje dukrai, miegančiai automobilyje su vestuviniu kaspinu“ apie tai pasakyta: „Tesudūžta veidrodis su tėvų atspindžiais: juk sukūrė tave ne jie, / o dailininkas skeptišku veidu: vadinas, galbūt egzistuoja / nemirtingumas, dievai, proto suluošinta mistika“ (p. 94). Taip, knygoje menas, literatūra tebėra pasaulio prasmės vietos, kurios išvengia pasakotojos skepsio, ironijos, kurios leidžia tikėtis būsimąjį laiką egzistuosiant. Bet gal dar svarbesnis ateities argumentas – vaikas. Pirmasis, nepatetiškai programinis, knygos eilėraštis baigiamas taip: „Savo eilėraščiuose / jie kelia esminį, patį svarbiausią mums klausimą, išblukinantį dangų ir visas morales (kvailų žurnalistų lūpomis / jį postuluoja): kur ta poezija? / Į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia. // O kur tas prakeiktas džiaugsmas, su kuriuo mes / grįžtame ir grįžtame į vaikystę? // Kaip norėčiau, kad ji / perskaitytų šias eilutes, kai užaugs“ (p. 10).
 

[1] http://www.satenai.lt/2014/11/18/apie-rusijos-ir-europos-poezija/

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.